Mums visiems yra tekę matyti kur ant palangės paliktą ir saulės gelsvai „nuspalvintą“ laikraštį. Ši gamtos išdaiga nėra joks pasaulio stebuklas. Paslaptis čia paprasta: popierius yra pagamintas iš medienos, o tiksliau iš baltos celiuliozės. Medyje yra tamsios substancijos, vadinamos ligninu. Gryname ore ir saulės šviesoje pabuvęs ligninas popierių ir „nuspalvina“ geltonai.
Tačiau neretai šį natūralų gamtos procesą vykdo tikrų tikriausi žmonės– apverktinu „profesionalios žiniasklaidos“ turiniu nuspalvindami laikraščius, televizijos ir radijo programas, dabar jau ir internetą. „Geltonoji spauda“ nėra nei didelė naujiena skaitytojui, nei didelė netektis tradicinei žiniasklaidai. Didelė netektis (visų pirma skaitytojui) yra nepaliaujamai gelsvėjanti bene visa Lietuvos žiniasklaida. Dabar laikraščio nė nebereikia pamiršti saulėkaitoje– geltonas jis atkeliauja jau į pašto dėžutę.
„Telaimina Aukščiausiasis žiniasklaidą!”,– mintyse sušukau lėktuve radęs lietuviškų laikraščių. Kelių valandų kelionė turėjo kaip mat praskaidrėti. Lėktuvui kylant mano optimizmas ėmė bliukšti, vos pradėjau skaityti vieno Lietuvos dienraščių vedamąjį, kuriame skambiai nušviestos Viktoro Uspaskicho (ir vėl) rankos į šalies Prezidentūrą. To paties laikraščio žurnalistė vaizdingai pasakojo, kaip šis Lietuvos politikos virtuozas „kontroliuoja“ Prezidento Valdo Adamkaus aplinkos žmones– spaudos tarnybos vadovę Ritą Grumadaitę, šias pareigas anksčiau ėjusią Violetą Gaižauskaitę ir kitus Prezidento aplinkai artimus žmones (E.Bagdoną, D.Dubašinską, R.Murašką). Ši paslaptingos kontrolės paslaptis paprasta– akcijos. Ne bet kokios akcijos, o „Krekenavos agrofirmos“ akcijos.
Ši stulbinanti, sąmokslo teorijų kūrėjų verta, naujiena vėliau pasirodė nė sudilusio skatiko neverta, vos paaiškėjus, jog Prezidento Valdo Adamkaus aplinkos žmonių turimų akcijų vertė tesudaro kelis šimtus litų. Dar tada, debesyse, savęs klausiau– ar kalta faktų nežinanti žurnalistė, ar žūtbūtinis dienraščio redaktoriaus troškimas parduoti keliais laikraščio numeriais (gal 666?) daugiau?
Pribloškė kitas „gelsvosios“ Lietuvos žiniasklaidos akibrokštas: po tragiškos susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus sūnaus žūties, didžiausio turto netekęs ministras buvo užsipultas nederamai vykdantis savo, kaip kovotojo su karu keliuose, užduotį. Vienos žiniasklaidos grupės leidinių skrupulingai aptarinėjamos velionio ministro sūnaus gyvenimo smulkmenos, atrodo, turėjo šokiruoti kiekvieną sveiko proto žmogų. Populiarus leidinys pademonstravo ne tik savo „geltonumą“, bet ir visišką bendražmogišką nihilizmą. Vieno didžiausių dienraščių „žurnalistai“ tragiškiausią žmogaus gyvenimo valandą, per visiško siauraprotiškumo akinius, tesugebėjo įžiūrėti partinį ministro bilietą.
„Geltonasis virusas“ jau senokai graužia ir televiziją. Negana to, šis virusas toks gajus, jog apkrėtė netgi ir nacionalinį transliuotoją. Anądien pasijutau labai nejaukiai pažiūrėjęs nacionalinės televizijos, bene svarbiausios analitinės savaitinės laidos parodytą siužetą skambiu pavadinimu „Kam paklūsta Prezidentas?“ Siužete buvo rodomas Prezidento Valdas Adamkus apsilankymas vienoje šalies mokyklų, po kurio į savo automobilį per kairiąsias duris norėjęs įlipti Prezidentas, apsaugos darbuotojo buvo nukreiptas prie dešiniųjų, „įsakmiu“ apsauginio „nurodymu“ „prašom čia, Prezidente?“ Štai toks aukštas ir profesionalus Lietuvos nacionalinio transliuotojo lygis.
Itin akį rėžia ir vienos komercinių televizijų publicistinė laida, besiskelbianti esanti paskutine galimybe apginti savo teisybę, nors tiek jos forma, tiek turinys veikiau primena „Bleiro raganos projektą“, nei profesionalią žurnalistiką. Norėčiau, kad tai tebūtų vienas toks pavyzdys.
Pamažu peršasi išvada, jog gyvename nuolat mažėjančiame pasaulyje, kuriame darosi paprasčiausiai „ankšta“, nes nuolat esame atakuojami „geltonosios žiniasklaidos“, kuri pati tampa ir įrankiu, ir arena ne tik verslo struktūrų, politikos elito tikslams pasiekti bei oponentams diskredituoti, bet ir eiline proga suvesti asmenines sąskaitas su nekenčiamaisiais.
Laisvas žinių ir naujienų judėjimas, atstovaujamas žurnalistikos, turėtų suteikti suvokimą, kokie yra politikos privalumai ir kokia yra jos kaina. Šis judėjimas turėtų atkreipti žmonių dėmesį į išties svarbius pasaulio ir Lietuvos gyvenimo įvykius, bet ne į skandalų ir turgaus lygio pašnekesius, kai siekiama net ne tik didesnių tiražų, bet ir piktdžiugiškos satisfakcijos kito nesėkme, suklupimu, o kartais netgi ir šeimos tragedija.
