Kovo 3 d. vykusių savivaldos rinkimų pirmajame ture dėl sostinės mero kėdės grūmėsi 17 kandidatų. Stipriausi iš jų – R. Šimašius (37,33 proc. rinkėjų balsų) ir A. Zuokas (22,7 proc.) susitiks antrajame rinkimų ture kovo 17 d.
ARTŪRAS ZUOKAS. Vilniaus meras tris kartus
Nors po nesėkmės pastaruosiuose savivaldos rinkimuose A. Zuokas teigė, kad neketina siekti Vilniaus mero posto, buvęs ilgametis sostinės meras persigalvojo ir dėl šios kėdės kovos antrajame rinkimų ture. Į savivaldos rinkimus politikas šiemet eina su koalicija „Laimingas Vilnius“.
1968 m. Kaune gimęs A. Zuokas Vilniaus universitete krimto žurnalistikos studijas, vėliau žinias gilino Vokietijoje ir Švedijoje. Ne vienerius metus žurnalistu pradirbęs ir karštuosius taškus išmaišęs A. Zuokas į politiką pasuko 1997-aisiais, kaip tuo metu dar tik kandidato į prezidentus Valdo Adamkaus štabo narys.
2003 m. A. Zuokas tapo Liberalų ir centro sąjungos pirmininku, o nuo 2010-ųjų – visuomeninio judėjimo „TAIP“ (Tėvynės atgimimas ir perspektyva) pirmininku. 2014 m. judėjimui susijungus su Liberalų ir centro sąjunga, politikas stojo už Lietuvos laisvės sąjungos (LLS) vairo.
Vilniaus miesto savivaldybės duris A. Zuokas pravėrė 2000 m., kai laimėjo savivaldos rinkimus ir tapo meru. Vadovauti miestui A. Zuokas išrinktas tris kartus: 2000–2003 m., tuomet 2003-aisiais po tarybos balsavimo perėmė mero pareigas iš atsistatydinusio Gedimino Paviržio ir meru išbuvo iki pat 2007-ųjų, tada vėl išrinktas 2011–2015 m.
Dar būdamas meru A. Zuokas 2004 m. išrinktas į Seimą, tačiau mandato atsisakė. 2008 m. politikas dar kartą pateko į parlamentą kaip Liberalų ir centro sąjungos kandidatas, tačiau jau kitąmet atsistatydino.
Pagrobė tarybos narį
Dabar jau aišku, kad 2003 m. siekdamas valdžios A. Zuokas kiek persistengė. Tais metais A. Zuokas per „Rubicon group“ valdybos pirmininką Andrių Janukonį ir įmonės atstovą Darių Leščinską bandė daryti įtaką sostinės tarybos deputatui, A. Zuoko bendrapartiečiui Vilmantui Drėmai. Verslininkai ir A. Zuokas siekė, kad V. Drėma per Vilniaus mero rinkimus balsuotų už jį.
Galop nuspręsta A. Drėmą pagrobti, kad oponentai negalėtų jo pervilioti, todėl deputatas birželio 10 dieną išvežtas į sodybą Molėtų rajone, dar jam duotas 45 tūkst. litų (13 tūkst. eurų) kyšis, užmaskuotas kaip stambaus užsakymo avansas. Mįslingai dingusio V. Drėmos net ieškojo policija. Kitą dieną V. Drėma atvežtas į Vilniaus tarybos posėdį, kur ir turėjo būti renkamas meras. Galiausiai meru A. Zuokas išrinktas tik po ketvirto bandymo birželio 25 dieną.
2008 m. teismas A. Zuoką pripažino kaltu bandžius papirkti V. Drėmą. Politikui skirta 13 tūkst. litų (apie 3,8 tūkst. eurų) bauda, bet atlikus bausmę teismas teistumą po metų panaikino. Šalia A. Zuoko byloje nugulė ir kaltais pripažintų „Rubicon Group“ vadovų pavardės. Pats A. Zuokas šį teistumą yra pavadinęs teistumu už „gerus darbus“.
Garsusis Abonentas
2004 m. prokuratūros dėmesio sulaukė „Rubicon group“ įmonių buhalterija. Įtarta, kad „Rubicon group“ už įmonei naudingus Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus 2001–2003 m. mokėjo Abonentu vadinamam asmeniui. Žiniasklaidoje teigta, kad po Abonento slapyvardžiu slypėjo A. Zuoko vardas.
Seimo laikino tyrimo komisija 2005 m. paskelbė, kad koncerno „Rubicon“ juodojoje buhalterijoje bei telefoniniuose pokalbiuose minimas Abonentas ir yra A. Zuokas. Už prilipdytą daugeliui žinomą Abonento pravardę A. Zuokas šmeižtu apkaltino konservatorių Kęstutį Masiulį, bet teismas 2006 m. A. Zuoko kaltinimus atmetė.
