Prieš septynerius metus Martynas gyveno visiška kitaip. Užaugęs tarp kriminalinio pasaulio, jam toks gyvenimas buvo normalus – nelegalios veiklos, alkoholis, merginos, nerūpestingas gyvenimas buvo jo kasdienybė. Tuo metu vyras sako buvęs savaip laisvas, tačiau ta jo laisvė į aplinką nešė destrukciją.
„Vieni laisvę supranta kaip pataikavimą savo kūniškiems instinktams ir svetimų primestiems įsitikinimams, kiti supranta laisvę kaip išsilaisvinimą nuo kūniškų instinktų ir ribojančių įsitikinimų. Aš galvojau, kad esu laisvas, gyvenau spontanišką gyvenimą, tačiau visa tai buvo destrukciniame kontekste.
Mano rajonas buvo kriminalinis, visa aplinka tuo tiesiog alsavo ir man neatrodė, kad galima gyventi kitaip, nebuvo kitokio pasirinkimo. Tuomet jaučiausi laimingas: keliaudavau po pasaulį, kur norėdavau, būdavau ir kiek norėdavau. Tačiau toks mano gyvenimas involiucinis ir nešė destrukciją“, – pasakoja Martynas.
Klimpimas gilyn
Pašnekovas prisimena, kad, kai jam buvo 18-22 metai, jo gyvenimas buvo „ant bangos“: moterys, alkoholis, narkotikai, prostitučių verslas Olandijoje. Tačiau po truputį Martynas ėmė suprasti, kad kažkas čia ne taip.
„Metams bėgant, kadangi nėjau išvien su harmonija ir Visata, kur viskas yra kūryba ir davimas, ta tuštuma širdyje vis gilėjo. Mano gyvenime buvo vis daugiau narkotikų, alkoholio. Kai man buvo 25-eri, kiekvieną savaitgalį eidavau į vakarėlius: iš dabartinės būsenos matau, kad buvau kaip reikiant įklimpęs ir kad tai buvo tiesus kelias į susinaikinimą“, – pasakojo Martynas.
Pašnekovas sako, kad tuomet į jo rankas pateko rusų psichologo Olego Gadeckio paskaitos, kurios pradėjo keisti Martyno suvokimą apie pasaulį.
„Kai pradėjau klausyti Olego paskaitų, pirmą kartą išgirdau apie karmą, t. y. priežasties ir pasekmės dėsnį, ir supratau, kad dabar tai jau man bus... Supratau, kad esu ne ten, kur turiu būti ir ką esu pridaręs savo gyvenime. Tada man prasidėjo nelaimės: naktiniame klube mane taip subadė peiliu, kad per plauką likau gyvas. Man buvo susiūta galva, atvažiavę į ligoninę draugai dar norėjo ieškoti tų žmonių, kam atkeršyti, tačiau aš supratau, kad dar gerai išsisukau ir priėmiau tai kaip savo buvusių veiksmų pasekmes. Visgi jaučiau, kad tai dar ne pabaiga“, – pasakoja vyras.
Metai kalėjime
Po to Martynui atėjo laiškas iš Vokietijos, kur prieš kelis metus, kaip jis sako, buvo „prisiviręs košės dėl kontrabandos“. Vyras pats nuvažiavo į policiją prisipažinti ir buvo iškart suimtas.
„Tris mėnesius buvau pragariškose sąlygose Lukiškėse. Tris dienas buvau karantine. Tuo metu buvo žiema – 30 laipsnių šalčio, o langai buvo išdaužyti, lovos geležinės. Galvojau, kad, jeigu čia išgyvensiu, tai kas bebūtų, niekada nebebus baisu“, – pasakoja vyras.
Martynas Lukiškėse išgyveno. Jis toliau analizavo O. Gadeckio paskaitas, kuriose rusų psichologas minėjo ir daugiau saviugdos literatūros. Martynas paprašė, kad tas knygas artimieji jam atsiųstų į kalėjimą ir gilinosi toliau, besistengdamas geriau pažinti save.
„Suimtas aš džiaugiausi, kad taip įvyko, nes supratau, kad kitaip aš nebūčiau išėjęs iš to gyvenimo, kurį gyvenau. Kalėjime turėjau laiko susitvarkyti savo psichiką ir protą bei iš tikrųjų suprasti, ko noriu ir ko nenoriu gyvenime, supratau tylos vertę. Kai antrą parą pabuvau tyloje, pradėjau girdėti save. Tos paskaitos, kurias buvau išklausęs daug kartų, pradėjo akumuliuotis mano galvoje. Tai buvo geriausi metai mano gyvenime“, – kalbėjo vyras.
Būdamas Lukiškėse Martynas keldavosi anksti ryte, eidavo pasivaikščioti ir skaitydavo knygas. Ten jis suprato, kad žmogus turi teisę pasirinkti, kaip reaguoti, kuo būti ir kuo nebūti.
„Tad aš vaikščiojau lauke, skaitydamas knygą ir bandydamas suvokti tą Viktoro Franklio schemą, kaip žmogus gali pasirinkti, kuo tapti, kaip stebėti savo protą, ir įvyko tam tikras nušvitimas tarsi viduj bomba sprogo. Pamačiau savo aurą ir stiklinį kiautą aplink save, kuris subyrėjo. Jausmas buvo neapsakomas – palaima, pilnatvė, tikra laisvės būsena.
