Šiuolaikiniai Lietuvos nuteistieji jaučiasi taip, lyg už grotų sėdėtų ne dėl padarytų nusikaltimų, o už gerus darbus. Todėl vis reikalauja geresnių sąlygų. Tačiau jei dabartiniai nusikaltėliai būtų teisiami pagal tarpukario Lietuvos baudžiamuosius statutus, jie, ko gero, rinktųsi doros kelią. Anuometinė teisėtvarka baudė nuožmiai ir negailestingai.
Dirbti nebeverčia
Šiais laikais nusikalsti nėra taip baisu, kaip buvo tarpukario Lietuvoje: ir dauguma bausmių už nusikaltimus švelnesnės, ir kalinimo sąlygos geresnės. Deja, nuteistieji nėra susipažinę su nuo 1919-ųjų Lietuvoje galiojusiais baudžiamaisiais statutais. Kitaip tikrai taip nesiskųstų, kad yra skriaudžiami.
1919 metų sausį Seimas priėmė Baudžiamojo statuto įvedamąjį įstatymą, kuris gerokai skyrėsi nuo dabartinio Baudžiamojo kodekso. Tiesa, ne visos bausmės prieš beveik šimtmetį buvo griežtesnės. Tačiau dauguma - taip. Tada dar nebuvo ES, kuri įsakinėtų švelninti bausmes tam tikroms nusikaltėlių grupėms.
Tarpukario Lietuvoje už nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausme, sunkiųjų darbų kalėjimu, ištrėmimu, grasos, tvirtovės, paprastuoju kalėjimais, areštu bei bauda. Dabar nei mirties bausmės, nei priverstinių sunkiųjų darbų nebėra. 1919-ųjų įstatyme sakoma, kad nuteistieji “varu verčiami sunkiai dirbti”. Dabar už tokį sakinį ES turbūt Lietuvai pritaikytų nemažą piniginę sankciją.
Kliūtis karjerai
Be to, prieš šimtmetį nusikalsti buvo neparanku ir todėl, kad atlikus bausmę neįmanoma tikėtis gauti šilto posto. Priešingai nei dabar. Dabar ir į Seimą gali eiti teisti. Tarpukariu teistieji prarasdavo teisę būti rinkėjais arba renkamaisiais savivaldybių bei visuomenės susirinkimuose, “eiti valstybės, savivaldybių ar visuomenės tarnybą, tarnybą kariuomenėje arba laivyne, bažnytines pareigas, būti viršininku, auklėtoju arba mokytoju” ir t. t.
Dar vienas didelis skirtumas. Šiuo metu drąsiai nusikalsti gali vaikai ir paaugliai iki 14 metų. Tuo tarpu 1919-ųjų įstatyme numatyta, kad net vaikams nuo 10 metų už sunkius nusikaltimus grėsė kalėjimas.
Keiktis nebedraudžiama
Mūsų seneliams grėsė laikinas gyvenimas už grotų net už svaigiųjų gėrimų vartojimą viešose vietose.
“Kas nusižengė dalyvavęs būryje, kuris susirinko svaiginamųjų gėralų viešai gerti gatvėse, aikštėse, kiemuose arba patvartėse, tas baudžiamas arešto”, - teigiama 1919-ųjų įstatyme. Dabar už tai numatyta tik administracinė bauda. Mėnesio areštas tarpukariu grėsė net tiems, “kas nusižengė viešai nepadoriai pasielgęs, sakydamas begėdiškus žodžius arba begėdiškai elgdamasis”. Dabar net Seime per plenarinius posėdžius galima sakyti “begėdiškus žodžius” nebaudžiamai.
Dviejų savaičių areštas kadaise grėsė net tam, kuris “neatsargiai arba pernelyg greitai važinėjęs mieste arba kaime, pavedęs valdyti arklį žmogui, žinomai netinkamam arba girtam”. Dabar už tai blogiausiu atveju galima netekti vairuotojo pažymėjimo.
