„1996 metais važiavau į Vokietiją ir ten metus prižiūrėjau vaikus, tada grįžau į Lietuvą ir negalėjau savęs realizuoti: truputį mokytojavau, truputį kitais darbais užsiėmiau, bet vis krebždėjo mintis dar į Skandinaviją nuvažiuoti. Kartą mano mama pamačiusi apie Islandiją filmą, man pasakė: klausyk, ten būtų labai įdomu nuvažiuoti. Tuokart taip viskas ir baigėsi.
Vėliau, nuvykusi į Vilnių, į vieną agentūrą, ruošusią žmones išvykti dirbti „Au Pair“ (auklės – red.) darbo, aš ir pasakiau, kad norėčiau į Skandinaviją, o man pasiūlė vykti į Islandiją. Sutikau“, – pasakoja Jurgita.
Nuostabi šeima ir būsimas vyras
Taip 25-erių metų mergina išvyko į Islandiją ir pateko į nuostabios šeimos glėbį. Vaikų mama, profesionali gidė, Jurgitą apvežiojo po visą salą, aprodė Islandijos grožį – moterys taip susidraugavo, kad dar ir šiandien bendrauja.
Tuo pat metu Jurgita susipažino su būsimu savo vyru – Svajūnu. Jie ėmė kartu keliauti po įstabius Islandijos kampelius, apžiūrinėti salos geizerius, krioklius ir kvapą gniaužiančias panoramas.
Po metų Jurgita turėjo grįžti į Lietuvą pasidaryti darbo sutartį kitam darbui. Kol Jurgita buvo gimtinėje, Svajūnas ir moteris, kurios vaikus Jurgita prižiūrėjo, nesnaudė – gavo jai leidimą dirbti darželyje.
„Tad grįžau atgal į Islandiją ir dirbau darželyje auklyte – po metų jau galėjau šiek tiek susikalbėti islandiškai. Be to, darželyje vaikai mane labai greitai pataisydavo, tad netrukau išmokti ir islandų kalbos. Darželyje išdirbau pora metų“, – kalbėjo moteris.
Laisvi ir nepriklausomi islandai
Jurgita pasakoja, kad atvykus į Islandiją, labiausiai ją nustebino žmonių laisvumas ir nesivaržymas, prie ko Lietuvoje moteris nebuvo pripratusi.
„Islandams nėra žodžio negalima, negražu, ar kažko nedaryk, nes susirgsi. Pavyzdžiui, rudenį, kai šalta ir šlapia, su vaikais eidavome į baseiną, o po to su šlapiom galvom grįždavome, tai jie juokdavosi iš manęs, kai aš įspėdavau dėl meningito. Islandai gyvena laisvą gyvenimą, jie yra nepriklausomi, užsispyrę, turi savo tradicijas, norus ir nesilaiko jokių kodų. Jie yra labai stiprūs, tu jų nepalauši“, – pasakojo Jurgita.
Sunkiausia emigrantei iš pradžių buvo prisitaikyti prie ilgo tamsaus paros laiko, kas aktualu ypač žiemą.
„Čia švinta vėliau – žiemą tik pusę vienuolikos, o temsta tuo pat metu kaip Lietuvoje, apie pusę penkių, tad diena būna labai trumpa: keliesi patamsiai, iš darbo irgi grįžti patamsiai. Tai mane pradžioje slėgė, o paskui kažkaip įsivažiavau. Nors reikia pasakyti, kad dėl tos tamsios žiemos daug islandų serga depresija. Taip pat yra ir salos sindromas: žinai, kad kitaip nei lėktuvu ar laivu iš čia neišeisi – turi planuoti, žiūrėti, skrydžius sekti“, – pasakojo Jurgita.
Priėmė šiltai
Kai Jurgita atvyko į Islandiją, užsieniečių ten buvo dar labai nedaug, tai vietiniai ją priėmė maloniai.
„Kadangi aš kalbėdavau islandiškai, jie labai teigiamai tai vertino, taip nustebdavo – buvo tikrai geras jausmas. Tuo labiau, kad jie Lietuvą žino – mes didžiuojamės, kad jie pirmieji pripažino mūsų nepriklausomybę, o jie tai irgi prisimena. Paskui, kai pradėjo važiuoti daugiau lietuvių, 2005-aisiais, jau į mus žiūrėjo kreivokai, komplimentas čia nebuvo būti lietuviu. Po to, kai Islandijoje prasidėjo krizė, liko tie, kurie jau sukūrę šeimas, o norėję greitai pralobti išvažiavo, tad dabar nereikia raudonuoti dėl savo kilmės“, – sako emigrantė, pridurdama, kad šiuo metu jos šeimos draugai – tik islandai.
Jurgita sako, kad, jei islandas tave pažįsta, iki galo prisileidžia, tada bendravimas būna nuoširdus, tačiau iki tol islandai būna skandinaviškai santūresni.
