Pašnekovas apibūdina, kad jo profesija – intervencinis kardiologas – yra kažkas per vidurį tarp terapinio darbo ir chirurgijos.
„Daugiausiai dirbu su didelio dažnio ritmo sutrikimais – tachiaritmijomis, radus jų židinius širdyje darau vadinamuosius prideginimus – radiodažnuminę abliaciją. Taip pavyksta radikaliai išspręsti problemas“, – paprastai apie sudėtingas procedūras pasakoja gydytojas.
Ant vos 33 metų specialisto pečių – jau apie 1000 žmonių gyvybes gelbstinčių ir gyvenimo kokybę gerinančių operacijų. Apie jų svarbą byloja ir gausios pasveikusių pacientų padėkos. Bet gydytojas dėl to nekelia nosies ir įsitikinęs, kad tik kantriu darbu ir atsidavimu profesijai galima užsitarnauti pasitikėjimą.
Ką tik iš Italijos grįžęs su nekasdieniu įvertinimu J. Bacevičius artimiausiais mėnesiais jau ruošiasi į naują stažuotę Prancūzijoje.
„Italijoje, Milane, buvo užbaigtas visus metus įvairiose šalyse vykusių skilvelinių ritmo sutrikimų mokymų kursas. Pagrindinis jo vadovas – vienas abliacijų pradininkų prof. Della Bella. Man teko garbė būti deleguotam iš mūsų ligoninės. Dabar užbaigėme kursą ir buvau išrinktas geriausiu kurso iš Europos dalyviu“, – pasakojo gydytojas.
Apie tai, kaip atrodo „širdies elektriko“ darbas ir ar sunku būnant jaunu gydytoju išsikovoti savo vietą po saule – portalo tv3.lt interviu su VUL Santaros klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro intervenciniu kardiologu-elektrofiziologu J. Bacevičiumi.
Dar prieš pokalbį užsiminei, kad iškart grįžus iš Italijos kolegos patikėjo operuoti itin sunkius, mirštančius pacientus.
Taip, teko neseniai operuoti sunkius, anksčiau infarktą patyrusius pacientus. Tokie ligoniai praktiškai kiekvieną dieną miršta. Jiems yra implantuotas kardioverteris defibriliatorius, liaudiškai – elektrošokas. Šis prietaisas, aptikęs ritmo sutrikimą, grubiai sakant, atgaivina pacientą duodamas elektros iškrovą. Ir taip gali būti kiekvieną naktį. Tad galima įsivaizduoti, koks yra toks gyvenimas, pacientai neretai suserga depresija, turi daug fizinių bėdų. Abu išoperavau, kiekviena operacija truko apie 5 valandas, bet mūsų komandai pavyko jiems padėti.
Ar būna liūdnų atvejų, kai padėti vis tik nebeįmanoma?
Esu padaręs visai nemažai operacijų – virš 1000. Retkarčiais pasitaiko, kad ne iš pirmo karto pavyksta padaryti, tenka pakartoti. Tačiau kad žmogus mirtų ant operacinio stalo, nėra buvę. Reikia suvokti, kad kai operuoji pačius sunkiausius pacientus, suteiki jiems antrą šansą. Tokiais atvejais turi būti drąsus, nebijoti. Bet kartais tenka pasakyti „ne“. Tą supratimą ugdome visą gyvenimą, bet tam ir yra komandiniai sprendimai, profesoriai, labai patyrę vilkai. Iš skirtingų nuomonių ir susidėlioja geras atsakymas. Kai reikia, komandos nariai prideda entuziazmo, kai reikia, gal kiek ir pristabdo arklius ir tada turime geriausią rezultatą.
Kokie apskritai pacientai pakliūva į elektrofiziologo rankas, kam prireikia tokių operacijų, minimų prideginimų?
Tai yra žmonės, kuriuos vargina aritmijos – širdies ritmo sutrikimai. Paprastai tai būna didelio dažnio širdies plakimas – ji ima plakti 100–200 kartų per minutę. Esu matęs ir 280 kartų per minutę. Tuomet pacientai ne tik jaučia labai stiprius simptomus, tai kartu didina ir mirties riziką. Kitaip sakant, gydymo tikslas tokiais atvejais būna ne tik pagerinti gyvenimo kokybę, bet ir prailginti gyvenimą.
Tokia procedūra gali padėti sumažinti dažnai lietuvius užklumpančios ligos – infarkto riziką?