Valdžia - neliečiama
Tačiau yra ir panašumų tarp praeities ir dabarties. Pavyzdžiui, 1919-aisiais 3 metai kalėjimo grėsė tam, “kas nusikalto dalyvavęs viešame sambūryje, kuris žinomai buvo susibūręs pareikšti nepagarbos Aukščiausiajai Valdžiai”. Dabar už mitingus prie Seimo irgi baudžiama.
Kaip ir dabar, taip ir tada įstatymai labai saugojo valdininkus. 1919-aisiais net buvo numatytos daug švelnesnės bausmės už kyšių ėmimą, jei kyšininkas buvo “nepatyręs valdininkas arba buvo disciplinuotas, geras ir sąžiningas”.
Vagims dabar geriau
Regis, ir Tėvynės išdavimas visais laikais buvo laikomas vienu sunkiausių nusikaltimų. 1919-aisiais jis buvo laikomas pačiu sunkiausiu. Tai vienintelis nusikaltimas, už kurį grėsė mirties bausmė. Dabar už tai galima gauti iki 15 metų nelaisvės.
O štai gyvūnėliai labiau saugomi dabar. Už jų kankinimą anksčiau didžiausia bausmė buvo 7 parų areštas, dabar galima sulaukti ir metų už grotų. Tačiau labiau saugomi ir vagišiai. Dabar tik piniginė bauda gresia ilgapirščiams, nugvelbusiems daiktų, kurių vertė neviršija 130 litų. Tarpukariu 6 mėnesiai kalėjimo grėsdavo net tiems, kurių grobio vertė neviršydavo 2,5 lito.
Pagarba tėvams
Tarpukario ir dabartinių įstatymų skirtumai puikiai iliustruoja, kaip per šį ilgą laikotarpį pasikeitė vertybės.
Štai 1919-aisiais buvo numatytas areštas susituokusiam žmogui už svetimoteriavimą. Šiuo metu tai tapo norma. Anksčiau areštuodavo tuos, kurie atsisakydavo “karšinti savo motiną arba teisėtą tėvą, žinomai to reikalingus, jei kaltininkas turėjo tam dalykui pakankamai lėšų”, taip pat tiems, kurie “atkakliai neklausė tėvų valdžios”. O dabar tėvus kuo ramiausiai žmonės siunčia į senelių prieglaudą, o vaikai apie “tėvų valdžią” net nėra girdėję. Užtat puikiai išmano savo teises.
Skiriasi požiūris ir į abortus. Dabar jie yra legalizuoti, o 1919-aisiais “motina, kuri nusikalto padariusi galą savo gemalui, baudžiama kalėti (grasos) kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus”.
Saugojo nekaltybę
Skiriasi požiūris ir į lytinius santykius bei tvirkinimą. Tarpukariu “gašlauti” ir “sangūlauti” buvo nusikalstama su asmenimis iki 16 metų, dabar kartelė, pedofilų džiaugsmui, nuleista iki 14. Be to, tarpukariu “gašlavimas” su vaikais buvo baudžiamas iki 3 metų kalėjimo. Šiuo metu maksimali bausmė - 2 metai nelaisvės, bet galima atsipirkti ir bauda.
Dar vienas skirtumas: tarpukariu priverstinis “sangūlavimas” su mergina triskart griežčiau buvo baudžiamas, jei iškrypėlis “panaudojo piktam jos nekaltybę”. Dabar skirtumo, ar išžaginama nekalta mergina, ar tai jai jau ne pirmas lytinis aktas, nebėra.
Nusikalstamas homoseksualumas
Tarpukariu buvo ir keistokų bausmių. Pavyzdžiui, buvo draudžiamos dvikovos, buvo net atskiras straipsnis apie “prekybą negrais”.
Beje, homoseksualai ir jų gynėjai be reikalo sako, kad tos pačios lyties atstovų lytinių santykių draudimas yra sovietų išsigalvojimas. Dar 1919-aisiais buvo straipsnis: “Vyriškis, kuris nusikalto sangūlavęs su vyriškiu, baudžiamas kalėti paprastajame kalėjime ne trumpiau kaip tris mėnesius”. Dabar tokiems asmenims net eitynės gatvėse nedraudžiamos.
