Lietuviams kertant baltąją mišrainę ir kitus naujamečius delikatesus, JAV vyko kvapą gniaužianti drama.
Amerikos įstatymų leidėjai sugebėjo atitraukti šalį nuo vadinamojo fiskalinio skardžio, virš kurio ši buvo pakibusi.
Apie tą skardį JAV žiniasklaida ėmė masiškai ūžti maždaug nuo praėjusių metų vidurio, o artėjant 2013-iesiems diskusijos kartais būdavo paniškos.
Kalbant trumpai – dėl anksčiau priimtų įstatymų nuo š. m. sausio 1 d. JAV turėjo labai padidėti mokesčiai ir sumažėti biudžeto išlaidos. Tai galėjo neigiamai paveikti šalies ūkį, o Amerika, kaip visiems žinoma – pasaulio ekonomikos garvežys.
Mūsų piliečių nelabai jaudina tai, kas jų pačių neliečia. Stebuklingas JAV išsigelbėjimas buvo pastebėtas, tačiau didelių aistrų nesukėlė.
Visur siaurapročiai buhalteriai
Įdomu tai, kad kai kurie JAV apžvalgininkai, stebėdami ant fiskalinio skardžio krašto trypčiojančius savo senatorius ir kongresmenus, dėjo juos į šuns dienas panašiai, kaip „mūsyse“ buvo vainojama dabar jau buvusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė.
Įstatymų leidėjams ir prezidento Baracko Obamos administracijai buvo prikišta, kad rūpestis dėl biudžeto deficito užgožė ūkio augimo reikalus. Esą didžioji JAV problema yra ne biudžeto deficitas, o smuktelėjusi ekonomika. Todėl tąsymasis ant fiskalinio skardžio krašto tiktai nukreipė dėmesį nuo tikrųjų Amerikos bėdų. Taip vertinant JAV valdžia yra paprasčiausiai kvaila – užuot gaivinusi ūkį, užsiima buhalterija.
Atsirado ir tokių analitikų, kurie įžvelgė gudriai surežisuotą spektaklį. Išties, nejaugi Demokratų ir Respublikonų partijų vadovai nesuprato, kas tas fiskalinis skardis ir kuo jis gresia JAV ekonomikai? Suprasti tai suprato, sako sąmokslo teoretikai, todėl per pačius Naujuosius metus buvo suvaidintas politinis spektaklis, kurio tikslas – pasiųsti amerikiečiams žinią, kad reikalai yra labai labai prasti, pakaitinti jų nervus leidžiant pakibti virš bedugnės ir paskutinę akimirką išgelbstint. Išgyvenę aštrius pojūčius 2013-jų išvakarėse, amerikiečiai ramiau sutiks realias negandas, kurios vienaip ar kitaip užgrius jau vien todėl, kad šie metai siejami su besirangančia gyvate.
Šitaip žvelgiant Amerikos valdžia atrodo ne tokia jau kvaila: suprantanti ir padėtį, ir tai, kad nelabai ką galinti padaryti. Todėl ir buvo suvaidinta Holivudo verta politinę dramą. Kitas klausimas – ar ilgai žiūrovai sėdės apstulbę nuo tariamai laimingos pabaigos.
Biudžeto karpymas kol kas atidėtas tiktai dviem mėnesiam. O dėl to, kad mokesčių lengvatos paliktos iki 400 tūkst. dolerių per metus uždirbantiems asmenims, biudžeto įplaukų augimas bus mažesnis. Planuojama, kad mokesčių pakeitimai, dėl kurių galiausiai sutarta, leis per dešimtmetį surinkti papildomus 600 milijardus dolerių, tačiau biudžeto deficitui dengti vis tiek reikės pasiskolinti apie 4 trilijonus dolerių – todėl anksčiau ar vėliau teks didinti leistiną skolinimosi ribą.
Naktį nusirito nuo skardžio
Kyla pagunda fiskalinį skardį, nuo kurio Amerika trumpam atitraukta, gretinti su 2008-jų pabaigos naktine mokesčių reforma Lietuvoje ir po to sekusiu biudžeto karpymu. Gretinti nereiškia lyginti. Sugretinus galima pamatyti daugiau skirtumų nei panašumų, tačiau pats gretinimas leidžia geriau suprasti reiškinius.
