Prasidėjus naujos Lietuvos Vyriausybės lipdymo darbams, neatsitiktinai daugiausia dėmesio tenka Andriui Kubiliui. Ne vien dėl to, kad jis yra daugiausia rinkėjų balsų gavusios partijos pirmininkas, bet ir dėl to, kad turi užsitarnavęs krizės premjero titulą ir savo užsispyrimu yra tikra priešingybė G. Kirkilo daugiaveidei demagogijai. Tik G. Kirkilas galėjo apkaltinti savo partijos skyrius blogais rinkiminiais darbais tuomet, kai visi it užsikirtusi plokštelė kalba apie jo kabineto eibes.
A. Kubiliaus patirtis imantis Saulėlydžio komisijos veiklos ir liberalų antibiurokratinės nuostatos krizės sąlygomis gali padėti įsiūbuoti permainų bangas net valstybės valdymo srityje (įskaitant Užsienio reikalų ministeriją). Gal kas nors imsis peržiūrėti Valstybės tarnybos įstatymą? Vargu. „Valstybininkų“ užtenka ir konservatoriams. Vien Vytauto Ališausko veikla kirkilinėje komisijoje pulkinininko V. Pociūno žūties aplinkybėms ištirti šį tą reiškia. Ar maža švento ambasadoriaus mokinukų dabartinėje Tėvynės sąjungoje ?
Yra dar vienas abejones keliantis Tėvynės sąjungos lyderio polinkis: perdėtai žavėtis vadinamaisiais nacionaliniais susitarimais šalyje, kurios politiniuose sluoksniuose žodžio laikymasis yra blogo skonio ir silpnumo ženklas. Nacionaliniai susitarimai ir solidžiai skambančios strategijos, kurios nugula biurokratų stalčiuose be jokio rimtesnio atgarsio - tai viena ilgalaikių procesų valdymo plotmė. Kita - pagal savo dėsnius besirutuliojantis gyvenimas, pilnas neaiškumų, netikėtumų ir nenumatomų dalykų. Šiame žaidime reikia ryžtis šokti per griovį, net jei migla dengia kitą jo krantą. Tada ne planavimas lemia sėkmę, o pasirengimas susidurti su dar nepažinta kliūtimi.
Tokiu atveju verta prisiminti, kad velnias slypi smulkmenose. Štai greta biurokratams grėsmingo debesies nuo Saulėlydžio komisijos pusės yra paliktas vienos liberalų valdymo laikų smulkmenos neišdildomas įspūdis. Turiu omeny sprendimą, jog nereikia notarinio akto tam, kad vyras duotų pavažiuoti savo mašiną žmonai ar pilnamečiui sūnui. Kokioms minioms žmonių tai buvo įgalumą ir savigarbą stiprinantis veiksnys. Tiesa, dėl jo sumažėjo notarų pajamos. Šiandien Lietuvos viešajame gyvenime yra tūkstančiai tokių reguliavimų, kurie laukia savų liberalų. Ir tik tų reguliavimų (ir iš mūsų mokesčių išlaikomų jų priežiūros tarnybų) mažinimas gali leisti sumažinti pačius biurokratus. Tik čia gali būti paslėpti taupymo politikos raktai.
Ir pabaigai truputis oranžinės atminties. Tai ne Kijevo, bet Vilniaus istorijos puslapiai. Pamenate, kaip buvo pasityčiota iš sostinės mero A. Zuoko oranžinių dviračių idėjos? Šimtas lietuviško įtarumo procentų ant svarstyklių lėkštutės: kam jis tą darė, kokių tikslų siekė, kodėl vilniečiai tokie ir tokie etc. Tačiau viena aišku, kad mūsų kolektyvinė vaizduotė ir kasdienio gyvenimo įpročiai sietini su galimu išlaidavimu arba taupumu. Smulkmena yra automobilių apsėstiems lietuviams raginimas persėsti ant dviračių?
Čia sunku neslystelti į ateities vilčių taką. Kas gali būti darytina, kad bent virtualaus dvimiesčio žmonės iš kaunietiškos pusės neprigrūstų savo mašinų ir taip savyje netveriančio Vilniaus gatvėse. Vašingtonas pasiekė, kad kai kuriomis magistralėmis rytais į miestą negalima važiuoti automobiliu be keleivių, po vieną. Individo laisvė reikalauja aukų. Bet kuo čia dėti dviračiai? Tada Malmės arba Upsalos pavyzdys: prie geležinkelio stočių būtini patrauklūs dviračių depai ir automobilių stovėjimo aikštės. Vagonas su bevieliu internetu, kavos automatas ir patogus švarus tualetas traukinyje Vilnius–Kaunas arba Kaunas–Vilnius... Tada bus ir laisvas pasirinkimas tarp smirdančio kamščio Vilniaus vartų tunelyje ir bendruomeninio keliautojų srauto.
Kodėl taip keistai susidėliojo šio komentaro vaizdai? Pirmiausiai todėl, kad bent jau tie galimos valdančios koalicijos partneriai, kurie ką nors iki šiolei nuveikė politikoje, yra palikę savo pozityvios veiklos pėdsakus mūsų atminty. O tai gundo svajones ir viltis, kad nauja valdžia gebės pasinaudoti savo patirtimi ir išplėtos savo politinius pomėgius ne tik „nacionaliniame lygyje“, bet ir kasdienių smulkmenų, liečiančių kiekvieną iš mūsų, plotmėje. Todėl A. Valinskas ir jo partinis būrys nebuvo paminėti, o po to nacionaliniai susitarimai ir oranžiniai dviračiai susimaišė į viena. Marga, drumzlina, bet ar pats mūsų gyvenimas nėra toks?
