Lapės pabėgimas I

Bėga lapė, bėga lapė mėnesienoj.
Visą amžių, kelinta para.
Bėga lapė, o mėnulis kalba senas:
– Žemėj gaisras, Dievo nebėra.

Bėga lapė paskui šalto vėjo gūsį,
Žliaugia prakaitas ir veliasi dagiai.
O mėnulis taip galvoja: Jei aš žūsiu,
Kurgi dėsis tie apuokai ir drugiai.

Bėga lapė, raitelis Apokalipsės
Vejas ją kartu su šunimis.
Mąsto lapė: Kas gi bus man, jei išliksiu
Tik kaip kailis ant pečių gražuolės mis?

Kurgi Dievas, kam jis leido neteisybę,
Kad esu tokia beprotiškai graži?
Kam tu, Viešpatie, man įkvėpei gyvybę,
Bet sukūrei ir pasaulį šį.

Slėpkite, žali bambukai, mano grožį,
Apsiginti leiskite man nuo šunų.
Aš snukutyje nešu jums rausvą rožę
Ir Mėnulį dovanoju dovanų.

Krito mėnuo, krito į bambukų girią,
Maudos kūdroje kartu su varlėmis,
O aplinkui lapė vaikščioja ir giria:
– Ačiū tau, kad paskendai su šunimis.

Nei lojimų, nei švilpimų, anei garso,
Vaiko uodus lapės uodega.
Vaikšto lapė, nusileidusi iš Marso,
Taip graži kaip žemės mergina.

Į viršų

Lapės pabėgimas II

Pabėgo lapė, ir bambukas liūdi,
Nutilo telefonas mobilus.
Kažkur įstrigo išsiųsta žinutė,
Kad šiandien negeriamas bus alus.

Nebus nei vyno, nei šnekų prie stalo,
Ir rausvos rožės vys sutartinai,
Kai, neiškentusi didžiulio melo,
Pabėgo žaižaruojanti jinai.

Apsimelavo lūpos surūdiję,
Nyku yra griuvėsiuose pilies.
Tik vėl pakilo siaubo kalavijai,
Kas bus, jei širdį ašmenys palies?

Pabėgo lapė į užburtą girią,
Ir drasko vėjai vynuogių lapus,
Ir sėdime mes nei gyvi, nei mirę,
Tarytum puodai, perskelti perpus.

Naktis vienintelę gesina žvakę,
Ir gyvsidabrio skverbiasi garai,
Kai šnabždam išsigandę ir apakę
Žaliam bambukui: Viskas bus gerai.


[email protected]

Užmarštis mėlynom kelnėm


Šiemet Ispanijoj tragiškai žuvęs literatūrologas Vygantas Šiukščius, dar jaunas žmogus (1963–2006), „Metų“ redakcijai buvo įteikęs gal ir vieną paskutinių savo straipsnių – „Petro Tarulio „naujoji proza“: Mėlynos kelnės“. Neabejoju, pomirtiniame V. Šiukščiaus kūrinių rinkinyje šis straipsnis bus atspausdintas.
Visom išgalėm stengdamasis nubraukti užmaršties dulkes nuo P. Tarulio kūrybos, ypač nuo apsakymų rinkinio „Mėlynos kelnės“ (1927), V. Šiukščius rašė: „Yra esminis skirtumas tarp pelnytai ir nepelnytai užmirštų kūrinių. Pastarieji, nors nebeegzistuoja skaitytojų sąmonėje, turi galimybę „atgimti“, „prisikelti“.


