Edita KARKLELIENĖ
„Noriu padėkoti Dievo man atsiųstiems žmonėms,“ – sakė redakcijos viešnia. Nadieždai Fed – 83-eji. Nors moters gyvenimas nelengvas, ji kalba apie šviesą ir žmonių gerumą. Prieš Kalėdas atėjo nepažįstami vyrai ir sutvarkė jos prieš šešerius metus gaisro nusiaubtą butą. Šventės šiais metais jau bus šviesesnės.
Maišai dovanų
Šiaulių Radviliškio gatvės daugiabutyje esantis Nadieždos Fed butas dar kvepia grindų ir sienų dažais.
Kad aitrus kvapas nedirgintų plaučių ir triskart plyšusios širdies, šeimininkė kelis kartus per dieną atidaro langus, išvėdina kambarius.
Ji didžiuojasi jau turinti ką atidaryti, nes dar neseniai langų kiaurymės buvo užkamšytos skarmalais.
Virtuvė ir du kambariai – beveik be baldų. Viena spintelė, tuščias šaldytuvas pravertomis durimis ir keli vazonai gėlių.
Kambaryje - sofa medinėmis kojomis į viršų, ir spinta, kurią neseniai padovanojo mirusio laiptinės kaimyno artimieji.
Buto šeimininkė vieną po kito kelia polietileninius maišus su padėvėtais drabužiais – gerų žmonių dovanas.
Maišų krūvoje šeimininkė rodo televizorių – moters dovaną. Jam dar reikia priedėlio.
Gaisras prarijo namus
Ponia Nadiežda ranka mosteli į svetainės kampą, kur stovėjo jos senasis televizorius. Jis ir buvo prieš šešerius metus bute kilusio gaisro priežastis.
Nelaimė atėjo vėlų vakarą prieš pat Kalėdas. Kelis širdies infarktus išgyvenusi šiaulietė prisimena tą vakarą jautėsi itin blogai.
Užsimetusi ant pečių paltuką iš lėto išėjo į lauką. Ji visada taip elgiasi, kai pasijaučia blogai, nes bijo numirti bute, kur jos kūno ilgai gal ir nerastų.
Kai silpnumas atlėgo, moteris, pailsėdama kiekvienoje laiptinės aikštelėje, laiptais užkopė į penktame aukšte esantį savo butą.
Įsijungė televizorių ir nuėjo į virtuvę tabletės nuo širdies.
Tą akimirką driokstelėjo sprogimas. Moteris pamanė, kad lauke sprogo petarda. Tačiau iš svetainės jau veržėsi juodų dūmų kamuoliai.
„Supratau, kad reikia išjungti televizorių. Dūmuose ir tamsoje ieškojau išjungimo mygtuko, karštis svilino rankas, – nelaimės akimirkas iki smulkmenų prisimena N. Fed. – Pavyko ištraukti elektros kištuką“.
Kas iškvietė ugniagesius, kas ją pačią išvedė iš buto, moteris nebeprisimena.
Atvykus ugniagesiams, butas jau skendėjo liepsnose.
Po gaisro neliko nieko – nuo karščio nutrupėjo netgi sienų tinkas, matosi plytos. Viskas buvo sulieta vandeniu, juoda, baisi smarvė.
Pagalba ir atsikalbinėjimai
Moteris apdegė rankas, veidą, kojas, apsvilo plaukus.
Išleista iš ligoninės suprato, kad bute nakvoti negalės dėl baisios degėsių smarvės, o ir atsigulti nebuvo kur. Tą naktį praleido laiptinėje.
„Likau kaip stoviu – vieninteliai drabužiai tie, kuriuos vilkėjau, be namų, be pinigų“, – sako N. Fed.
Laiptinėje nakvojo dar ne vieną žiemos naktį. Dieną vaikščiodavusi mieste vis užsukdama kur nors, kur šilta, o vakarop sugrįždavusi į savo buto laiptinę.
Kartą viena kaimynė leido nusiprausti.
„Pagalbos ieškojau visur. Bet nueinu, susikuklinu ir nebegaliu kalbėti – gumulas užstringa burnoje. Pasakau „laba diena“ ir tyliu“, – ponia Nadiežda nervingai ima sukti dovanoto megztinio sagą.
