Visuomenėje taip pat nėra vieningos nuomones, gerai, kad užsieniečiai įsivaikina be tėvų globos likusius vaikus, ar nelabai.
„Tai čia blogai labai, kai paima vaikus. Be to nutarimo, kaip čia suprasti. Paėmė suprantat tą mergaitę, ir kaip ten jos gyvenimas ten bus? Kas ten žino…“, – svarstė miestietis.
„Jeigu vaikas nori… Bet, mano nuomone, tai Lietuvoje turėtų būti. Nes lietuviai. Jei Lietuvoj gyvenantis rusas, tai…“, – kalbėjo kitas.
„Neduočiau nei vieno. Todėl, kad mūsų vaikai. Dabar jus atiduoti. Taigi aš verksiu atsiklaupus. Ką jūs galvojat? Nėra ir taip vaikų. Va likom tokie – tai kas iš mūsų?“, – sakė dar vienas žmogus.
„Norėčiau, kad kuo daugiau vaikų rastu laimę Lietuvoje ir, ko gero, reikia pradėti nuo tėvelių – kažkas ne taip yra su tėveliais turbūt, jeigu yra tiek daug nereikalingų vaikų", – svarstė pašnekovė.
„Gal valstybė per mažai daro, kad išsaugotų tuos vaikus? Dėl valstybės galas žino, čia žmogiškumas, ką ta valstybė?", – kalbėjo Vilniaus gyventoja.
Daugelis kalbintų vilniečių turi štai tokią nuomonę apie užsieniečiams įvaikinti atiduodamus lietuvių vaikus. Visuomenę į dvi skirtingas stovyklas suskaldė ir valdininkų bei įstatymų slepiama Naujosios Zelandijos įvaikinimo istorija.
Tačiau per pirmuosius tris metų mėnesius net 10 Lietuvos vaikų pradėjo naują gyvenimą svetur. 7 našlaičiai pas naujas šeimas išvyko į Italiją, vienas į JAV, ir viena mergaitė į Naująją Zelandiją.
Pasak Panevėžio Algimanto Bandzos globos namų auklėtinių, daugelis jų draugų, atsiradus įtėviams, pasirenka gyvenimą svetur. Tačiau esą, nutraukti ryšius su tėvyne tikrai nėra lengva.
„Būna pradžioj labai laimingi, nes vis tiek iš užsienio, vis tiek gyvenimo tradicijos, tas požiūris užsieniečių visai kitoks nei mūsų lietuvių. Bet kai ateina ta diena, kai reikia jau išvažiuoti gyventi svetur, tai prasideda ašaros, dvejonės. Ar labai nori. Gal geriau čionais buvo likti?“, – sakė globos namų auklėtinis.
Tačiau pasak vaikų namų auklėtinio, tai yra trumpalaikis jo draugų patirtas jausmas. Mat palikti pažįstamą aplinką – vaikų namus, juose gyvenančius draugus, su kuriais kartu augta nuo pat mažumės, ir leistis į nežinią svetur našlaičiams būna labai baisu. Tačiau dabar draugų nuotaikos – jau visiškai kitokios.
„Jie džiaugiasi, kad nepadarė klaidingo sprendimo ir išvažiavo ten gyventi. Jie ir prižiūrėti, mokosi labai gerose mokyklose. Nėra kažkokie pamiršti ar šeimoj kažkokie antraeiliai“, – pasakojo jaunuolis.
Vaikinas ir pats neneigia – jei atsirastų įtėviai iš užsienio, greičiausiai svetur kraustytųsi ir jis. Tačiau tokios nuomonės ne visi: kai kurie tikina – Lietuvos nė už ką nepaliktų. Mat tik čia gyvena draugai, kurie per tiek po vienu stogu praleistų gyvenimo metu tapo kone šeimos nariais.
Pasak vaikų namų auklėtinės, tarp jos draugų yra tokių, kurie nuolat vyksta atostogų pas globėjus iš Italijos ir Lenkijos. Tačiau su visam merginos draugai išvykti tikrai neketina. Pagrindinė priežastis – dėl draugų.
„Nes jau prisirišę, bendrauja su savo tėvais kai kurie vaikai. Ir šiaip ateitį jau yra susiplanavę Lietuvoj. Komanda, draugai”, – sakė ji.
Mergina paaiškina, kad draugai augant vaikų namuose atstoja šeimos narius, o kartu per tiek metų užsimezga toks gilus ryšys, kad į tai nusispjauti ir išsikraustyti kitur ji paprasčiausiai negalėtų.
„Augi nuo mažens. Bent jau man. Čia turiu daug draugų. Aš negalėčiau, net galvoju kartais į kitą miestą išvažiuoti, kad tik su jais būti. Nuo rudens žaidimai visokie, prisiminimai. Neįmanoma užmiršti. Tiesiog išvažiuoti… Išvažiavus ilgesniam laikui akyse bėgo ašaros”, – pasakojo ji.
O štai pats vaikų globos namų direktorius – visai kitokios nuomonės. Pasak jo, užsieniečiai vaikus pas juos globoti apsiima vis dažniau. Tačiau pirmenybė vis dėlto turėtų būti skiriama lietuviams. Mat užsieniečiai, norėdami įsivaikinti vaikus – net ir su geriausiais ketinimais prieš tai su vaikų namų auklėtiniais bendrauja labai ribotą laiką.
„Lietuviai veiklesni žymiai. Jie domisi, jie bendrauja. Jų galimybės kitokios. Jie gali visus metus susitikinėti su tais vaikučiais, kol priims savo sprendimus. Ir kai mes sakom, tai tas sprendimas turi būti priimtas vaiko labui. Norint jam padėti gyvenime”, – sakė vienų vaikų namų direktorius.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba tikina, kad užsieniečiams, panorusiems auginti lietuvį vaiką, tenka praeiti krūvą patikrinimų. Be to, vaiko gerove, agentūra stengiasi rūpintis ir toliau.
Tarnyba keletą pirmųjų metų seka procesą, kaip vaikams sekasi. Kiekvienais metais pirmus dvejus metus įtėviai turi pateikti ataskaitą du kartus per metus, kaip konkrečiam vaikui sekasi.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis neneigia, kol kas įvaikinimo procedūros Lietuvoje – tikrai pernelyg sudėtingos ir tai galimai atbaido galimus globėjus iš Lietuvos.
„Įvaikinimas vyksta pakankamai lėtai. Galėtumėm įvaikinti daugiau vaikų, nes, kaip žinia, vaikams gyventi įtėvių šeimoje daug geriau nei globėjų. Ir daug geriau nei įstaigose”, – sakė L. Kukuraitis.
Ministras žada peržiūrėti įvaikinimo politiką. O dėl užsieniečių noro įsivaikinti našlaičius, kurių nepanoro lietuviai – jaudintis esą tikrai nevertėtų. Tik džiaugtis, kad kažkas, nors ir ne iš Lietuvos, parodo norą rūpintis beglobiais, meilės ištroškusiais vaikais.