Švelnios bausmės - tik stiprioje valstybėje
Lietuvos bausmių sistema yra ydinga, o moralinės vertybės, kuriomis ji turėtų būti pagrįsta, kaip teigia filosofas Krescencijus Stoškus, apmirusios.
“Bausmių mažinimo reiškinį stebiu nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Kai tik Teisingumo ministerijos sekretoriumi tapo Gintaras Švedas, jis ėmė kartoti formulę, neva bausmes reikia ne didinti, o mažinti. Esą svarbiausia - jų neišvengiamumas. Taip duota pradžia polemikai su pačia bausmių tradicija, - teigė filosofas. - Aišku, drakoniškos bausmės, kurias skirdavo Stalino laikais ar taikė kai kurios trečiojo pasaulio šalys, nėra gerai. Bet juk Europa suformavo tam tikrą bausmių hierarchiją pagal nusikalstamumo laipsnį.”
Bausmes, anot K.Stoškaus, galima mažinti, kai valstybė - stipri, nepakrikusi, kai ji pajėgi nusikaltėlius pažaboti. “Bet kai sproginėja bombos, aidi šūviai, kai kriminalinis pasaulis suaktyvėjęs, to tikrai nereikėtų daryti”, - kalbėjo jis.
Štai esą padidėjo bausmės Kelių eismo taisyklių pažeidėjams, ir rezultatų nereikėjo ilgai laukti.
“Labai keista ši politika. Nežinau, ar regos kai kam trūksta, ar akys užrištos. Kopijuojame Vakarų modelius, visai neatsižvelgdami į Lietuvos sąlygas. Kai kurie reguliatyvai, perkelti į kitą terpę, neveikia išvis, - apgailestavo jis. - Dabar tikrintojai iš Europos Sąjungos atvyksta, patikrina kelias “zonas”, pateikia reikalavimus, kaip kuo labiau stengtis dėl nuteistųjų, ir tuo viskas baigiasi. Nėra sisteminio požiūrio.”
Tai, kad pastaraisiais metais aiškios bausmių mažinimo tendencijos, filosofas vertina ir kaip moralinių vertybių išsigimimą. “Visais laikais Lietuvos teisynuose ir kituose dokumentuose moraliniai dalykai buvo reglamentuoti, numatytos griežtos bausmės už moralės nepaisymą. Tai buvo paveldėta iš paprotinės visuomenės, - kalbėjo filosofas. - Liberalioje visuomenėje už nuodėmes, ypač jei jos susijusios su šeimos santykiais, bausmės taikomos. Mat laikomasi nuomonės, kad aukštos moralės žmonėms tokie veiksmai nebūdingi. Nes tokie žmonės patys geba savo poelgius kontroliuoti. Apie bausmes už tėvo ar motinos nužudymą net kalbėti sunku. Atrodytų, tai labiausiai neįmanomi atvejai. Deja, realybė kita. Vadinasi, būtina peržiūrėti visą bausmių sistemą. Kad visi nusikaltusieji gautų pagal “nuopelnus”. Kad jie nesijaustų tik “pakutenti”. Aiškiai matyti, kad visuomenė - demoralizuota. Todėl ir griežtesnio įstatymo normų taikymo reikia. Išmoks žmonės gyventi pagal taisykles - ir bausmes bus galima švelninti.”
Filosofo nuomone, bausmių mažinimo politika turi būti motyvuota.
“Vienas iš bausmių švelninimo motyvų - nusikaltimų mažėjimas, - tikino K.Stoškus. - Bet kad užtikrintume padorių žmonių apsaugą, bausmės nusikaltėliams yra būtinos. Amerikos čia neatrandu - per visą civilizacijos istoriją visi teisynai tuo rėmėsi. Bausmės buvo proporcingos nusikaltimui ir jo keliamam pavojui. O pas mus jokios motyvacijos nėra. Nematau jokio ryšio tarp realios nusikalstamumo būklės ir bausmių sistemos.”
Įrodymai
Nuo 2008-ųjų sugriežtinta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus įrodė, kad didesnės bausmės atima norą nusikalsti.
Danas NAGELĖ, Virginija GRIGALIŪNIENĖ
