Trečiadienį Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Istorijos fakultete įvyko istorikų diskusija „Istorija ir demokratija“. Diskusiją surengti paskatino pastaruoju metu plačiai komentuojamas istoriko Petro Stankero straipsnis, dėl kurio autorius buvo apkaltintas holokausto neigimu ir net pradėtas iki teisminis tyrimas. Į diskusiją buvo pakviestas ir skandalo centre atsidūręs P. Stankeras.
Kadangi buvau šios diskusijos iniciatorius, pradžioje trumpai pristačiau jos sumanymo aplinkybes. Dėl reakcijos į P. Stankero straipsnį susidariusi situacija paskatino iškelti visai istorikų ir Lietuvos visuomenei svarbius klausimus.
Ar mes gyvename demokratinėje visuomenėje, kur istoriko atsakomybės ribos? Ar istorikas turi teisę pats aiškinti savo pažiūras? Kas yra holokausto neigimas ir holokausto neigėjas?
Istorikų bendruomenėje susiklostė slogi atmosfera. Iki šiol kalbėdamasis su kolegomis, pajutau baimę viešai pasisakyti šia tema, o kartais net kalbėtis apie ją, tačiau kalbėtis šiomis temomis reikia. Keista, kad dėl vieno neatsargiai suredaguoto sakinio tam tikriems aktyvistams sukėlus skandalą, visi P. Stankerą „holokausto neigėju“ vadinantys kritikai komentuoja tik tą sakinį, ignoruodami paties autoriaus paaiškinimus ir jo paties reiškiamą poziciją, kuri jiems tiesiog neįdomi. Istoriko atleidimas iš darbo taip pat organizuotas nepaprastai greitai, grubiai, nesigilinant į jokias aplinkybes ir nediskutuojant. Tad ši diskusija ir sumanyta, siekiant paskatinti istorikų bendruomenę aiškintis, kas įvyko, paskatinti apie tai kalbėtis.
VPU Istorijos fakulteto dekanas prof. Eugenijus Jovaiša pastebėjo, kad P. Stankero straipsnis „Veide“ yra parašytas neatsakingai. Nekalbant apie skandalą sukėlusį sakinį, pats straipsnio tonas, jo pavadinimas yra netinkamas plačiajai auditorijai. Dėl to esama ir autoriaus, ir redakcijos kaltės. Tačiau tai nepateisina kilusios reakcijos. Atleidimas iš darbo, ikiteisminis tyrimas, karingi pasisakymai viešojoje erdvėje verčia susirūpinti demokratijos padėtimi Lietuvoje. E. Jovaiša nurodė ne vieną neatsakingo kalbėjimo apie istoriją pavyzdį, kuriais gali būti įžeisti įvairių tautų jausmai, tačiau dėl to kažkodėl nekyla tokio ažiotažo. Tai gal mums reikėtų steigti kokį nors lietuvišką Vyzentalio centro analogą – kokią nors Lietuvos tyrumo draugiją, kuri sektų spaudoje pasirodančius netinkamus pasisakymus apie Lietuvą ir persekiotų jų autorius? – ironiškai klausė E. Jovaiša. Jo įsitikinimu, demokratinėje visuomenėje turi vykti sąžiningos ir atviros diskusijos. Kartu E. Jovaiša pasidžiaugė, kad viešojoje erdvėje pasirodo ir blaivesnių situacijos vertinimų, kaip, pavyzdžiui, diskusijos dieną portale Delfi.lt paskelbtas Ramūno Bogdano straipsnis, kurio kai kurioms mintims ir jis norėtų pritarti šioje diskusijoje.
