Atsakymo į klausimą, ar pradingęs ir po 11 dienų rastas nebegyvas alytiškis devintokas Ričardas (15 m.) buvo bendraamžių patyčių auka, teks palaukti dar ilgai. Mat jau praėjo lygiai metai po panašios tragedijos Prienuose, o oficialaus atsakymo vis dar nėra.
Nuskriaustųjų „kasta“
Paklausti, kas atsitiko, kad patyčios mokyklose – vis didėjanti problema, pedagogai linkę peradresuoti šį klausimą mokinių tėvams. Pastarieji kone įsižeidžia nuo klausimo: „Visą dieną vaikai būna mokytojų akiratyje – jiems geriau žinoti!“
Mokyklų, kuriose šiuo metu įtariamas savižudybės dėl patyčių faktas, vadovai „Akistatai“ berte bėrė priemonių kovai su patyčiomis pavadinimus: patyčių prevencijos programa, klasių valandėlės, žmogaus saugos užsiėmimai, klasių vadovų metodinės grupės, daugiau pokalbių su psichologais, sustiprinta individuali veikla...
O eiliniai pedagogai, prašę neskelbti jų pavardžių, tikino, kad patyčios – visų laikų problema, todėl ji buvo, yra ir bus. Esą tai tarsi koks natūraliosios atrankos mechanizmas: išlieka stipriausieji – nepasidavusieji, atsilaikiusieji.
„Nuolat, kiekvieną pertrauką, mokiniai stumdosi be jokios priežasties, gaudo vieni kitus be jokio reikalo, šaiposi, prasivardžiuoja, spjaudo ant draugų, o užklupti išverčia akis ir tikina, kad čia – tik žaidimas, – pasakojo apie 30 metų mokytoja dirbanti prieniškė Rasa. – Tačiau gaudytųjų akyse – ašaros. Pabandyk užtarti, paglostyti – tuoj suka akis į šoną, bando ištrūkti, gūžiasi, kad neliestum, o vėliau, žiūrėk, suranda progą ir, niekam nematant, paprašo daugiau neužtarti – girdi, vaikai dar labiau tyčiosis. Labai baisu taip teigti, bet aš manau, kad nuo mokyklos laikų auginama nuskriaustųjų „kasta“ – paskui panašiai būna ir suaugusiųjų kasdienybėje. Tai – gyvenimas“.
Išbandymai naujokams
Pedagogai ir psichologai sutaria, kad dėl patyčių dažniau kenčia lėti, tylūs, uždaro būdo vaikai, nelinkę pasakotis, skųstis, nesugebantys ar nenorintys pasipriešinti, kovoti. Toks buvo ir alytiškis Ričardas, vienturtis savo tėvų vaikas. Paauglys savo išgyvenimus sudėjo į piešinius ir užrašus – tėvams per daug nesipasakodavo. Tėvai žinojo, kad sūnus labai nenori eiti į Piliakalnio pagrindinę mokyklą, bet nesuprato, dėl kokių priežasčių, o išsiaiškinti nesugebėjo.
Tik tada, kai Ričardas, pastarąjį mėnesį sirgęs, vėl nenoromis išėjo į mokyklą ir išvis prapuolė, motina viešai prakalbo, kad sūnus apie pusantrų metų, kai dėl pažangumo buvo perkeltas į kitą klasę, daug kentėjo, užsisklendė, vengė pamokų, ėmė dažniau sirgti. Anot motinos, naujoko dalia triukšmingesniųjų klasėje Ričardui buvo našta ir kančia. Namuose jau kalbėta, kad po kelių dienų reikės apskritai keisti mokyklą, bet paauglys to nelaukė – po vienuolikos nežinios dienų buvo rastas pasikoręs miškelyje netoli savo namų.
