Svečioje šalyje pabėgėliams tenka atkurti savo gyvenimus nuo pamatų, tačiau jie tvirtina, kad visus sunkumus atperka pagrindinė Lietuvoje surasta vertybė – saugumas.
„Maoistai mane iš namų pagrobė naktį, – matyt, duris buvau palikusi neužrakintas. Vyro tuo metu namie nebuvo, buvau visiškai viena. Jie man grasino, mušė, norėjo išprievartauti... Tai buvo paskutinis kantrybės lašas, daugiau kęsti nebegalėjome. Artimieji patarė kuo skubiau dingti iš Nepalo. Taip kartu su vyru atsidūrėme Lietuvoje.
Labai dėl to džiaugiamės ir jokioje kitoje Europos šalyje gyventi nenorėtume: čia labai gražu, tylu, ramu, o svarbiausia – saugu gyventi“, – pasakojo jau beveik trejus metus kartu su vyru Juvaru Lietuvoje besiglaudžianti nepalietė Iša.
Per daug nesitiki
Praėjusiais metais prieglobsčio Lietuvoje prašė 540 įvairių šalių piliečių. Ruklos pabėgėlių priėmimo centre šiuo metu gyvena 73 savo tėvynę palikę žmonės, tarp jų ir „Valstiečių laikraščio“ kalbintoji nepaliečių šeima. Jie yra vieni iš nedaugelio čia laikinai įkurdintų pabėgėlių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Trisdešimtmetis Juvaras yra verslo administravimo magistras, Nepale dirbo mokytoju. Jo 22-ejų žmona Iša jau buvo bebaigianti vadybos bakalauro studijas tėvynėje, tačiau, nusprendus bėgti iš gimtųjų namų, mokslai taip ir liko neužbaigti. Visgi moteris tikisi, kad, sėkmingai įveikę integracijos į visuomenę laiką, ji ir jos vyras galės tęsti mokslus ir įsidarbinti.
Kalbėdamiesi su Juvaru suprantame, kad jis, nors ir nemažai pasiekęs Nepale, jau yra užgniaužęs savo ambicijas susirasti gerą darbą Lietuvoje ir perkandęs čionykščių darbdavių požiūrį į egzotiškos išvaizdos kitataučius. „Svajoju baigti doktorantūros studijas Lietuvoje, bet be darbo neišgyventume. Nors dar negaliu dirbti, tačiau nekantriai laukiu, kada baigsis integracijos periodas. Pamažu jau pradedu ieškotis darbo. Internetu nusiunčiau darbo paraišką tapti autobusų stoties vadybininku, bet suprantu: dabar visame pasaulyje krizė, o aš dar esu užsienietis... Taigi nesitikiu gauti gero darbo. Man šiuo metu tiktų ir darbas kavinėje, virėjo ar valytojo pareigos“, – tvirtino Juvaras.
Kentėjo ir Lietuvoje
Nepale Juvaras daug prisikentėjo nuo komunistų. Problemos su maoistais prasidėjo tuomet, kai jis padėjo policijai vieną jų areštuoti. „Netrukus jie išsiaiškino, kad aš talkinau policijai, ir pradėjo visais įmanomais būdais spausti tapti jų bendru. Žmoną pagrobė taip pat tik dėl manęs, tokiu metodu norėdami išprovokuoti, kad aš prie jų prisijungčiau. Ir dabar skaitau spaudoje, kad daug nepaliečių yra priversti bėgti iš savo namų ar net palikti šalį“, – sakė Juvaras.
Jo įsitikinimu, šeima anksčiau ar vėliau Lietuvoje sėkmingai įsitvirtins ir saugiai nugyvens visą likusį gyvenimą. Tiesa, vos atvažiavus ir čia sutuoktinių porai nebuvo saugu gyventi. Jie su siaubu prisimena ilgus dvejus metus, kuriuos teko praleisti Pabradės užsieniečių registracijos centre. „Pabradėje labai prisikentėjau nuo čečėnų, ten muštynės būdavo kasdienis reiškinys, tiek aš, tiek kiti vyrai būdavome nuolat mušami, iš mūsų nuolat reikalaudavo pinigų, grasino, jei neduosime, naktį bus blogai. Čečėnų buvo kelis šimtus kartų daugiau, todėl apie jokį pasipriešinimą nė kalbos negalėjo būti. Kiek žinau, dabar padėtis Pabradėje pagerėjo, tačiau nuo to laiko likusios nuoskaudos verčia mane ir čia – Rukloje – vengti čečėnų. Nenoriu su jais turėti jokių ryšių“, – atviravo nepalietis.
