Sveikiname – buvote suklaidintas ir, regis, gandrų pasaulis jums ne itin gerai pažįstamas.
Jūsų matytas sparnuotis, atsiskyręs nuo genties, dėl vienokių ar kitokių priežasčių peržiemojo Lietuvoje, mat pirmieji gandrai pietinę šalies dalį pasiekė tik prieš gerą savaitę.
Neilgai trukus ir didžioji gandrų populiacijos dalis parplasnos namo.
Na, Afrikoje gal irgi visai neblogai, bet juk namuose geriausia.
Kiti paukščiai jau sugrįžo
Pirmučiausiai peržiemoję į Lietuvą parskrido vieversiai, varnėnai bei garniai. Jie – pirmieji pavasario šaukliai ir pranašai. O netrukus grįžtantys gandrai, kaip sakoma, po sparnu dar ir kielę namo parsineš.
Jeigu nuo lietuviškosios žiemos gandrai į šiltuosius kraštus skubėdami per dieną ir kelis šimtus kilometrų nusklendžia, atgal parskrenda neskubėdami, palaukdami palankesnių vėjų, nujausdami vyraujančius orus.
O ko gi skubėti į Lietuvą, kai gali grožėtis Prancūzijos plantacijomis, ar ne, gandre?
Stabteli Prancūzijoje ir laukia palankaus oro
Sugrįžta į Lietuvos laukus ir klonius gandrai kovo 25-ąją, kuomet minima kadaise lietuvių triukšmingai švęsta, bet pamažu gerokai primiršta Gandrinių šventė, liaudies vadinta Blovieščiumi.
„Senelių laikais taip ir būdavo – padangėse gandrai pasirodydavo būtent kovo 25-ąją. Dabar taip nutinka, kad parskrenda jie keliomis dienomis anksčiau ar vėliau. Grįžimui namo gandrai ruošiasi kelis mėnesius. Jeigu orai dar nepalankūs, jie stabteli ir lūkuriuoja, užsilaiko Prancūzijos gilumose arba Lenkijos pakraščiuose. Laukia šiltesnių orų ir palankaus vėjo sklęsti. Klimato kaita vis tik pakoregavo gandrų migraciją, matote, orai nenuspėjami, atogrąžose užmeta sniego, Arktyje ar Antarktidoje tirpsta ledai.
Prie beiskeičiančios gamtos prisitaiko ir paukščiai“, – pasakoja Sirutiškio ekologijos-botanikos skvero įkūrėjas ir puoselėtojas sirutiškietis Kęstutis Volkus.
Pernykštis lizdas, pernykštė ir meilė
Pirmieji, genami instinktų ir kraujyje sparčiai besigaminančio testosterono, parplasnoja patinai. Peržiemoję už tūkstančių ar net dešimčių tūkstančių kilometrų, patinėliai sugrįžta į lizdus, kuriuose sėkmingai perėjo pernai.
„Gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis. Patelė parskris labai greitai, į tą patį lizdą, kuriame jos lauks patinas, ir jie, taip sakant, tvarkysis reikalus. O ko delsti, juk reikia perėti! – šyptelėjo K. Volkus. – Jeigu pernykštė patelė žuvo, nebesugrįžta, prie patino meilintis bandys kita. Būna, kad netgi maži gandriukai, praėjusiais metais išperėti tam tikrame lizde, peržiemoję šiltuose kraštuose, sugrįžta būtent į jį arba bent jau į pastarojo apylinkes. Gandrai – nepaprastai protingi gyvūnai.“
Plaks širdelės vienišos…K. Volkus prisimena, kaip senoliai kadaise juokaudami apie „neženotą“ vyrą sakydavo: „Vaikšto, it gandras po Baltramiejaus“, nes po Baltramiejaus gandrų Lietuvos žemėje nelikdavę, o „neženoti“ taip pat būdavo gana nedažnas reiškinys.
Deja deja, Amūras nėra šimtaprocentinis snaiperis, jo strėlė, būna, ir prašauna, tad antros pusės neatradusių gandrų pasitaiko kasmet. Tačiau tokie vienišiai kaipmat buriasi į didesnes grupeles ir toli gražu neliūdi. „Susidaro vienišių būriai. Kam likus be antros pusės leisti laiką vienam, jeigu likimo draugai kompanijoje labai puikiai sugyvena?“ – juokiasi ekologijos-botanikos skvero įkūrėjas ir puoselėtojas.
Afrikiečiai – ne rasistai: lietuvius priglaudžia
Tiesa, kai kurie jaunikliai pirmus ar netgi ir antrus gyvenimo metus praleidžia ten, emigracijoje, kur žiemojo. Pagyvena, sustiprėja.
O kaip juos priima Juodojo žemyno šeimininkai, ten gimę ir augę sparnuočiai?