„Akistatos“ straipsnių archyvas liudija, kad patyčios mokyklose dažniausiai paliečia naujokus. Štai pernai sausio pabaigoje iš gyvenimo pasitraukė Prienų „Revuonos“ vidurinės mokyklos dešimtokas Rimvydas (17 m.) – jis pasikorė savo namų rūsyje. Tik per sūnaus laidotuves tėvai išgirdo, kad jis mokykloje buvo mušamas ir žeminamas, iš jo šaipytasi, per pertraukas jis jausdavosi vienišas. Rimvydas buvo šios mokyklos naujokas, atvykęs iš kaimo mokyklos.
Neseniai „Akistata“ pasakojo apie Želsvos pagrindinės mokyklos (Marijampolės sav.) penktoką Mantą (11 m.), iš kurio kone porą metų tyčiodavosi du mokyklos devintokai. Mantas irgi buvo naujokas toje mokykloje. Devintokai „pramogaudavo“ – Mantą nuolat kumščiuodavo, apspardydavo, pravardžiuodavo, pastatydavo į kampą ir liepdavo žiūrėti į vieną tašką arba daryti pritūpimus, apspjaudavo jo maistą. Prigąsdintas tylėti berniukas niekam nesiskundė. Galiausiai žlugdomas vaikas pradėjo vengti mokyklos. Vis dėlto tada prabilo Manto klasės draugės – smurtautojai buvo sustabdyti ir nuteisti.
Patyčiomis naujoje klasėje buvo sutiktas ir marijampolietis Giedrius (16 m.), Rygiškių Jono gimnazijos mokinys. Ramų ir tylų naujoką du klasės draugai nuolat gąsdindavo ir reketuodavo, kol neabejingos bendramokslės šią problemą išviešino ir reketininkai buvo nuteisti.
Sukruntama per vėlai?
Po alytiškio Ričardo savižudybės, įtariant, kad paauglį palaužė bendramokslių patyčios, sukruto ne tik Piliakalnio pagrindinės mokyklos pedagogai, nekalbant apie teisėsaugos pareigūnus, bet ir Alytaus švietimo skyriaus vadovai. Vedėjas Vytuolis Valūnas teigė apie Ričardo kančias sužinojęs tik po paauglio mirties. „Sudariau specialią komisiją – ji aiškinasi, tiria, – sakė vedėjas. – Tokių dalykų tikrai netoleruosime“.
Mokyklos psichologės Aušros Stankevičienės teigimu, įtarimai ir priekaištai prislėgė pedagogus, todėl atmosfera mokykloje po dramatiško įvykio – nepavydėtina. „Mokyklos bendruomenė sukrėsta, – teigė psichologė. – Iš to vaduojamės pasikviestų psichologų dėka, mokytojai akyliau stebi mokinių emocinę-psichologinę būseną, vaikams sudarytos sąlygos bet kuriuo metu ateiti pasikalbėti pas psichologą“.
Anot mokyklos direktorės pavaduotojos Vilmos Masionienės, daroma viskas, kad nereikėtų gedėti po naujos tragedijos ir būtų išaiškinta tiesa. Tačiau ar pavyks nustatyti, kad Ričardas buvo nuolatinių patyčių auka ir dėl to neištvėrė, galima tik spėlioti. Prienų policijos ir prokuratūros pareigūnams per metus nepavyko įrodyti, kad dėl „Revuonos“ mokyklos dešimtoko Rimvydo savižudybės kalti iš jo tyčiodavęsi bendramoksliai ir patyčių nepastebėję pedagogai.
Reikalinga tėvų pagalba
Paties Rimvydo tėvai apie tyrimo eigą ar baigtį nieko nežino – jiems nepranešta nei žodžiu, nei raštu. „Ką mes, maži ir paprasti žmonės, turime daryti? – klausimu į klausimą atsakė Rimvydo tėvas Gediminas. – Žinome tik tiek, kad teisingumas turi būti, todėl galime tik laukti. Alytaus atvejis mums atkrapštė sielos žaizdas, todėl labai sunku vėl kalbėti sūnaus netekties tema. Labai skauda. Ir labai baisu, kad po mūsų atvejo ir po Alytaus – manau, ne pabaiga: patyčių aukų dar bus. Mokytojai linkę tai slėpti, „nepastebėti“, o apkaltinus – gintis“.
