Geri norai ne visada yra įvertinami tinkamai. Ypač jeigu tai susiję su finansiniais interesais. Socialinio gyvenimo užkulisiuose sklando kalbos, kad dalies vaikų globos namų įstaigų vadovų nėra linkę taip paprastai atsisveikinti su globotiniais, todėl sudaro įvairių kliūčių, kad potencialūs tėvai tiesiog nuleistų rankas.
Apie esamą padėtį balsas.lt kalbėjo su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktore Odeta Tarvydiene.
– Kokios pertvarkos, susijusios su vaikų globos namais, šiuo metu vyksta? – balsas.lt pasiteiravo O. Tarvydienės.
– Turėti vilčių, kad visi vaikai iš globos namų bus perkelti į šeimas, nereikėtų. Juk yra tam tikra dalis vaikų, kurie negali augti šeimoje. Jie gyvenime būna patyrę tiek daug, kad tiesiog negali pritapti naujoje aplinkoje. Tokiems vaikams užmegzti ryšius su svetimais žmonėmis yra itin sunku.
Tačiau yra planų tam tikras globos įstaigas pertvarkyti į mažesnių namelių sistemą. Tai yra padarę kolegos iš Lenkijos. Ten didelės globos įstaigos buvo (ir yra) parduodamos ir vietoj jų perkami nedideli nameliai, kuriuose gyvena daugiausia po dešimt vaikų vienoje vietoje. Su jais dirba apie penkis žmones. Tokiu atveju vaikas gauna asmeninį dėmesį, su juo yra dirbama. Lietuvoje to labai trūksta.
– Šiuo metu Lietuva šio lenkiško pavyzdžio dar nėra įgyvendinusi?
– Artimiausiuose ateities planuose – Valkininkuose esančių „Spenglos“ vaikų globos namų pertvarka. Žiūrėsime, ar pasiteisins. Šiuo metu vyksta paruošiamieji darbai. Tam, kad galėtume perkelti vaikų globos namų įstaigą, reikia įvertinti daug dalykų – vaikų poreikius, savivaldybės galimybes, o tai didelis darbas. Tikimės, kad pirmas blynas bus iškeptas 2015 metais.
– Pardavęs vieną pastatą, nenupirksi daug mažesnių gyvenamųjų namų. Kokios laukia perspektyvos?
– Anksčiau nekilnojamo turto srityje buvo žymiai geresnės galimybės. Šiandien nekilnojamojo turto vertė yra kritusi. Bet yra įvairių galimybių: struktūriniai fondai, įvairūs projektai.
– Pakalbėkime apie įvaikinimo problematiką. Ar tikrai Lietuvoje sudaromos kliūtys norintiesiems įsivaikinti?
– Yra įvairių globos įstaigų, todėl pasitaiko tokių, kurios nėra linkusios geranoriškai bendradarbiauti. Tačiau galiu užtikrinti, kad globos įstaigos tikrai nesivaiko tų už vaikus mokamų krepšelių. Lietuvoje padėtis nėra tokia gera, kaip visi norėtų. Todėl jei vienas vaikas yra įvaikinamas, atsiradusi laisva vieta ilgai tuščia nebūna.
– Kodėl įvaikinimo padėtis globos įstaigose skiriasi?
– Daugiausia viskas priklauso nuo globos namų vadovų. Suveikia žmogiškasis faktorius – globos namų personalas. Vieni iš tikrųjų bendradarbiauja ir teikia visą reikalingą informaciją, kiti, deja, to nedaro. Kartais būna, kad vaikai, kuriais susidomėjo globėjai, kalba protingiau nei galėtų, tada kyla įtarimų, kad su jais buvo „padirbėta“.
– Kodėl iki šiol dominuoja įtėviai iš užsienio?
– Užsieniečiai nėra tokie išrankūs kaip lietuviai. Lietuvių šeimos linkusios įsivaikinti kūdikius. O praėjusiais metais pasitaikęs atvejis, kai lietuvių šeima įsivaikino penkerių metų vaiką, buvo išimtis.
Galima pasidžiaugti, kad norinčios įsivaikinti lietuvių šeimos jaunėja. Amžiaus vidurkis jau siekia apie 30 metų. Tai yra paprastos, vidutines pajamas gaunančios šeimos. Apmaudu, kad yra sukurti mitai, jog įsivaikinti norinti šeima turi uždirbti labai daug pinigų. Vidutinės šeimos pajamos įprastai siekia apie 3 tūkst. litų.
– Kokius dar mitus, susijusius su įvaikinimu, galėtumėte paneigti?
– Vienas iš mitų – genetinio paveldimumo baimė. Dauguma žmonių mano, kad geriančių tėvų vaikas eis lygiai tuo pačiu keliu. Tačiau tokių taisyklių nėra ir būti negali. Vaikas turi sulaukti dėmesio, jį galima auklėti, kad pasirinktų tinkamą kelią. Tačiau globos namuose nėra galimybės skirti vaikams taip reikalingo dėmesio.
– Kiek vidutiniškai užtrunka įvaikinimo procedūra?
– Ilgiausiai užtrunka apie devynis mėnesius. Lygiai tiek pat, kaip ir normali tėvystė. Tos procedūros priklauso nuo pačios šeimos lankstumo. Jeigu norima tik labai mažo arba labai sveiko vaiko, tada reikia palaukti. Bet jeigu šeima nori įsivaikinti du ar tris tos pačios šeimos vaikus, tada viskas vyksta žymiai greičiau.
– Ar pasitaiko pavienių asmenų, kurie nori įsivaikinti?
– Įstatymas numato, kad vienišas žmogus gali įsivaikinti tik išimtiniais atvejais. Kol kas ta išimtis taikoma gana lengvai, nes nėra daug norinčių. Tokį norą dažniausia pareiškia moterys. Vienišo vyro, kuris norėtų įsivaikinti, dar neteko sutikti.
Kalbant apie vienišas moteris, jos būna maždaug 35 metų, turinčios gana gerą darbą, tačiau nesukūrusios savo šeimos. Todėl jos būna pasiryžusios padaryti dar vieną gerą darbą.
