Premija įteikta likusiems gyviems partizanams Jonui Čeponiui, Jonui Kadžioniui, Juozui Jakavoniui, Bronislavui Juospaičiui, Vytautui Balsiui, Jonui Abukauskui, Juozui Mociui.
Septyni asmenys parinkti kaip viso laisvės kovos sąjūdžio simboliai. Jie kovojo skirtingose apygardose, skirtingose Lietuvos vietose.
Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, pristačiusi partizanų istorijas, pažymėjo, kad jie buvo suimti, ištremti ir kalėjo sovietiniuose lageriuose nuo keliolikos iki trisdešimties metų.
Anot jos, partizanams ne kartą buvo siūloma sutrumpinti bausmę ar jos išvengti, tačiau nė vienas „nepasirinko tamsos ir negarbės kelio“.
„Kiekvienas iš šių vyrų išėjo į mišką kovoti prieš Sovietų Sąjungos okupaciją dėl labai panašių aplinkybių: į Sibirą ištremti artimieji, broliai ar seserys, žuvę partizanaudami, nenoras prievarta eiti į raudonąją okupacinę armiją, – sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Pasak politikės, davus partizano priesaiką, tūkstančiams žmonių kelio atgal nebuvo ne vien tik dėl įsitikinimų dėl laisvės ar savo krašto gerovės, “bet ir dėl priesaikos, įsipareigojimo bendražygiui ir valstybei“.
Partizanas J. Kadžionis-Bėda kalbėjo, kad „bedieviška bolševikinė okupacija“ Lietuvai buvo tragiška ir žudė „ne tik tautos kūną, bet ir sielą, griovė kryžius, tautos paminklus, šventoves“ žmonių širdyse.
„Lietuva priešinosi. Pasaulis nežino analogų, kad tokia maža tautelė dešimt metų būtų vedusi ginkluotą kovą prieš tokią brutalią, su niekuo nesiskaitančią blogio imperiją. Tačiau ypač didvyriškai gynėsi krikščioniškai išauklėtas Lietuvos kaimas, artojų sūnūs ir dukros, Lietuvos katalikų bažnyčia. Tai buvo gražiausias tautos žiedas, kurį okupantai ir kolaborantai trypė gatvių purve, raistuose, stribynuose ir kalėjimuose“, – kalbėjo jis.
Partizanas pabrėžė, kad nors okupacinės kariuomenės šalyje neliko prieš beveik tris dešimtmečius, bet Lietuvoje dar „tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia“, yra „labai daug okupacinių šiukšlių, puvėsių grybo“. Jis ragino Lukiškių aikštėje pastatyti Vyčio paminklą, piktinosi, kad partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago KGB byla paviešinta tik pernai. Jis taip pat pasigedo nacionalinio transliuotojo laidos apie sovietmečio nusikaltimus.
„Seimas – tarytum Lietuvos širdis. Kaip norėtųsi, kad šita širdis būtų sveika, dora ir kilni, atvira tiesai, grožiui ir gėriui ir uždara bet kokioms nužmonėjimo srutoms. Dieve, jums padėk“, – kalbėjo jis.
V. Pranckietis: neieškokime priešų tarp savų
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ceremonijoje išreikšdamas pagarbą Sausio 13-ąją žuvusiems 14 laisvės gynėjų pabrėžė, kad šiandien tikėjimas laisva mintimi ir žmogaus teisėmis yra „savaime suprantamas“, o kova už nepriklausomybę „lyg būtajame laike“.
„Tačiau pašonėje girdime pildomą arsenalą ir žvangančius ginklus. Ginklais dažnai yra ir žodžiai, ir šantažas, ir manipuliacija. Nereikia karingai nusiteikus ieškoti priešų tarp savų. Dabar, kai matome riedančią pavojingo nacionalizmo ir savininkiškumo bangą, turime būti atsparūs, susitelkę ir vieningi“, – ragino jis.
Seimo vadovas taip pat akcentavo, kad prieš 28-erius metus praradę „Lietuvos dukrą ir sūnus“ artimuosius prarandame ir šiandien, turėdamas omenyje emigracijos bangą.
„Siekime išsaugoti mūsų tautos vaikus užsieniuose, tautiečius, kurie už tūkstančių kilometrų gieda Tautišką giesmę, kurie kalba lietuviškai ir vienydamiesi kartu švenčia“, – kvietė jis.
Gynėjas: būti laisviems – didelis, prasmingas darbas
Sausio 13-ąją sunkiai sužeistas, bet išgyvenęs Vilniaus universiteto dėstytojas Kęstutis Briedelis džiaugiasi, kad kaskart minint kruvinos dienos išvakares degantys laužai ir skambančios dainos rodo, kad laisvės gynėjų „atminimas gyvas ir reikšmingas“.
„Tardamas „aš prisimenu, kodėl esame laisvi“ šią frazę suprantu kaip įsipareigojimą laisvę saugoti ir ginti. Didžiuojuosi, kad laisvę kaip įsipareigojimą ir vertybę supranta ir mano vaikai, mūsų visų vaikai – skautų, šaulių, savanorių uniformomis, jaunimas, aktyviai ir energingai įsitraukiantis į pilietines iniciatyvas, savanorystę, besiimantis atsakomybės keisti visuomenę tais atvejais, kai ji paklysta ar yra paklaidinama problemose“, – kalbėjo K.Briedelis.
„Didžiuojuosi, kad man teko garbė ir galimybė ginti savo valstybę anais, jau vadovėliniais 1991-aisiais. Džiaugiuosi, kad tokią galimybę aš ir mes visi turime šiandien. Būti laisviems yra didelis ir prasmingas darbas. Dirbkime“, – sakė laisvės gynėjas.
Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.