Taip, kartais laiku negydomi ritmo sutrikimai gali sukelti ir infarktą. Jei širdies vainikinės arterijos yra susiaurėjusios ir tame fone įvyksta ritmo sutrikimas, tada širdis plaka padidintu dažniu, ir jei pacientas delsia kreiptis kokį mėnesį, dėl to gali įvykti infarktas, netgi išsivystyti širdies nepakankamumas. Tokios situacijos ypač dažnai pasitaikydavo COVID-19 metu, kai žmonės labai bijodavo kreiptis į ligoninę.
Ir dabar tokių dalykų yra, bet tada būdavo ypač daug. Ne visi laiku kreipiasi, ir sveikatos sistema turbūt ne visiems vienodai prieinama, o taip neturėtų būti. Yra didelė atskirtis, ką gauna regiono ir sostinės žmonės.
Taip pat, kaip jau pasakojau, kitą kartą žmonės pas mus pateka atvirkštine seka – dėl anksčiau patirto infarkto ir jo sukeltų antrinių aritmijų.
Širdies operacijos gali skambėti gąsdinančiai, ar išties to reikėtų baimintis?
Technologinė pažanga elektrofiziologijoje šiandien kardinaliai skiriasi, net ir lyginant su buvusia prieš penkerius metus. Tai medicinoje yra spartus tobulėjimas. Operacija yra minimaliai invazyvi, nėra daroma atvirų pjūvių. Paprastai per kojų kraujagysles įvedame kateterius ir venomis ar arterijomis nukeliaujama iki širdies. Judinant kateterius galima atkurti tiek pažeistos širdies dalies trimatį anatominį modelį, tiek surinkti elektrinius signalus.
Pavyzdžiui, skilvelinių aritmijų atveju yra tam tikri požymiai, kad vieta yra proaritmiška, kurią poinfarktiniams pacientams ir prideginame. Atrodo, skamba paprastai, bet čia reikia ir ryžto, drąsos bei nuolat tobulintis. Ir tikrai atperka, kai pacientai, ir jauni, ir vyresni žmonės, gali toliau gyventi. Visą triūsą ir ilgametį mokymąsi atperka žinojimas, kad pagelbėjai žmonėms.
Dar yra ir prieširdinės aritmijos, pati dažniausia jų – prieširdžių virpėjimas. Tai yra numeris vienas aritmija pasaulyje. Šio sutrikimo atvejų dabar labai daugėja, Europoje Sąjungoje jų skaičiuojama 11 mln., o pasaulyje – apie 45 mln. Prognozuojama, kad iki 2050 m. Europos Sąjungoje šių sutrikimų padvigubės ir jie palies net 18 mln. žmonių.
Kodėl išsivysto prieširdžių virpėjimas?
Tai sudėtingas klausimas, į kurį bandome atsakyti vykdydami Lietuvos mokslo tarybos tyrimą. Dažniausiai ši aritmija yra labai susijusi su gyvenimo būdu. Kalbu apie visiems iki skausmo žinomus dalykus – tai yra mityba, fizinis aktyvumas, nutukimas, kraujospūdžio padidėjimai, didelis stresas. Tada žmonės bando „suvalgyti“ savo stresą ar griebiasi žalingų įpročių. Pirmiausia reikia rizikos veiksnius. Jei liga labai pažengusi ir žmogus atsisako keisti gyvenimo būdą, pavyzdžiui koreguoti nutukimą, realistiškai supranti, kad nelabai galėsi efektyviai padėti.
Bet būna, kad nuo to kenčia ir sveiki jauni žmonės, pavyzdžiui, maratonininkai, kurie, atvirkščiai, yra išsekinę savo kūną, lieknučiai ir taip pat turi prieširdžių virpėjimą. Būna ir genetinių sutrikimų, taip pat šie ritmo sutrikimai gali būti sąlygoti ir skydliaukės ar kitų sutrikimų.
Be to, dar yra ir trečias aritmijų sindromas – priepuoliniai supraventrikuliniai sutrikimai. Čia paprastai serga visiškai sveiki žmonės: gali būti jauni, net vaikai, iki vyresnio amžiaus – 40–70 m. Tokių žmonių širdys iš esmės yra sveikos, būna staiga priepuolio pradžia ir pabaiga, kai būna labai didelis pulsas – net ir virš 200. Tokius ritmo sutrikimus mes gydome 98 proc. efektyvumu. Išsivysčiusioje medicinoje visi šie pacientai turėtų, būti išoperuoti ir pamiršti apie tai.
Kaip suprantu, iš esmės niekas neapsaugotas nuo šių sutrikimų ir pajutus, kad širdis ima neįprastai daužytis, delsti nereikėtų?
Taip, ypač esant skilveliniams ritmo sutrikimams, kai yra struktūriniai pakitimai, pavyzdžiui, buvęs infarktas. Tokie pacientai pas elektrofiziologą turėtų patekti kuo skubiau. Nors pacientai savo pojūčius esant ritmo sutrikimams nupasakoja labai skirtingai, pagrindinis mūsų įrankis diagnozuojant – elektrokardiograma. Ją galima padaryti arba priėmimo skyriuje, arba yra naujų prietaisų, kuriuos tiriu ir savo doktorantūroje. Tai – modernūs prietaisai, pavyzdžiui, nešiojami laikrodžiai, esu tokį patentavęs.
Turi kiekvieną dieną ir sau, ir pacientams, ir kitiems įrodinėti, ko esi vertas. Ir tada tas pripažinimas ateina labai greitai, plinta atsiliepimai ir šiuolaikiniame pasaulyje pas tave atėjęs pacientas paprastai jau viską žino, koks tavo sėkmės ir komplikacijų procentas.
Taigi yra įvairių būdų, kaip užrašyti elektrokardiogramą. Nešiojamas prietaisas ypač parankus tuo, kad gali leisti fiksuoti ir retus ritmo sutrikimus, priešingai nei ligoninėje atliekamose elektrokardiogramose. Atliekant tyrimą ieškome pacientų su prieširdžių virpėjimu, tad kurie nori sužinoti daugiau apie savo širdies ritmo sutrikimų priežastis, gali kreiptis mano darbiniu paštu, mielai juos ištirsime.
Apskritai lengva įsitvirtinti jaunam gydytojui intervenciniam kardiologui?
Manau, tai ir neturi būti lengva. Šiaip ar taip tu lietiesi prie žmogaus širdies. Mus visada ir mokė taip, kad istoriškai chirurgija prasidėjo nuo išvaržų gydymo ar pilvo chirurgijos – tai tos sritys, kurios irgi labai jautrios, tačiau turi kiek daugiau tolerancijos klaidoms. O širdis ir smegenys, kaukolė buvo tos sritys, kur daugybę šimtmečių chirurgai bijodami „nelindo“. Tad normalu, kad ir tokios srities specialistui įsitvirtinti nėra lengva. Turi kiekvieną dieną ir sau, ir pacientams, ir kitiems įrodinėti, ko esi vertas. Ir tada tas pripažinimas ateina labai greitai, plinta atsiliepimai ir šiuolaikiniame pasaulyje pas tave atėjęs pacientas paprastai jau viską žino, koks tavo sėkmės ir komplikacijų procentas. Kiekvienas pacientas turi teisę pasirinkti, o jei pasirenka konkretų specialistą, greičiausiai jis jiems atrodo patikimas (šypsosi).
O kaip pavyksta sutarti su kolegomis, vadovais – netenka pakovoti dėl savo vietos po saule?
Viskas priklauso, kokia yra mokykla. Pavyzdžiui, kalbant apie užsienio šalis – Daniją, Skandinaviją, ten galbūt nėra taip stipriai išreikštos hierarchijos. Man teko praeiti Vokietijos mokyklą Leipcigo širdies centre. Tai yra vienas daugiausiai tokių operacijų atliekantis centras Europoje, ten rezidentūros metu ir išmokau daryti šias operacijas.
Taigi atvykus čia mokytis hierarchija tokia, kad patenki kaip į armiją. Tam tikra prasme tai yra ugdantis dalykas, pats kažkaip visada mokėjau prisitaikyti prie sąlygų. Bet iš esmės dabar galiu kalbėti apie savo skyrių – turime nuostabius, palaikančius kolegas. Mūsų skyriaus vedėjas prof. Germanas Marinskis, ilgametis mano mentorius ir doktorantūros vadovas prof. Audrius Aidietis visada manimi pasitikėdavo, matė mane nuo pat studijų metų. O jaunam žmogui svarbiausia yra pasitikėjimas ir palaikymas. Tai, kad įsitvirtinimas yra sunkus, nebūtinai yra blogai, nes tai tiesiog atranka. Reikia mažiau žvalgytis į kitus, daugiau žiūrėti į savo darbo ir viskas natūraliai stoja į vietas.
Kaip pavyksta pelnyti pacientų pasitikėjimą? Paskaičius gerą šūsnį atsiliepimų susidaro įspūdis, kad turi neeilinės įtaigos nuraminti.
Reiktų klausti pacientų, kaip tai pavyksta (juokiasi). Taigi kalba, žodis turbūt yra svarbesnis už bet kokį naują kateterį ar skalpelį. Pirmiausia turi būti bendras sutarimas, paciento ir gydytojo abipusis interesas. Operacijos metu atsiranda daug įvairių niuansų, labai dažnai operuojame neužmigdytus pacientus, tad ryšys su pacientu tampa itin svarbu. Nors ir nuskausminame, pacientas retkarčiais jaučia tam tikras manipuliacijas. Tad kantrybė ir paciento žinojimas turbūt tie esminiai dalykai, kurie lemia pasitikėjimą, į tai verta investuoti laiko, kas šiuolaikinėje medicinoje kartais, deja, tampa sunku.
Kalbant apie algą būnant gydytoju, liaudyje vis pasikartoja pasakymus, kad štai davėte Hipokratą priesaiką, tai yra pašaukimas. Bet retorinis klausimas – ar galiu atėjęs į parduotuvę „atsiskaityti“ tuo pašaukimu. Juk turi išlaikyti šeimą, auga mažas vaikas. Natūralu, jei dirbi darbą, turi gauti ir atlygį.
Jei anksčiau turbūt įprastinis kardiologo ir paciento vaizdas būdavo toks: jie abu susėdę ant lovos, palinkę vienas į kitą, o gydytojas su stetoskopu klauso paciento širdį ir taip sukuriamas ryšys. Šiais laikais yra daugiau tempo, operacijos vyksta lyg konvejeriu, šiuo metu ir eilės didžiulės. Tokių operacijų anksčiau nebuvo tiek daug, dabar per metus atliekame 450 vienoje operacinėje, tai tikrai yra našu, atitinka išsivysčiusių Vakarų valstybių skaičius su gerais efektyvumo procentais ir žemu komplikacijų skaičiumi.
Bet kuriuo atveju reikia rasti laiko prisėsti, su kiekvienu pacientu aptarti rūpimus klausimus, nupasakoti, kas jų laukia operacijos metu. Labai svarbu, kad būtų bendrystė, nes du milimetrai į viršų, padarysi komplikaciją, du milimetrai į apačią – bus sėkminga operacija.
Skaudina pasitaikantys vieši pasvaičiojimai, kad medikai – tik kyšininkai ir „geria kavutę“ nieko negydydami?
Priimi tai kaip realybę, toks yra dalies visuomenės požiūris ir bandai tą pakeisti savo darbu.
Neseniai pradėjai dirbti ir Šiaulių ligoninėje. Medikų darbas keliose įstaigose dažnai – ne iš gero gyvenimo.
Šiauliuose dirbu vieną dieną, pagrindinė bazė – Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos. Bet kalbant apie finansinę pusę, pradėčiau iš toliau, nuo rezidentūros metų. Prieš kokius 4–5 metus už naktinį budėjimą priėmimo skyriuje, kuris dengia pusę Lietuvos, gaudavai 8 eurus. Jei grįždamas su automobiliu užsuki pakeliui užkąsti, kavos, realiai nueini į minusą. Tai buvo tokia realybė.
Bet įvyko daug gerų pokyčių, sujungta rezidento stipendija ir alga, atsirado didesnės socialinės garantijos. Kad situacija keičiasi, įrodo ir mano kolegos, kurie, emigravę po studijų baigimo, dabar jau svarsto apie grįžimą. Iš pačių artimiausiųjų rato kokie 6 iš 8 kalba, kad būtų gerai grįžti. Kai kurie jau žvalgosi ir būsto.
Kalbant apie algą būnant gydytoju, liaudyje vis pasikartoja pasakymus, kad štai davėte Hipokratą priesaiką, tai yra pašaukimas. Bet retorinis klausimas – ar galiu atėjęs į parduotuvę „atsiskaityti“ tuo pašaukimu. Juk turi išlaikyti šeimą, auga mažas vaikas. Natūralu, jei dirbi darbą, turi gauti ir atlygį. Be abejo, tai ir pašaukimo prasmės dalykai, bet šalia turi būti ir atlyginimas. Situacija šalyje gerėja, bet vis dar yra didžiulis atotrūkis nuo kitų valstybių. Toje pačioje Vokietijoje kolegos negali suprasti, kaip galima dirbti daugiau nei vienu etatu.
Atskirai išskirčiau ir slaugytojų klausimą, įskaitant ir dirbančias operacinėje. Jos yra visavertės ir ypač svarbios kolegės. Šiuo metu Lietuvoje už darbą operacinėje slaugytojos gauna analogišką algą kaip ir kituose skyriuose. Šios konkrečios ir apskritai bendrosios sąlygos būti kuo skubiau taisomos. Antraip slaugytojų trūkumas sukels sveikatos priežiūros paslaugų griūtį artimoje ateityje.
Tačiau skaudu kalbant ne tik apie mediciną, bet ir švietimo situaciją – ne tik mokyklas, bet ir universitetus. Man irgi jau tenka studentams dėstyti, pats matau, kad nėra skiriama pakankamai dėmesio dėstytojui, nesvarbu, kokios grandies jis bebūtų – profesorius, docentas ar lektorius. Norint padaryti gerą paskaitą, sudominti jauną žmogų, tam reikia skirti laiko, jaustis gerbiamam ir turėti motyvuojančią algą.
Pačiam nebuvo minčių išvykti?
Kažkiek buvo, mūsų kurse buvo tokia kaip ir mada mokytis vokiečių kalbą, atrodė, kad visi išvažiuos, po pirmųjų medicinos studijų išvyko koks trečdalis. Mane traukia likti savoje šalyje, bet taip pat visada norėjosi čiuopti naujovių pulsą, neatitrūkti nuo kitų šalių, dalyvauti konferencijose, stažuotėse, daug teko dirbti užsienyje, turiu vokišką gydytojo licenciją. Galėčiau kad ir rytoj išskristi (šypsosi). Tačiau apsisprendėm su žmona kurti šeimą ir savo ateitį sieti su Lietuva.
Dirbate neeilinėmis sąlygomis, kur kiekvienos operacijos metu patiriama apšvita, dėvite 10 kilogramų sveriančias apsaugas – švino „šarvus“. Tam reikia ir specialaus fizinio pasiruošimo?
Be abejo, čia yra daugiau rizikos veiksnių, tad turi mėgti šį darbą. Tenka stiprinti ir kūną, ruošti operacijoms. Fizinis aktyvumas chirurgams labai svarbus, ypač kai tenka būti su šarvais. Jokia paslaptis, kad pusė tokių chirurgų turi išvaržas. Dėl apšvitos padidėja ir onkologinių susirgimų rizika. Aišku, technologijos eina į priekį ir šių rizikos veiksnių mažėja. Jau yra operacijų, kurias galima atlikti ir be rentgeno, pasitelkiant 3D žemėlapius. Svarbiausia norėti pritaikyti naujoves.
Kada supratai, kad nori būti gydytoju?
Gamtos mokslai traukė nuo mažens, galvojau apie biologiją, biochemiją, bet jaučiau, kad turiu ne dvi kaires rankas, gerą miklumą, galiu susikaupti, esu kantrus, tai kažkaip medicina ir patraukė. Aišku, toliau ilgai teko svarstyti, kokios srities gydytoju būti. Norėjosi ir gyvūnija domėtis, traukė veterinarija, ryšis su gamta išliko visada. Man atrodo, kad jei žmogus gyventų darnoje su gamta, turėtume daugiau harmonijos.
Štai su draugais turime žygeivių klubą, periodiškai išeiname į gamtą, į mišką. Nesvarbu, koks oras, pasistatai palapinę, permiegi prie ežero, susirenki tiek savo, tiek ir kitų šiukšles, padarai kažką daugiau, nei tau priklauso. Jei nori mylėti save, turi mylėti ir gamtą, ir kitą žmogų, ir bandyti tas vertybes perduoti jaunai kartai, savo vaikams, atitraukti nuo ekranų. Į darbą stengiuosi keliauti dviračiu. Tarp kitko, įrodyta, kad dviratininkams ženkliai sumažėja nutukimo rizika, o pusės aritmijų nebebūtų, nebereikėtų pas kardiologą (šypsosi). Taigi buvimas su šeima, sportas ir hobiai su draugais padeda išlaikyti darbo ir poilsio balansą.
Dėkoju už pokalbį.