Jai svarbiausia buvo kuo greičiau pakeisti sudegusias buto duris. Padėjo vienas miesto Tarybos narys. Dauguma, anot nelaimėlės, tik atsimušinėjo: krizė, nėra pinigų, pagalvosim, pasitarsim, o kai užsukdavo kitąkart, nebesileisdavo ir į kalbas.
Po metų meras skyrė 640 litų. Pinigų neužteko net vienam langui įdėti. Pagelbėjo šiauliečiai Seimo nariai E. Žakaris, V. Simulik. Litas po lito – bute pavyko sudėti langus.
Po kelių mėnesių tokio įtempto gyvenimo pensininkę ištiko dar vienas, jau trečias, infarktas. Ilgas gydymas ligoninėje moteriškei buvo tarsi išsigelbėjimas.
Pensijos 700 litų vos pakakdavo mokesčiams, duonai, pigiausioms kruopoms. Apie gyvybiškai svarbius širdies vaistus ir remontą nebuvo nė ko svajoti.
„Išeinu į kiemą – svetimas žmogus kelis litus paaukoja. Nusiperku pieno – seniai jo buvau ragavusi, – sako kadaise kariniame dalinyje buhaltere dirbusi N. Fed. – O širdį skauda, net drasko krūtinę.“
Dėkinga geradariams
„Suodžių pilna visur. Kol susiruošiu pas gydytoją, visa išsitepu, jei gydytojas ateina, kad ir kaip saugotųsi, vis tiek išeina paišinas“, – prisimena N. Fed.
Šeimos gydytojas Rolandas Jankauskas nėkart neatėjo tuščiomis. Ateidamas vis kuo nors ją pamalonina – bulvių, morkų sriubai, šokolado atneša.
Moteriai padėjo ir gydytojo žmona, taip pat medikė Jurgita Jankauskienė.
Prieš kelias savaites medikai pas N. Fed užsuko su dviem jaunais vyrais. Apžiūrėjo kambarius, aptarė, kokius darbus reikėtų nuveikti, kad gaisro suniokotame bute būtų įmanoma normaliai gyventi.
Meistrai Adas Gajauskas ir Romas Orlickas ėmėsi darbo – nugrandė nuo sienų suskilinėjusio tinko likučius, išvalė grindis. Per kelias dienas išdažė butą.
Ji neturi pinigų sumokėti už remontą, sako galinti jiems atsilyginti tik malda.
Butą išdažę vyrai šiaulietei pažadėjo rasti laiko ir pratęsti remonto darbus. Pirmiausia ji paprašys, kad buto koridoriuje pakabintų drabužių kabyklą ir suremontuotų gaisro metu sulaužytą dušą.
Nuoširdūs oro bučiniai
Po remonto N. Fed bute šviesu. Ir širdy, sako, jai šviesu. Nesvarbu, kad iki šiol sunkiai užmiega, kad sapnuoja košmarus, kad į padovanotą spintą vis dar neturi ką sudėti, kad skaudu, jog Kalėdų proga anūkėms nepasiųs dovanų.
„Kiekvienam geradariui sakau ačiū – aukojo ar tik gerą žodį pasakė – vis tiek ačiū“, – šypteli N. Fed.
Kokia didžiausia ponios Nadieždos svajonė?
„Dukrele, norėčiau dar pagyventi, – jautrus kreipinys paliečia širdį. – Norėčiau pamatyti, kaip seksis mano anūkėms.“
Iš Altajaus krašto kilusi N. Fed turi artimųjų. Tačiau gyvenimas atmetė į Lietuvą, o giminės liko Rusijoje. Kariškis vyras numirė būdamas 38-erių. Anūkės studijuoja užsienyje, dukra apsistojusi Kaliningrado srityje. Gal aplankys.
Kalėdas šiaulietė greičiausiai sutiks viena ir prie apytuščio stalo – kelias savaites piniginėje nešiojasi 20 gero žmogaus paaukotų litų ir ketina už juos šventėms nusipirkti geresnių kruopų.
Atsisveikiname daugiabučio namo laiptinėje. Ji pakelia akis į laiptinės lubas – jos vis dar juodos nuo gaisro dūmų. Seno žmogaus akyse suspindi ašaros.
Nubraukia jas kažkieno padovanoto megztinio skvernu ir nusišypso. Sako esanti laiminga gyvendama tarp gerų žmonių.
Uždarydama laiptinės duris pasiunčia du bučinius.