Klijuoja populisto etiketę
Vargu, ar per visus A. Zuoko meravimo metus buvo bent vienas jam abejingas vilnietis – vieni jo nekentė, kiti net labai mėgo, o treti klijavo populisto etiketę. A. Zuokas daug svajojo, bet jam nepavyko Vilniuje įkurti Guggenheimo muziejaus, atverti tramvajaus linijų, pakelti kiemsargių atlyginimų iki 5 tūkst. litų (1450 eurų).
Nesėkmę patyrė ir pirmasis oranžinių dviračių projektas, ir R. Šimašiaus uždarytos nuostolingos Lietuvos avialinijos „Air Lituanica“, savivaldybei priklausiusi ir bankrutavusi taksi bendrovė „Vilnius veža“. Taip pat A. Zuoko pusėn metami kaltinimai „praskolinus Vilnių“, mat jo valdymo laikotarpiu sparčiai augo Vilniaus miesto skola. Daug gyventojų ir architektų kritikos sulaukė sostinės Perkūnkiemio projektas, tapęs blogo planavimo ir per tankaus užstatymo simboliu.
2011 m. A. Zuokas Lietuvos teritoriją siūlė praplėsti įsigyjant vieną Graikijos salų. Ši turėjo gauti Dausuvos pavadinimą ir tapti 22-ąja Vilniaus seniūnija. Kaip žinia, galiausiai idėjos atsisakyta.
Kai kuriuos A. Zuoko darbus savo metiniame pranešime 2014 m. kovą kritikavo ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 milijardus litų. Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams“.
Primename, kad A. Zuoko vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. sausį priimtu sprendimu 15 metų išnuomojo akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ visą nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei veiklą t. y. šilumos, karšto vandens ir elektros energijos gamybą, perdavimą ir pardavimą privačiai Prancūzijos bendrovei „Dalkia“.
Žinoma, į A. Zuoko nuopelnų sąrašą keliauja ir ne vienas sėkmingas projektas – lietuviškuoju Silicio slėniu vadinamas Vilniaus technologijų parkas, Bernardinų sodas, viešojo transporto parko išplėtimas ir greitieji autobusai, baigtas išorinis pietinis aplinkkelis ir antroji vakarinio aplinkkelio atkarpa.
REMIGIJUS ŠIMAŠIUS. Vos neprarado ministro posto
Jei dabartiniam Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui pavyks pratęsti vadovavimą sostinei, tai bus pirmas kartas, kai Vilniuje tas pats meras išrenkamas du kartus iš eilės. Šįkart, skirtingai nei per 2015 m. savivaldos rinkimus, ilgametis liberalas mero kėdės siekia nebe po Liberalų sąjūdžio vėliava; nuo partijos atskilęs R. Šimašius subūrė savo visuomeninį rinkimų komitetą „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės!“.
1974 m. Tauragėje gimęs R. Šimašius Vilniaus universitete (VU) baigė teisės mokslus, vėliau savo žinias gilino Budapešte, Alabamoje ir Vašingtone (JAV). Grįžęs į Lietuvą R. Šimašius ėmė dėstyti Mykolo Romerio universitete, įgijo teisės daktaro laipsnį, dėstė ir VU Teisės fakultete. Nuo 1995 m. R. Šimašius dirbo, o nuo 2006 m. ir vadovavo Lietuvos laisvosios rinkos institutui.
Į politiką R. Šimašius žengė su nauju tūkstantmečiu – 2000 ir 2002 metais kartu su Lietuvos liberalų sąjunga jis išrinktas į Vilniaus miesto tarybą, kur dirbo iki 2006 m.
2008-ųjų gruodį R. Šimašius paskirtas teisingumo ministru Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje. Einant šias pareigas, 29 Seimo nariai 2012 m. R. Šimašiui pateikė interpeliaciją, kurios klausimai buvo susiję su teismų reforma, situacija įkalinimo įstaigose, garsiąja pedofilijos byla bei duomenų apie žmogaus teisių aktyvistą Alesį Beliackį perdavimu Baltarusijai.
Pastaroji istorija iššaukė nemažą skandalą. 2011 m. R. Šimašiaus vadovaujama Teisingumo ministerija Baltarusijai suteikė duomenis apie opozicionierių bankų sąskaitas. Vienas jų – A. Beliackis dėl tariamo mokesčių slėpimo Minske sulaikytas rugpjūčio 4 d., kaip pretekstą nurodant iš Vilniaus gautus duomenis. Lietuvos pareigūnai netrukus atsiprašė dėl incidento.