„Revuonos“ mokyklai po pernykštės tragedijos vadovaujanti nauja direktorė Ilona Balčiukynienė linkusi atremti tokius kaltinimus. „Tikrai neslepiame rimtų problemų – jas sprendžiame, – sakė direktorė. – Stengiamės pastebėti ir mažus skauduliukus, nelaukiame, kol jie taps prisirpusiais pūliniais. Taip, viešumas kartais sureikšminamas ir padaromas poveikis visai mokyklai, bet „supurtymas“ neretai padeda tą skaudų spuogą išoperuoti“.
Direktorės įsitikinimu, sprendžiant patyčių problemą, labai svarbus glaudus ir supratingas bendradarbiavimas „trikampyje“ – pedagogai, mokiniai, mokinių tėvai. Be pastarųjų aktyvaus dalyvavimo ir kryptingos pozicijos problema tik apmalšinama.
Komentuoja muzikos pasaulio žmogus Andrius MAMONTOVAS:
Kadaise dirbdamas radijo laidų vedėju ir vesdamas naktinius pokalbius, ne kartą buvau susidūręs su patyčių problema, su apie savižudybę svarstančiais asmenimis. Dabar bendradarbiauju su psichologinę pagalbą teikiančiais „Jaunimo linijos“ psichologais ir savanoriais, kartu bendraujame su jaunimu. Todėl žinau, kad patyčios – opi problema. Patyčias patiriantis asmuo neturi jų kęsti! Jis turi kuo greičiau apie tai pasikalbėti su žmogumi, kuriuo labiausiai pasitiki, ir kartu rasti būdų, kad patyčios liautųsi. Paprastai žmogus, iš kurio tyčiojamasi, mano, kad tai – jo, nevykėlio, problema. Bet tai yra smurtautojo problema – jis smurtu bando paslėpti kažkokią vidinę savo problemą, savo skaudulį. Kartoju – patyčias patiriančiam žmogui svarbu netylėti. Jeigu jis dar nedrįsta, gali „užkurti“ save – pavyzdžiui, užrašyti ant popieriaus skiautės smurtautojo vardą, piktą mintį jo adresu ir sudeginti. Tai – drąsi pradžia.
Labai svarbu, kad prireikus šalia būtų supratingas žmogus. Paaugliams reikia įdiegti, kad jie neslėptų savo problemų – patikėtų jas artimiausiems suaugusiems, nes šie – galingesni. Juk apskritai dvi galvos – geriau už vieną! Be to, kiekvienam reikia skatinti savyje pasitikėjimą savimi – kasdien siekti mažų pergalių: nedrįsti – vis tiek užkalbink kažkokį žmogų, bijai – vis tiek lįsk po lediniu vandeniu! Mažos pergalės suteikia daugiau pasitikėjimo, drąsos.
Tik faktai:
Lietuvos moksleivių sąjungos duomenimis, 62 procentai Lietuvos mokinių mokyklose patiria fizinį ar psichologinį smurtą. Ši išvada padaryta apklausus apie 900 nepilnamečių.
2007-ųjų rudenį Jonavoje, išbėgusi prieš traukinį, nusižudė šio miesto Senamiesčio gimnazijos mokinė (15 m.), apie metus kentusi bendraamžių patyčias.
Tos patyčios netgi buvo nufilmuotos mobiliaisiais telefonais, o vaizdo įrašas išplatintas. Jame matyti, kaip paauglei liepia klauptis ir maldauti pasigailėjimo, o aplink sustoję paaugliai juokiasi ir toliau ją žemina.
Pernai prieš teismą stojo aštuoni Jonavos moksleiviai. Vis dėlto jie pripažinti kaltais tik dėl įžeidinėjimų ir viešosios tvarkos pažeidimų, o įkalinimo bausmių išvengė, nes nusikalsdami buvo nepilnamečiai.
Irena ZUBRICKIENĖ