„Jeigu paukštis silpnesnis, ligotas, jį pavaro į šoną – tiek gandrai lietuviai, tiek gandrai afrikiečiai. Jeigu paukštis stiprus, niekam jis nesimaišo. Maisto užtenka visiems, – tikina K. Volkus. – Įdomu tai, kad afrikietiškųjų gandrų yra žymiai daugiau rūšių. Ir jie gyvena kolonijomis – po dešimt, dvidešimt lizdų ant didelių medžių. Gyvena kaip kokios varnos.“
Mylimiausios vietos – pelkingosios
Daugiau mažiau tolygiai gandrai pasiskirsto po visą Lietuvos teritoriją. Ypatingai – po pelkingas, pievingas vietas. Žodžiu – ten, kur daugiausia maisto.
„Labai nustebau sužinojęs, kad pagrindinį šių paukščių vasaros maisto racioną sudaro vabzdžiai ir žiogai, o ne varlės. Aišku, jeigu greta – šlapios, drėgnos vietos, gandrai mielai ryja ir varles, o laukuose gaudo peles, – kalbėjo sirutiškietis. – Viename kaime gali būti susukti netgi keturi lizdai, o jose gyvenančios šeimos tarpusavyje tikrai nesimuša.“
Susipyksta ir gandrai: akiplėšos atėmė būstą
Tiesa, konfliktinių situacijų ir netgi kapotynių tarp gandrų visgi kada ne kada pasitaiko.
Vienišų jauniklių gaujos, būna, puldinėja lizduose įsikūrusias šeimas. Puldinėja ne vien tik jauni, meilės tą sezoną nepažinę jaunikliai.
Vienas tokių atvejų pernai nutiko Sirutiškyje. „Lizdą užsiėmė gandrų pora, patelė padėjo du kiaušinus. Atskrido kita porelė, davėsi, daužėsi, kol išmušė savininkus. Išgėrė jų padėtus kiaušinius, lukštus sviedė lauk, padėjo du savo kiaušinius, sėkmingai užaugino du vaikus ir išskrido, – prisimena K. Volkus, o paklaustas, kur, jo manymu, dėjosi iš savo pačių namų išguita pora, taip pat neieško žodžio kišenėje. – Manyčiau, kad porelė prisijungė prie vienišių būrio, nes patelė šiaip ar taip antrą kartą kiaušinių padėti tuoj pat negali. Ji jau būna išeikvojusi medžiagas ir energiją.“
Tikslūs, kaip laikrodis: Lietuvoje praleis 5 mėnesius
Jau mūsų senoliai sakydavo, kad gandrai iš Lietuvos išskrenda šventojo apaštalo ir kankinio Šv. Baltramiejaus dieną – rugpjūčio 24-ąją. Ši šventė Kėdainių rajone nelieka nepažymėta. Gamtos mylėtojai ir puoselėtojai jau metai iš metų rugpjūčio pabaigoje renkasi Sirutiškio ekologijos-botanikos skvere, kuriame su tradiciniu folkloru ir gardžiomis vaišėmis išlydi į tolimąją Afriką išskrendančius gandrus. „Gandrų genuose įrašyta informacija, kad, besibaigiant vasarai, kuomet oras ima šalti, jiems ateina metas išskirsti ten, kur šilčiau. Tiesa, klimatas šiltėja, gandrai tokiu metu dar turi maisto ir laukia šiltų oro srovių, kuriomis jiems būtų lengviau sklęsti, išvykimo terminai nusikelia, todėl pastaraisiais metais gandrai iš Lietuvos išskrenda nebe rugpjūčio 24-ąją, o keliomis dienomis vėliau“, – pasakoja botanikas.
Tėvai gandrai džiaugiasi išskridus jaunikliams
Gamtos mylėtojas ir žinovas pastebėjo, kad išmokę skraidyti jaunieji gandriukai iš Lietuvos išskrenda pora savaičių anksčiau nei tėvai – prisijungę prie didesnio būrio paukščių, tarp kurių – tokie pat jauni bei šeimų nesukūrę seni gandrai, išskrenda anksčiau.
Jaunikliai yra silpnesni, ilgiau skrenda, todėl iškeliauti anksčiau tiesiog privalo.
„Senieji, „išlydėję“ vaikus, dar savaitei lieka lizde – jie įpratę išskristi vėliau. Kai jaunikliai palieka lizdus, tėvai tokie pat laimingi, kaip pavasarį – atrodo, kad tuoj pradės myluotis, – juokiasi K. Volkus. – Jaunikliams išskridus, antrąja banga Lietuvą palieka senesni gandrai. Vėliausiai – rugsėjo pradžioje.“
Silpniausieji kelionės neįveikiaKelionės be bilieto tikslas – vidurio ar net pietų Afrika. Atstumas – ne juokas, tad žiemoti svetur skrendantys gandrai, pavargę ar išalkę, leidžiasi pailsėti.