Ministrą taip pat lydėjo kritika dėl homoseksualų partnerystės įstatymo projekto, daugelio nebaigtų tirti rezonansinių bylų (tarp jų ir Algirdo Paleckio teiginiai apie Sausio 13-osios įvykius). Nesurinkus užtektinai R. Šimašiaus darbu nepatenkintų seimūnų balsų, ministras išliko poste.
Teko vaduoti partiją
Ministro kėdę R. Šimašius iškeitė į Seimo nario mandatą, 2012 m. spalį kartu su Liberalų sąjūdžiu patekęs į Seimą. Ten liberalas dirbo iki 2015 m. balandžio, kai pirmą kartą vykusiuose tiesioginiuose merų rinkimuose buvo išrinktas Vilniaus miesto meru.
2016 m. nugriaudėjęs „MG Baltic“ politinės korupcijos skandalas sutepė ir R. Šimašiaus mundurą. Tų metų gegužę tuometinio Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio automobilyje rasti 106 tūkst. eurų, įtarta, kad juos kaip kyšį už palankius sprendimus politikui perdavė koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis.
Tada R. Šimašius perėmė vadovavimą Liberalų sąjūdžiui ir gavo užduotį atstatyti rinkėjų pasitikėjimą partija iki 2016 m. Seimo rinkimų. Su šiuo iššūkiu R. Šimašius susidorojo – partija rinkimuose iškovojo 12 mandatų ir 9 proc. rinkėjų balsų.
2018 m. tarp Liberalų sąjūdžio Vilniaus skyriaus ir partijos vadovybės kilo nesutarimas – skyrius nusprendė savivaldos ir merų rinkimuose dalyvauti ne su partijos, o su komiteto sąrašu. Tą lapkritį R. Šimašius, Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir dar keli liberalai paskelbė pasitraukiantys iš Liberalų sąjūdžio.
Ir liaupsės, ir kritika
R. Šimašius dažnai vadinamas feisbuko meru, mat aktyviai komunikuoja socialiniuose tinkluose, bet jo kritikai sako pasigendantys realių darbų. Premjeras Saulius Skvernelis yra įgėlęs, kad „vienas realus, konkretus [R. Šimašiaus] darbas <...> yra nupjauta tuja prie Neries“.
Vis tik darbai, kuriais per ketverius metus labiausiai didžiuojasi R. Šimašius, yra iš dalies rekonstruota Neries pakrantė, Vilniaus šilumos ūkio pertvarka ir sumažėjusios šildymo kainos, gerokai sumažinta vietų trūkumo Vilniaus darželiuose problema, 100 eurų kompensacija tėvams samdyti aukles ar apmokėti vietas privačiuose darželiuose, atnaujinta ir sutvarkyta dalis Vilniaus šaligatvių, daugiabučių namų kiemų, nutiesti nauji dviračių takai, atnaujintas miesto viešasis transportas, pradėtos naujų baseinų statybos.
Taip pat meras džiaugiasi, jog atsisakė A. Zuoko valdymo laikais įkurtos taksi įmonės ir oro linijų, pavyko beveik 190 mln. eurų sumažinti Vilniaus skolą, o praėjusių metų pabaigoje duotas startas daugiafunkciniam kompleksui.
Keli reikšmingi pokyčiai Vilniuje sulaukė dvejopų reakcijų – dalis sostinės gyventojų juos pasitiko su džiaugsmu, o kiti piktinosi. Pavyzdžiui, rekonstruota Lukiškių aikštė sulaukė ilgai lauktų pokyčių, bet ne visi gyventojai ir sostinės svečiai liko patenkinti galutiniu rezultatu. Šią temą papildo ir sprendimas aikštėje nestatyti skulptūros Vyčiui. Ši iškilo Kaune, bet ir tada tapo apkalbų objektu dėl esą pernelyg moteriško „Laisvės kario“ veido.
Daug atgarsio sukėlė ir mero sprendimas nukelti sovietines Žaliojo tilto skulptūras. O štai Vilniaus atliekų tvarkymo sistemos pertvarka R. Šimašiui kurį laiką net buvo užtarnavusi „šiukšlių mero“ etiketę.
Meras taip pat sulaukė nemažai kritikos už raginimą trumposiomis žinutėmis atsistatydinti tuometinę savivaldybės administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę. 2018 m. kilo skandalas, kad Olegas Šurajevas už savivaldybės pinigus kūrė R. Šimašiaus veiklą reklamuojančius vaizdo įrašus. Šiemet vasarį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad taip meras pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai ir taip pažeidė įstatymą. Pats R. Šimašius su tokiu komisijos sprendimu nesutinka.
Kviečiame žiūrėti R. Šimašiaus ir A. Zuoko pokalbį tv3.lt:
