Margarita PŪDŽIUVIENĖ Tęsiant rašinių ciklą „Nykstantys kaimai“ tuštėjančių kaimų toli ieškoti neteko. Internetinio žemėlapio www.maps.lt pagalba radau vos keturis kilometrus nuo miesto nutolusį Bimbilinės kaimą, kuriame, 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, turėjo būti likę tik pora gyventojų. Juokingiausia tai, kad vietiniai, gretimų kaimų gyventojai, pasiteiravus apie Bimbilinę purtė galvas – tokio pavadinimo jie nebuvo girdėję, tik žinojo, kad netoliese yra kaimas su vienintele sodyba, o tos sodybos šeimininką visi vadina... meru.
Bimbilinė ten, kur gyvena Timinskas
Mažytis mano eksperimentas pakeliui į Bimbilinę sustoti ir vietinių klausti, kur yra Bimbilinė, pasiteisino. Gretimų kaimų gyventojams negirdėto kaimo pavadinimas, kaip ir tikėjausi, atrodė tarsi pokštas.
– Kas kas? Bim-bi-li-nė? – kasėsi pakaušį dacijoniškis.
Arūnas sakė Dacijonuose gyvenantis apie 22 metus, tačiau vos už trijų kilometrų esančio kaimo pavadinimo girdėjęs nebuvo.
Net ir už kilometro esančio Grineidžių kaimo gyventojai Bimbilinės nežinojo. Prisiminė tik užsiminus, kad ieškomame kaime turėtų būti viena, paskutinė, sodyba.
– A... Tai kur Timinskas gyvena? Žinau, žinau – mes jį meru vadiname, – nudžiugo Bimbilinę atminty „atradęs“ Grineidžiuose gyvenantis Virginijus.
Vyras mostelėjo važiuoti tiesiai, esą ta vienintelė sodyba bus kairėje kelio pusėje.
Meras, nes vienintelis kaime
Viena sodyba buvo kitapus kelio, už šimto metrų mus pasitiko antra, dar keli šimtai metrų – trečia. Laukų supamu, išnykti baigiančiu kaimu nė iš tolo nekvepėjo. Sustojome sodyboje už trijų kilometrų. Žoliapjovę taisantis kepurėtas keturiasdešimtmetis gynėsi nesąs Timinskas. Pasirodo, ieškomojo sodybą pravažiavome prieš du kilometrus. Esą mes jau Kalniškiuose. Timinskais neprisistatė ir senovinio, pusiau medinės, pusiau plytinės trobos savininkai, pas kuriuos užsukome grįždami tuo pačiu keliu. Tačiau jiems labai patiko klausimas, kur gyvena meras. Pasirodo jie, Jakai, Drąslaukio kaimo gyventojai, buvo tie, kurie mūsų herojų meru „palaimino“.
– Timinskas su žmona yra vieninteliai kaimo šeimininkai. Tvarko sodybą gražiai, rūpinasi savo kaimu, tai ir pavadinom jį meru, – šypsojosi sodybos šeimininkė Lina.
Vyras Petras klegėjo ir prašė nerašyti į laikraštį tą jų „prie čierkos“ Timinskui sugalvotą mero pravardę. Bijojo, kad kaimynas neužpyktų. Tačiau Timinskas nepyko.
Ilgai ieškotą „merą“ radau besidarbuojantį prie daržinės. Pasveikinus paskutinį Bimbilinės merą maždaug septyniasdešimties metų vyriškis nušvito šypsena.
– Jau čia Jakai taip sakė? – kaimynų išdaigą išsiaiškinti parūpo vyrui.
Dėl nykstančio kaimo Vladislavas nurodė kreiptis į žmoną. Aplenkę srutų duobę ir peržengę tinkleliu (kad vištos iš kiemo nepabėgtų) sujungtą lauko virtuvę ir ūkinį, pasukome balto namo link.
Bimbilinėje jokių bimbalų nepamena
„Mero“ pati, matyt, virė daržovienę – namo koridorius skendėjo kvapuose. Pro duris vidun įsmuko ir Pūkis, rainas Timinskų katinas pūkuotu uodegos galu. Nepastebėjusi nelauktų svečių Ona subarė virtuvėje pirmą pasirodžiusį Pūkį, esą daugiau dešros jam nebeduosianti.