Tarp Islandijos ir Švedijos
Jurgita pasakoja, kad 2003-iaisiais jai su Svajūnu gimė pirmasis sūnus, o po to vyrui – anesteziologui – reikėjo pasirinkti specializavimą.
„To, ko jis norėjo, intensyvios reanimacijos, Islandijoje nebuvo, tad reikėjo išvažiuoti trejiems-ketveriems metams įgauti patirties ir mes pasirinkome Švediją. Tad metams ten ir išvykome. Tuo metu, kai vyras dirbo, aš studijavau vokiečių kalbą ir filologiją Lundo universitete, o po metų mudu su sūnumi grįžome į Islandiją. Labai norėjau grįžti atgal į Islandiją, nes švedai man nelabai patiko, ypač toje pietinėje Švedijoje: jie tokie „kampuoti“, viskas turi būti sudėliota į lentynėles, daug ko negalima – ten adaptuotis buvo sunku“, – pasakoja Jurgita.
Jos vyras dar ir šiandien ten dirba – gavęs gerą darbo pasiūlymą, Svajūnas savaitę būna su žmona Islandijoje, o savaitę Švedijoje.
Vežioja lietuvius po Islandiją
Jurgita pasakoja, kad 2007 metais pradėjusi dirbti kelionių agentūroje, kuri bendradarbiauja tik su vokiškai kalbančiais klientais. Šešerius metus ten pradirbusi, Jurgita, skatinama šeimos ir draugų, nutarė atsidaryti nedidelę savo kelionių agentūrą – JS- Kría Travel. Moteris sako, kad sunku nebuvo – popierizmo, palyginti, nedaug, o Jurgita jau turėjo sukaupusi daug patirties toje srityje:
„Daug išmokau, daug žinojau dirbdama kelionių agentūroje pas islandą, todėl, kai atidariau savo, buvau užtikrinta tuo, ką darau, turėjau jau užmezgusi ryšius su viešbučiais, mane jau pažinojo. Sunkiau buvo internetinis puslapis, reklamos sritis – tai labiausiai įpareigojo ir daugiausiai nervų kainavo, bet man vis tiek labai patinka tai, ką aš darau.
Ši vasara bus trečia, kai organizuoju keliones didesnėms ar nedidelėms grupėms, pavieniams asmenims, buvo čia atvažiavę ir geografai iš Lietuvos. Kol kas daugiausiai orientuojuosi į lietuvius, bet pamačiusi, kad iš Lietuvos nepragyvensiu, lietuviams čia vis dar brangoka, planuoju pasižiūrėti ir į Vokietijos rinką, anglakalbius, Skandinaviją“, – kalba Jurgita.
Ji sako, kad norint pakeliauti po Islandiją 10 dienų labai savęs neribojant, reikėtų turėti apie 2-2,5 tūkst. eurų. Kuklesnis variantas, dalinasi Jurgita, galėtų sutilpti ir į 1,5 tūkst. eurų.
Nors Islandija tikrai nepigi šalis, Jurgita pastebi, kad lietuviai, ypač jaunimas, vis labiau pajunta Islandijos grožį ir jų atvyksta vis daugiau: antraisiais agentūros darbo metais ji turėjo triskart daugiau klientų nei pirmaisiais. Į Islandiją, verslininkės nuomone, labiausiai traukia tie, kurie yra išsiilgę tikrosios gamtos ir jos grožio.
Kerinti gamta
Islandija, sako Jurgita, nuostabi tuo, kad visa gamtos įvairovę gali pamatyti keliuose salos kilometruose.
„Islandija labiausiai garsėja savo gamta, tu toje saloje pamatysi viską: vulkaną, geizerį, krioklį, ledyną, šviežią lavą, tektoninių plokščių lūžį, urvus, olas, lavos laukus – diapazonas labai didelis. Per savaitę Islandijoje pamatysi labai daug. Sala yra labai įvairi, margaspalvė, nenuspėjama: vienoje vietoje matai žalią lauką, o už kampo jau kyšo ledyno liežuvis, dar kitoje vietoje pamatysi paplūdimį, o šalia – nuostabų lubinų lauką. Islandija yra labai spalvinga, graži, čia oras labai tyras, čia poilsis, ramybė. Aišku, jei pakyla vėjas, sala gali būti labai audringa, bet šiaip Islandijos gamta yra nepakartojama“, – sako Jurgita.
Tad apie grįžimą į Lietuvą pašnekovė negalvoja, o ir vaikams šalis labai patinka: čia jie gimė ir Islandiją laiko savo tėvyne.
„Mes lietuviškai kalbam, vaikai buvo ir lietuviškoje stovykloje – Lietuvą jie žino ir pažįsta, bet jų šalis yra Islandija. Jie yra islandai – čia jų draugai, čia jų mokslai – viskas čia. Man vaikai yra net sakę: mama, prižadėk, kad mes niekur iš čia nevažiuosim “, – dalinosi Jurgita.