<...>
Santūrus intravertas A. Vaičiulaitis maištingumo, radikalumo literatūroje nelaikė jam tinkamom vertybėm. Jis pirmiausia savo vizijose ir dvasioje sukurdavo estetinę formą. Kaip ją pasisekdavo parašyti žodžiais, siužetais, nuo to priklausydavo, ar toji estetinė forma realybėje tapdavo ypatinga, ar nublankdavo ir apšiurdavo.
Estetinė forma išplaukia iš realaus pasaulio vaizdo, yra aplipusi socialinio gyvenimo dulkėmis, todėl yra dar ir žmogaus būsenos ir būvio kokybės atskleidėja, neprilygstama ekspertė. Gyvenimo dulkes, aplipusias grožį, A. Vaičiulaitis, mano supratimu, ypatingai brangindavo.
Tai patyriau skaitydamas ne vieną apsakymą, na kad ir „Stirną“, atspausdintą apsakymų rinkiny „Pelkių takas“ 1939 metais.
Kas apsakyme yra?
Stirna, atimta iš jai gerklę perkandusio vilko, – negyva. Du kaimynai, taip ir neišsiaiškinę, katram stirna priklauso, – susipykę. Vilkai, iš kurių atimtas grobis, – alkani. Ką čia pasakysi, nieko naujo gyvenime. Tačiau šit: naktis, po vieno iš susipykusių kaimynų pirkios pamatais vilkas urvą rausia, vyrai žvėrį sugauna, keistai nubaudžia – po kaklu varpelį pariša ir į laisvę paleidžia…
Šis vaizdas įtaigiai išplėtotas, užrašytas ir intymia, ir baugia kalba.
„Lėkė jis per laukus, dūmė krūmais ir šilais, bėgo ir bėgo, kol pailso, priduso, visai prisibaigė, o tas varpelis netilo ir netilo.“
Estetinė forma čia yra ne tam, kad pati priblokštų, o tam, jog suvoktį „nedora šitaip gyventi“ pakeistų stingdančiu supratimu „neįmanoma gyventi, kai gyvenimas per daug nedoras“. Tarytum kas nors Šv. Onos bažnyčią apverstų bokštais žemyn – supranti, kad taip stovėti ji negali, deja, tavo gyvenime daug šventų dalykų šitaip neįmanomai niūkso.
Gal ir teisus V. Šiukščiaus cituojamas V. Jerofejevas: „Sensta ir kai kurie didžiosios literatūros kūriniai. <…> Priversti ainius skaityti tai, ką su malonumu skaitė amžininkai, neįmanoma“. Tačiau derėtų, oi, kaip čia derėtų pridurti J. L. Borgeso mintį: „Kuo geriau skaitytojas knygą perpranta, tuo labiau ji sensta“.

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]

iseina i Paskutine Issilaisvinimo Stadija , ir jeigu Pociaus Drasiai ginant Demokratija ir Konstitucija Siekis Sustos Ndel to, kad virsunes (kaip Stasys) Nesupranta, kur Ginami Tikrieji 'Paprastu Zmogeliu Interesai' seka pati b Withdrawal , kuri isreiskiama trumpai drutai:

Iseinu
by Kernagis Vytautas
album:
Iðeinu palieku tave
Nepyk
Iðeinu palieku tave
Atleisk

Nes neþinojau kad tu neþinai
Kas tai sniegas neþinai kas tai lietus
Nes neþinojau kad tu neþinai
Kas tai pievos neþinai kas tai bièiø medus

Norëjau atneðti tau
Ið pievø ið pievø laukiniø bièiø medaus

Bet neþinojau kad tu neþinai
Kas tai sniegas neþinai kas tai lietus
Nes neþinojau kad tu neþinai
Kas tai pievos neþinai kas tai bièiu medus

Gal kada nors suprasi tu
Kà norëjau tau pasakyt tada
Gal kada nors suprasi tu
Kad be pievø nebus medaus

Ir gal tada vël sugráðiu að
Uþ lango vël lis lietus
Ir gal tada vël bitës neð
Medø mums

iseina i Paskutine Issilaisvinimo stadija ,ir jeigu Pociaus Demokratijos Siekis Sustos, seka Okupacija.

Kalba eina ne tik apie eilinius zmogelius, bet visos Lietuvos ir tame tarpe tokiu 'neeiliniu ' kaip musu(Stasio ir Antano), kuriu sauguma garantuoja VSD, Nepriklausomybe nuo Pastangu is uz Anapus Balos technologiskai igyvendinamos Vergoves Slyksciausia Priespaudos Pavidalu, grasinant netgi Konstitucijai kaip Istatymu Virsenybes Pagrindui.

SKAITYKITE IR SKAITYDAMI ISMANYKITE:

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume
Skelbta: Lietuvos Aidas, 1992.11.10, Nr.: 220; Valstybės Žinios, 1992.11.30, Nr.: 33, Publikacijos Nr.: 1014
Konstitucijos sudedamoji dalis

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ


I SKIRSNIS
LIETUVOS VALSTYBĖ

1 straipsnis

Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

2 straipsnis

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

3 straipsnis

Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

4 straipsnis

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

5 straipsnis

Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Valdžios galias riboja Konstitucija.

(daugiau apie tai --- lrkt.lt svetaineje)

atvirai pasakius tai Pocius reprezentuoja Demokratija ir Laisves Sieki. Bet Seimas, prispaustas Technologiniu Atsiekimu, regis ta Sieki nori sugniuzdyti Depsotiskai interpretuodamas Teises Normas ir tuo siekdamas Padeti
Pagrinda Konstitucijos Shantazhui.

Kažkokia betvarkė mūsų Valstybėję,kas ką nori tas tą daro Tik eilinius Žmogelius tai jau moka skriausti.

Nėra ko pykti ant Pociaus,kokias prezidentas liepė tokias jis ir pasiuntė,negi Adamkus lieps siūsti jam nepalankias pažymas,ką jo vietoje darytų Kubilius patyt tą patį,bet kodėl toks didelis 'demokratijos' skleidėjas Adamkus taip negerbia seimo?.