„Mero“ apartamentai jaukūs ir šviesūs, o maloni jo žmona su malonumu sutiko papasakoti apie Bimbilinę. Deja, mūsų pokalbį lydėjo pirmasis nusivylimas – nuo gimimo Bimbilinėje gyvenanti Ona nežino, iš kur kilo toks keistas kaimo pavadinimas. Teiravausi, gal nuo kaime kokių bimbalais vadinamų vabalų. „Merai“ gūžtelėjo pečiais. 1942 m. gimusi Ona galėjo prisiminti ir kadaise dar sodybų pilną kaimą, ir mokyklos laikus, ir nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo, tačiau apie bimbalus, bimbinėjimą ar apskritai Bimbilinės kaimo pavadinimo kilmę pasakyti negalėjo nieko. Pasakojo, kad dar iki 1967 m. Bimbilinė laukais driekėsi link Tauragės, tačiau sodybos „prapuolė“ po dosnių melioratorių siūlymų kraustytis į Dacijonus. Tada, prieš kiek mažiau nei penkiasdešimt metų, liko tik jos tėvų sodyba ir kaimynai kitapus kelio. Nelabai kam tada rūpėjo iš keliolikos sodybų iki poros jų „susitraukęs“ kaimas. Vyras Vladislavas tais metais, kai vyko melioracija, grįžo iš trejus metus trukusios karinės tarnybos Komijos Respublikos Syktyvkaro mieste (Rusija), ir šeimai buvo didelis iššūkis jų dvejų su puse metų dukrytę įtikinti, kad tas grįžęs nematytas kareivis yra jos tėtis.
Limuzinas patiko
Timinskų vaikai užaugo čia, Onos tėvukų sodyboje. Čia tėtis Vladislavas po kariuomenės vertėsi žemės ūkiu, gyvulininkyste. Po nepriklausomybės atkūrimo šeimai buvo grąžintos Onos tėvų ir į Sibirą išvežtų senelių žemės, apie 27 ha. Šeima augino karves, kiaules, šienavo pievas. Vienu metu, pasak Vladislavo, ūkiniame pastate ir kieme kriuksėjo apie 80 kiaulių. Supirkti jų į kaimą atvykdavo, pasak vyro, „Tauragės maistas“. Dabar, artinantis senatvei, vyras sako iš ūkinės veiklos pasitraukęs. Vienoje ES kaimo plėtros programų numatyta remti vyresnius kaip 55 m. ūkininkus, pasitraukiančius iš žemės ūkio. Vyras per metus gauna apie 10 tūkst. litų išmoką. Už tai, kad neūkininkauja. Turi savo poreikiams karvutę, vištų – tai, kas, kaip jis sako, priklauso kaime gyvenančiajam. Anksčiau pieną priduodavo ir nors, pasak Onos, „tais laikais“ pieno supirkėjai mokėdavo kur kas mažiau nei dabar, dauguma kaimo gyventojų augino karvutes.
– Būdavo, penktą ryto kaimas šurmuliuodavo kaip per atlaidus – visi dviračiais ir su kibirais važiuodavo karvių melžti, – prisiminimais dalinosi Ona.
Sako, viskas tarsi vakar vyko. Per rūpesčius ir kasdieninį siekį pagerinti savo buitį nespėjo pajusti, kaip metai veja metus. Apie savo amžių, sakoma, susimąstai tik sunegalavęs. Ona susirūpinusi pasakoja apie Vladislavui prieš keletą metų įstatytą širdies stimuliatorių, dabar jis negali sunkiai kelti ir daug dirbti. Šeimynykščiai kiekvieną savo tėvo, senelio gyvenimo akimirką brangina kaip didžiausią turtą. Pernai sukako 50 metų, kaip Vladislavas ir Ona vedę. Dukros ir sūnaus šeimos surengė didžiulę šventę – auksinių vestuvių kaltininkus „Bangoje“ linksmino dainininkas Andrius Rimiškis. O į šventę Vladislavas su Ona, kaip tikras meras ir mero pati, sūnaus samdytu limuzinu atriedėjo. Ona sako tiek per šventę šokusi, trypusi, kad net skaudančius sąnarius užmiršusi.
Šypsosi Vladislavas ir Ona dėl tokios vaikų ir anūkų išdaigos jų auksinių vestuvių proga, ir atsigėrėti negali. Kas būtų pagalvojęs, kad senatvėje iš Bimbilinės į miestą teks limuzinu važiuoti. Kita vertus, ką čia stebėtis, gi paskutiniam kaimo gyventojui savo kaimą reprezentuoti reikia kaip pridera.