Ir JAV, ir Lietuvos valdžia sprendžia visoms vyriausybėms būdingas užduotis – siekia pajamų ir išlaidų balanso. JAV 2001–2003 m. įvestų mokesčių lengvatų laikas baigėsi 2013-jų sausio 1 d. Kartu turėjo prasidėti anksčiau atidėtas biudžeto išlaidų mažinimas. Žinant Amerikos mokesčių drausmę galima tikėtis, kad biudžeto įplaukos išties būtų padidėję virš 19 proc. – kaip planuota.
O Lietuvoje 2008 m. pabaigoje buvo gesinamas neplaninis gaisras. Pakeitus maždaug 60 įstatymų ir kitų norminių aktų biudžeto pajamų skiltis 2009 m. pabaigoje vis tiek parodė 20 708 936 tūkst. Lt – apie 2,5 mlrd. Lt mažiau negu „riebiaisiais“ 2008-aisiais, kada į biudžetą įplaukė 23 200 907 tūkst. Lt.
Eurai – ne raidė „w“
Negalima pamiršti, kad Lietuvos biudžeto įplaukos turi vieną nelietuvišką elementą – Europos Sąjungos (ES) paramą, kuri, kitaip nei raidė „w“, kelia lietuviams vien gerus jausmus.
2004–2006 m. Lietuva kasmet prisidėdavo vidutiniškai 3,38 mlrd. Lt ES paramos; 2007–2013 m. laikotarpiu numatyta duoti 5,25 mlrd. Lt per metus. Iš viso Lietuva nuo savo narystės pradžios 2004 m. iki 2013 m. bus gavusi iš ES maždaug 44 mlrd. Lt.
Kalbant geografijos ir alpinizmo terminais, Lietuvos narystė ES buvo kopimas biudžeto išlaidų skardžiu: 2004 m. tos išlaidos sudarė 12 666 488 tūkst. Lt, o blogaisiais 2010-aisiais, per patį sunkmetį – 24 528 634 tūkst. Lt, t.y. vos ne dvigubai daugiau (biudžeto deficitas 2010 m. Lietuvoje siekė 23,4 proc. – tiek išlaidos viršijo pajamas;2004-aisiais deficitas buvo 7,4 proc.). „Sunkmetis” šiame lietuviškame žemėlapyje reiškia tai, kad skardis virto plynaukšte – nuo 2008 m. biudžeto išlaidos svyruoja ties 24,5 mlrd. Lt riba (plius minus 100 mln. Lt). Nors daug kalbama, kad sunkmetis nutrenkė ekonomiką į 2006-jų lygį, niekas nė nemano grįžti prie tų metų biudžeto išlaidų – varganų 18 mlrd. Lt.
Buhalteriu gali tu ir nebūti, artistu būti privalai
Apibendrinkime, kas čia pasakyta apie JAV ir jų ištikimos sąjungininkės Lietuvos finansus.
Valio visiems, kurie balansuoja biudžetus! Tie, kas išleidžia daugiau nei uždirba, anksčiau ar vėliau bankrutuoja.
Prie „valio“ reikia pridurti, kad amerikiečiai supranta, jog mažesni mokesčiai skatina verslą ir vartojimą. Supranta jie ir tai, kad staigus mokesčių padidėjimas yra blogis. Lietuvoje šios dvi idėjos, atrodo, sunkiai skinasi kelią į gyvenimą.
B. Obama kažkiek panašus į A. Kubilių tuo, kad reikiamomis akimirkomis nepatrauklią politiką pridengia viešaisiais ryšiais. Bet vargu ar jis gali pranokti Lietuvos ekspremjerą gebėjimu įtikinti, kad juoda yra balta ir atvirkščiai.
A. Kubilius įeis į istoriją kaip taupantis krizės vadybininkas, nors elementarūs duomenys nerodo jokio ženklaus biudžeto išlaidų sumažėjimo jo valdymo metais. Matyt, tam, kad Lietuvoje pagarsėtumei kaip pasaulinio masto taupymo mokytojas, reikalinga lietuvių tauta, kuriai nė motais statistika.