„Pakeliui jie nusileidžia į laukus, kuriuose yra varliagyvių, į pelkynus kalnuose, pailsėti ir užkąsti, – pasakojo sirutiškietis. – Jiems leidžiantis, tarkime, Lenkijoje, prie gandrų prisijungia lenkų pulkas. Navigacija ne visiems paukščiams įgimta. Kiekviename būryje yra keletas vedlių, kurie pasikeisdami vienas su kitu dieną naktį gali skristi. Kaip ir kitose būriais migruojančių gyvūnų grupėse, keli yra labiau patyrę, o būryje saugiau, nes gandrus pakeliui medžioja plėšrūs paukščiai, yra tokių vietų, kur, gandrams nutūpus, juos gali suvalgyti žmonės, kadangi yra tautelių, gaminančių patiekalus iš gandrienos. Taip surėdyta gamta, kad silpniausieji šios kelionės neįveikia.“
Ne visi gandrai – geri tėvai
Na, o kodėl gi gandras iš lizdo taip negailestingai ištėškia savo jauniklį?
„Ilgai netikėjau, kad gandrai gali taip elgtis, kol neįsitikinau savomis akimis.
Pasitaikė viena rūsti gandrams vasara. Sirutiškyje lizde pora išperėjo keturis vaikus. Mačiau, kaip patelė vieną mažylių purtė, o po to radau jį ant žemės. Įkėliau atgal. Vakare girdžiu, kažkas kvaksi, ateinu patikrinti – ogi jau du gandriukai išmesti, – kalbėjo gamtos mylėtojas. – Supratau, kad tąmet jie kentėjo nuo prastos mitybinės bazės. Kol paukščiai maži, į medžioklę įprastai skrenda tik vienas gandras, kitas saugo lizdą tol, kol gandriukai išmoksta skraidyti. Šita pora, vos tik likę du jaunikliai išmoko stovėti, grobio ėmė ieškoti abudu. Įprastai gandrai taip nedaro, bet rizika pasiteisino – abu jaunikliai buvo užauginti, plėšikaujantys gandrai nenuskriaudė, lizdo niekas neišdraskė.“
Gandrams atmetus – priima ir prijaukina žmogus
Tiesa, išskris į šiltus kraštus vasarą ne visi. Na, o kur gi dedasi tie gandriukai, kurie iškrito iš lizdo, išgyveno, o tėvai atgal nepriėmė? Tie, kurie taip ir liko vienišauti, silpnesni, paliegę, taip ir nebuvo priimti į stipresniųjų būrį? Tie, kurie, atėjus rudeniui, taip ir neišskrido į šiltuosius kraštus, nes paukščiai priimti nenorėjo, o vienas danguje – koks tu ten skraiduolis? O dar jeigu ir kelio nežinai…
„Kaime prieš kelis metus išmetė gandrai iš lizdo jauniklį, kaimo gyventojai bandė slaugyti. Tas, kurį kartą atstūmė, yra pasmerktas amžinai gyventi prie žmogaus. Toks gandras gali žūti netgi nuo, regis, paties nepavojingiausio plėšrūno, nuo katės ar nuo šuns. Kad ir pats sveikiausias gandras, bet sykį atstumtas nebebus draugas kitiems. Jeigu per arti kitų artinsis, jį gali užkapoti kiti gandrai. Būna, kad žmonės iš būrio iškritusį gandriuką augina, nori, kad jis pritaptų prie laukinių gandrų ir su jais drauge migruotų, deja, šie nelaimėlį atpažįsta iš karto ir muša net kaip jų rūšiai svetimą paukštį. Jį kiti gandrai mato kaip grėsmingą, gal net nelaiko už gandrą“, – gamtos subtilybėmis dalijasi K. Volkus.
Tampa kiemo karaliumi
Kitiems tos pačios rūšies paukščiams atstūmus, gyvenimas gandrui vis tik nesibaigia. Jis nesunkiai tampa žmogaus draugu ir leidžiasi prijaukinamas.
„Negana to, gandras jaučiasi visateisu kiemo gyventoju. Kaip gaidys ar kalakutas, gandras netgi tampa kiemo karaliumi. Dar, būna, kad toks karalius priėjęs prie namo lango snapu į šį daužo. Nereikia išsigąsti ir ieškoti tame kokių likimo ženklų – gal jis tiesiog mandravoja, galbūt per langą regi ką nors gardaus ant stalo, o galbūt museles, esančias vidinėje lango pusėje, medžioti bando“, – juokiasi Sirutiškio ekologijos-botanikos skvero įkūrėjas ir puoselėtojas situtiškietis K. Volkus.
Justina ŠVEIKYTĖ