Europos Parlamento (EP) narys Leonidas Donskis pastaraisiais mėnesiais daugiausia dirbo rengdamas Metinį pranešimą dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje bei Europos Sąjungos (ES) politikos šioje srityje.
Išskirtiniame interviu Strasbūre L. Donskis trumpai apžvelgė šiuo metu susiklosčiusią situaciją saugant žmogaus teises visame pasaulyje. Anot jo, atsiriboti nuo valstybių, kuriose nėra paisoma žmogaus teisių, būtų klaidingas žingsnis, mat taip tik dar labiau būtų pakurstyta nesantaika.
- Kokie būtų pagrindiniai pranešimo dėl žmogaus teisių akcentai? – Balsas.lt pasiteiravo L. Donskio.
- Noriu akcentuoti, kad šis žmogaus teisių padėties pasaulyje pranešimas nėra sutelktas tik ties ES šalimis-narėmis. Metinis pranešimas skirtas bendrai viso pasaulio apžvalgai. Tačiau kalbama ir apie tuos atvejus, kai ES valstybės, kurios, be abejo, dažniausia paiso žmogaus teisių, taip pat kartais nusideda.
Viena Švedijos ir Suomijos kompanija prisidėjo prie to, kad naudojant jų gaminamą įranga būtų galima šnipinėti kitose šalyse. Kitas pavyzdys – įmonė, kuri gamina chemines medžiagas skirtas injekcijoms, kuriomis įvykdoma mirties bausmė.
Apžvalga yra skirta tokioms šalims, kuriose žmogaus teisių pažeidimai yra sistemiški. Tokių šalių sąraše – Kinija, Rusija, Iranas, Šiaurės Korėja. Šiek tiek kitokia situacija yra su tam tikromis Afrikos valstybėmis. Tarkime Ugandoje homoseksualų marginalizacija dar nėra pats blogiausias dalykas. Ten homoseksualai yra viešai žudomi, kariami.
Šis raportas skirtas nubrėžti gairėms, ką daryti su žmogaus teisėmis tose vietose, kur ši sąvoka iki šiol sunkiai skinasi kelią į dienos šviesą. Keliami atviri klausimai. Ką daryti, kad būtų nesitaikstoma su mirties bausmėmis islamo šalyse, tarkime kai žmogus nusprendžia pakeisti religiją? Ką daryti, kad nebūtų žeminamos moterys Pietų Amerikoje arba Konge? Ką daryti, kad liautųsi Tibeto gyventojų žudymas?
Ką daryti, kad Indijoje būtų išspręsta dalitų problema? Toje šalyje yra keli 100 mln. žmonių, kurie apskritai neturi žmogaus statuso. Tai nėra tik panieka, dalitams pagal vietos papročius negalima maisto paduoti ar suteikti medicininės pagalbos. Keista, juk Indija yra pažangi ir galinga valstybė, bet jos viduje dedasi tokie dalykai.
Taip pat yra kelios Afrikos valstybės, kurių dar laukia ilgas kelias demokratijos link. Bet šiuo atveju reikia pabrėžti supratingumo svarbą, nes per vieną naktį tokiose valstybėse tikrai nepadarysi ir nepakeisi.
- Kokių priemonių galima imtis, kad pavyktų pagerinti tam tikrose šalyse esamą situaciją?
- Priemonių yra daug ir įvairių. Vienos tinka vienoms valstybėms, kitos – kitoms. Tokioms ekonomiškai išsivysčiusioms valstybėms kaip Kinija arba Rusija būtų skausminga, jeigu jie prarastų stambius verslo partnerius. Verslo atstovams labai svarbus šalies įvaizdis, todėl su žmogaus teisėmis nesiskaitančios šalys tikrai gali tapti nepatrauklios užsienio kapitalo investicijoms.
Išsivysčiusios, bet su žmogaus teisėmis nesiskaitančios valstybės nori būti kitokios, bet tuo pačiu jos siekia būti vertinamos taip pat, kaip JAV ar kitos ES šalys-narės. Todėl tokie veiksmai, kai būtų atbaidomi investuotojai, būtų tikrai veiksmingas būdas spręsti problemas.
Suprantama, kad tokios priemonės negali būti taikomos Afrikos valstybėms. Kinijai ar Rusijai nereikia humanitarinės pagalbos. Tuo tarpu Afrikai reikia plėtros programos – Vakarų injekcijos. Tačiau negalime būti donorais valstybių, kurios atmeta mūsų vertybes. Bet Afrika ne be ta, kokia buvo anksčiau. Dalis valstybių tapo stipriais pasaulio ekonomikos žaidėjais.
Noriu pabrėžti, kad boikotuoti ir blokuoti su žmogaus teisėmis prasilenkiančias valstybes nėra gerai. Kur kas geriau yra kalbėtis ir bandyti paveikti jas kitomis priemonėmis. Būtina kritikuoti tas valstybes, bet neatsiriboti nuo jų. Pinigai turi didelę reikšmę. Jei tam tikri režimai neišsprendžia savo šalių problemų – atskirties, ligų, skurdo, bado, tai paprasčiausiai jie rizikuoja sukelti socialinius neramumus. O tada jokie pinigai nepadės.
Kai kalbama apie izoliuotas šalis, tada reikia bandyti užmegzti santykius su jomis atskirai. Bandyti lipdyti demokratiją po vieną detalę, nes greitai, kaip jau minėjau, nepavyks to padaryti.
- Kokia yra žmogaus teisių padėtis Lietuvoje?
- Lietuviai yra europietiška tauta. Jie neleidžia iš savęs tyčiotis ir aklai nepaklūsta biurokratams. Žmogaus teisės reiškia jo orumą ir teises. Tas Lietuvoje yra užtikrinama. Su kiekvienais metais Lietuvoje padėtis dėl žmogaus teisių apsaugos gerėja. Gal dar šiek tiek trūksta pagerėjimo dėl moterų ir vaiko teisių. Noriu tikėti, kad keisis situacija į gerą pusę šioje srityje.
Žmogaus teisių apsaugojimas ir kova už ją nėra efektyvi, kol neįjungiama pilietinė visuomenė. Valstybė nėra pagrindinė žaidėja. Vien valstybės kišimasis reikštų pralaimėjimą, nes tai būtų traktuojama, kaip vidinė politika. Tik pilietinė visuomenė gali kažką padaryti.
- Ko tuomet trūksta, kad situacija pagerėtų?
- Trūksta aktyvių nevyriausybinių organizacijų. Jos turi sukurti savo prestižą Lietuvoje. Turi būti ne aktyvistų statusas, o tikras autoritetas visuomenės akyse. Su jomis turi skaitytis valstybė. Sutikite, kad žmogaus teisių padėtis Lietuvoje yra geresnė nei Vengrijoje, Bulgarijoje ar Rumunijoje.
Suprantama, pasitaiko incidentų ir Lietuvoje. Tai susiję su žmogaus privatumo pažeidimais. Atrodo, kad pernelyg klausomasi privačių pokalbių Lietuvoje. Turime neskaidrų saugumo departamentą, kuris tikrai turi būti reformuotas į vakarietišką žinybą. Bet čia praeities liekanos, kurios su laiku susitvarkys.