Jo teigimu, gyvenimas Pabėgėlių priėmimo centre labai skiriasi nuo spygliuota viela apsupto Pabradės centro realybės. Dabar Juvaras ir Iša, kaip ir kitos šeimos, turi savo atskirą kambarį su vonia, todėl jiems nebūtina artimai bendrauti su nedraugiškais kitataučiais. Tiesa, virtuvės yra bendros kiekvienam pastato aukštui, taigi šiokius tokius kaimyniškus santykius palaikyti tenka. Visgi daugiausia šeima bendrauja su šrilankiečiais, netgi turi keletą draugų už Ruklos centro ribų.
Sunkiausia išmokti kalbą
Nepaliečių pora jau yra šiek tiek perkandusi mūsų sunkią kalbą, bet sako, jog norėtų jos mokytis kur kas intensyviau. Anot jų, visi centro gyventojai turėtų būti motyvuoti išmokti lietuvių kalbą, tačiau daugelis Rukloje gyvenančių rusakalbių nemato jokios būtinybės vargti, nes didžioji dalis lietuvių šią kalbą puikiai supranta. Tuo tarpu tiek Išai, tiek Juvarui rusų kalba yra visiškai svetima, todėl daugiausia bendrauti tenka su angliškai suprantančiais pabėgėliais.
Tačiau kitai Ruklos pabėgėlių priėmimo centre laikinai įsikūrusiai šeimai rusų kalba yra tiesiog išsigelbėjimas. 49-erių afganistanietis Omaras neslepia, kad jam reikėtų kone dvigubai daugiau lietuvių kalbos pamokų nei kitiems besimokantiems: „Mano galva jau ne tokia kaip jaunystėje, sunkiau viską įsimenu, lėčiau mokausi“. Jo 30-metei žmonai uzbekei Zaremai kalbos barjerą įveikti sekasi kur kas lengviau. Moteris suskubo išmokti lietuvių kalbą, kai laukėsi antrojo vaikelio, nes norėjo viską suprasti, ką jai sakys gimdymo namuose. Dabar ji tvirtina beveik viską lietuviškai suprantanti, tik pasakyti sunkoka. Tuo tarpu geriausiai šeimoje lietuviškai kalba dvimetis sūnus Arianas. Ant guvaus berniuko pečių gula kelių kalbų mokslai vienu metu. Šeima jau turi ir ketvirtąjį narį – vos penkis mėnesius lietuviška vasara besidžiaugiantį Širali. Žinoma, mažajam dar jokių kalbų mokslai nerūpi.
Bėgo ne nuo gero gyvenimo
Zarema, paklausta, ko šeimai čia gyvenant labiausiai trūksta, netikėtai pakelia juodas lyg anglis akis į apniukusį dangų ir šypsodamasi atsako: „Tik spindulėlio saulės... Juk svarbiausia, kad jau niekur bėgti nereikia, o visa kita – smulkmenos“.
Iš tiesų, dar prieš 20 metų Omarui iš Afganistano perbėgus gyventi į Tadžikistaną, valdžia nedavė ramybės, įvairiausiais būdais bandė jį užverbuoti teikti informaciją apie tėvynę. Netgi vesti Zaremą vyras galėjo tik Uzbekistane, tačiau gyventi kartu jiems buvo griežtai uždrausta. Žinoma, pora vis tiek laikėsi vienuose namuose, bet juos nuolat tikrindavo, persekiodavo, netgi telefoninių skambučių klausydavosi. Zarema sako niekada nepamiršianti, kaip į jų namus saugumiečiai įsibraudavo penktą ryto, o ji, jau besilaukianti sūnaus, puldavo slapstyti vyro batus. Ir gimdyti Tadžikistane moteriai neleido, tiesiai į akis buvo pasakyta, kad jokių dokumentų vaikas negaus. Galiausiai Omaras atsidūrė kalėjime neva dėl padirbto paso, nelegalių prekių (jis tuomet arbatą ir prieskonius iš Irano importavo). Tamsiame saugumiečių rūsyje jis vėl buvo verčiamas dirbti šnipu, grasino, jei atsisakys, privers tokiais metodais, kad pats ant kelių sukniubęs maldaus pasigailėjimo. Po to karto šeima tvirtai pasiryžo bėgti iš šalies. Palikęs žmoną su sūnumi Omaras spruko į Kaliningradą, po trijų mėnesių atvyko ir jiedu. O galiausiai visi ir Lietuvą pasiekė.