Dr. P. Stankeras papasakojo, apie skandalą sukėlusio straipsnio atsiradimo aplinkybes. Jis dar kartą patikino, kad holokausto neneigė ir neneigia. Apie jį yra užsiminęs ir ankstesniuose savo straipsniuose „Veide“. Antai 2008 m. lapkričio 10 d. straipsnyje „Krištolinė naktis, virtusi pragaru“ rašė apie žydų pogromą nacistinėje Vokietijoje 1938 m. ir pastebėjo, kad po šio pogromo „kitas represijų etapas buvo holokaustas“. 2010 m. sausio 25 d. tame pačiame žurnale paskelbtame straipsnyje „Osvencimas – mirties fabrikas“ P. Stankeras plačiau rašė ir apie kai kuriuos prieštaringus holokausto aukų skaičiaus vertinimus. Skandalą sukėlęs sakinys jo paskutiniame straipsnyje atsirado dėl to, kad, rašydamas savo straipsnius, jis dažnai išsiplečia, šiuo atveju pirminėje straipsnio versijoje buvo parašęs 50 tūkst. spaudos ženklų apimties tekstą, o „Veido“ redakcija reikalauja neviršyti 9 tūkst. spaudos ženklų. Taigi, parašytą straipsnį teko ženkliai trumpinti, nebeliko vietos nei nuorodoms į šaltinius, nei platesniems paaiškinimams. Taip betrumpinant vienas sakinys ir buvo netinkamai suredaguotas, dėl to jame atsidūrė ir tokie logiškai nesusiję teiginiai, kaip suabejojimas Niurnbergo proceso metu įvardintu 6 milijonų holokausto aukų skaičiumi, ir pastebėjimas, kad nėra surastas A. Hitlerio pasirašytas nurodymas naikinti žydus. P. Stankeras dar kartą apgailestavo dėl šios klaidos, davusios pretekstą dar kartą Lietuvos vardą sieti su holokaustu.
Diskusijoje kalbėjęs Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojas dr. Arūnas Bubnys teigė, kad jis supranta, jog P. Stankeras abejojo ne dėl holokausto, o tik dėl nurodomo aukų skaičiaus, bet dviprasmiškai skambančias vietas, jo manymu, autoriui derėtų plačiau paaiškinti ir pakomentuoti visuomenei – tai galėtų nuraminti aistras. P. Stankeras su tuo nesutiko. Savo poziciją dėl holokausto jis jau paaiškino, o tolesnis jo rašymas ta tema galėtų tik duoti pretekstą toliau eskaluoti šią temą, tuo tarpu aistroms jau metas būtų nuslūgti.
Istorikas dr. Darius Vilimas linkėjo stiprybės P. Stankerui, kurio persekiojime įžvelgė demokratinių teisių pažeidimą. Jis siūlė gintis teisinėmis priemonėmis, nes toks atleidimas iš darbo negali būti teisėtas. Prisimindamas savo tyrinėjamo laikotarpio, XVI–XVII amžių, realijas, jis siūlė sekti to meto bajorų pavyzdžiu, kurie, jeigu kas nors jėga priversdavo juos užpuoliko naudai atsisakyti nuosavybės teisių į savo dvarus, kitą dieną skubėdavo į teismą pareikšti protestą. P. Stankeras informavo, kad dar tą pačią dieną jis atšaukė savo atsistatydinimo pareiškimą, išgautą darant spaudimą, ir raštu pareikalavo grąžinti jį į tarnybą, tačiau tik neseniai gavo atsakymą, kad jo prašymas nebus tenkinamas. Tačiau galimybes gintis teisme riboja advokatų paslaugų brangumas. Vis dėlto P. Stankeras yra pasiruošęs rasti būdų apginti savo interesus.
Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad šioje situacijoje P. Stankero byla kuria precedentą, kuris gali būti panaudotas veiksmams ir prieš kitus istorikus. Diskusijoje buvo kalbama ir apie kartais neatsakingai eskaluojamą Lietuvos atsakomybės dėl jos teritorijoje vykdyto holokaustą temą, panašų žydų šaudyme ir gelbėjime dalyvavusių lietuvių skaičių, istorijos politizavimo, panaudojimo tautų kiršinimui ir atskirų grupių interesams apraiškas. Pažymėta, kad kilęs skandalas dėl holokausto neigimo yra išpūstas tuščioje vietoje, nes Lietuvoje nėra nė vieno istoriko, kuris neigtų holokaustą ar abejotų šia žydų tautos tragedija Antrojo pasaulinio karo metais.
Tomas Baranauskas