„Išlipau iš traukinio verkdama, vaikas nemiegojęs, visi pavargę. Kažkas norėjo padėti nešti mūsų lagaminus, o aš tuoj pat pradėjau klykti, pamaniusi, kad ir čia mus engia (juokiasi). Suprantate, kai buvome Rusijoje, visi į mus kreivai žiūrėdavo, manė, kad mes teroristai. Iš karto sumojau, kad gal ir čia tą patį galvoja – buvau labai prigąsdinta, visko bijojau. Tačiau per visą tą laiką, kiek čia gyvename, nesame sutikę nė vieno lietuvio, kuris mums ką blogo būtų pasakęs ar padaręs. Atvirkščiai – labai pagarbiai elgiasi. Lietuvoje žmonės ypač kultūringi, niekuomet nespokso į mus, nesikužda, be to, labai gerbia vyresniuosius, o tai labai svarbu“, – tvirtino Zarema.
Trukdo stereotipai
Įveikęs integravimosi į visuomenę laikotarpį Omaras tikisi vėl imtis savo verslo, Zarema sako galėsianti siūti drabužius pagal užsakymus, tik reikės perkąsti europietiškas madas. Tuo tarpu Pabėgėlių priėmimo centro socialine darbuotoja jau 11 metų dirbanti Aušra Povilaitienė tvirtina, kad Zarema galėtų būti puiki buhalterė, stipri verslininkė, nes, kaip ir vyras, yra labai gabi, gerai matematiškai mąsto.
„Tačiau, kad ir koks gabus pabėgėlis būtų, jam surasti darbą sunku. Žinoma, šiuo metu dėl to kalta ir pasaulinė ekonominė krizė, bet visuomet buvo ir tebėra sudėtingiausia įveikti darbdavių susidarytus stereotipus. Šiek tiek lengviau yra angliškai kalbantiems kitataučiams, tačiau rusakalbiui čečėnui, nors jis ir būtų visų galų meistras, visa galva savo žiniomis lenkiantis lietuvaitį ir neturintis jokių žalingų įpročių – šansai įsidarbinti maži. Taip jau yra, kad mūsų tauta turi daug nepagrįstų išankstinių nusistatymų, kuriais aklai vadovaujasi“, – sakė Aušra Povilaitienė.
Jos teigimu, Rukloje gyvenantiems pabėgėliams sudėtinga užmegzti naujas pažintis, susidraugauti su mūsų tautiečiais, tapti visaverčiais visuomenės nariais. Šiek tiek lengviau moksleiviams, kurių šiuo metu centre gyvena 13. Jie, lankydami Ruklos vidurinę mokyklą, susiranda draugų, vieni pas kitus dažnai lankosi.
Tačiau, anot Aušros, kiekvienam iš savo šalies pabėgusiam žmogui pirmiausia tenka įveikti save, todėl centre dirba psichologas. „Iš tiesų pabėgėliams ne psichologinės pagalbos reikia, o tiesiog padėti adaptuotis. Iš pradžių tvyro baimės jausmas, paskui – euforija, vėliau – visko neigimas, nusivylimas ir užsidarymas – tikroji depresija. Kartais kilęs didžiulis pyktis gali sukelti netgi agresiją. Ir tik vėliau ateina susitaikymo jausmas ir bandymas eiti į priekį. Džiugu, kad anksčiau ar vėliau visi pabėgėliai šiuos periodus įveikia – be jokių išimčių“, – pabrėžė centro socialinė darbuotoja. Pasak jos, dauguma čia gyvenančių kitataučių didžiausią džiaugsmą patiria jau vien dėl to, kad jie ir jų vaikai pavalgę ir saugūs. Čia nėra nė vieno, kuris neturėtų savo skausmo, savos liūdnos istorijos. Svarbu, kad šie žmonės išmoktų nespekuliuoti savo kančia, o tai, anot specialistės, lemia kiekvieno vidinė kultūra.
Virginija Mačėnaitė