Pamačiau savo protą, ką jis mąsto, žiūrėjau į savo mintis, tai buvo ypač stipri sąmonės būsena. Tada aš pabudau, tapau sąmoningas per akimirką. Žiūrėjau į gyvenimą ir galvojau: kas čia toks dabar? Mačiau savo gyvenimą pilną š... Tad supratau, kad prasideda darbas“, – kalba vyras.
Kai Martynas buvo perkeltas į Vokietiją, jis gyveno vienutėje tarsi vienuolyne. Vyras meditavo, skaitė, kalbėjo mantras, atgailavo, maldose atsiprašinėjo visų, kam padarė bloga. Kaip pats sakė, visus metus jis arė, plovė ir keitė protą, atleido sau ir visiems žmonėms, suvokdamas, kad tai buvo gyvenimo pamokos skirtos tiek jam, tiek kitiems.
Šešeri metai vietoj vienerių
Martynui už įtarimą vadovavujant nusikalstamam susivienijimui norėjo skirti šešerius ar septynerius metus kalėjimo, tačiau kaskart, kai turėjo atvažiuoti liudytojai iš kitų Vokietijos regionų, jie vis susirgdavo.
„Aš galvojau: bus, kaip bus, meditavau, dirbau su savimi, psichologiškai nežlugti padėjau kai kuriems ten buvusiems žmonėms, tarp jų – lietuviams. Pasimokiau akupresūros, akupunktūros, gydžiau ten kalinčių skausmus, mane vadino „magic man“ (stebuklingu vyru – red.). Buvau jiems kaip keistas fenomenas.
Mano kaltės galiausiai neįrodė, man davė 2,5 metų, bet prokuroras tai apskundė, reikalaudamas, kad bausmė siektų bent šešerius metus. Paskui pasikeitė prokuroras, tačiau naujasis irgi reikalavo to paties. Į paskutinį teismą atėjau po maldos, nejaučiau jokio streso, man jau nebuvo skirtumo, būti kalėjime ar laisvėje, jaučiausi visiškai pilnas toje mažytėje kameroje. Tiesiog sėdėjau laimingas ir laukiau, kaip baigsis nuosprendis.
Prokurorui mintyse nusilenkiau, laimės palinkėjau. Prokuroras žiūrėjo į mane ir galop pasakė: „norėjau Driuką nuteisti bent šešiems metams, o dabar persigalvojau. Manau, kad mes galime jį kad ir dabar išsiųsti iš Vokietijos“. Mano advokatė buvo šoke, teisėjas – irgi. Taip vietoj šešerių metų kalėjime išbuvau 13 mėnesių“, – kalba Martynas.
Kitas žmogus
Pašnekovas sako, kad tas žmogus, kurį išvežė į Vokietijos kalėjimą, mirė: grįžęs pas žmoną ir draugus, jis jautėsi taip tarsi nieko bendro su jais nebeturėtų. Tad po kelių metų vyras išsiskyrė su žmona, o visi draugai natūraliai pasikeitė: jie galvojo, kad Martynas išprotėjo.
„Aš pradėjau formuoti gyvenimą iš naujo, visiškai nuo nulio. Mane domino psichologija, filosofijos, netradicinė medicina, akupresūra, akupunktūra. Grįžus tik ir skaitydavau, medituodavau, važinėdavau pas netradicinės medicinos atstovus, įstojau mokytis, nes norėjau tapti paramediku. Praėjus metams jau vaikščiojau su baltu chalatu vienoje Kauno poliklinikoje ir buvau mediko padėjėjas.
Palengva ėmė formuotis naujas pažįstamų ratas iš sveikatinimo ir saviugdos sričių, žmonės ėmė manęs prašyti, kad paskaityčiau paskaitas apie savo patirtį. Tad ėmiau vesti paskaitas bei meditacinę gimnastiką“, – kalba Martynas.
Kauno polikliniką jis paliko po trejų metų – suprato, kad ir ten jam ne vieta. Pašnekovo teigimu, poliklinikos biurokratinis mechanizmas suvalgo gydytojų laiką, jie realiai negali skirti laiko pacientams, jų atlyginimai labai maži ir daugelis gydytojų, pastebi Martynas, patys serga ar yra depresuoti. Be to, pašnekovas pažymi, kad 75 proc. ligų priežasčių yra psichosomatinės, tad medikai turėtų būti ir psichologai, ko dabar toli gražu nėra.
Širdies balsas ir mintys
Martynas sako, kad šiuo metu jis jaučiasi visiškoje pilnatvėje, eina savo širdies keliu, o gyvenimo prasmę mato kaip kūrybą – santykių, knygų, pastatų, paveikslų ir t. t. Visgi daugelis žmonių šiandien negali pasigirti tokia pilnatve – pašnekovas sako, kad dėl sąmoningumo trūkumo.
„Dabar žmonės yra nutolę nuo Dievo, nuo širdies, negirdi savęs, yra išdavę save. Žmogaus protas veikia kaip radijo imtuvas, eilinis žmogus net nežino, kad iš tiesų jis pats net nemąsto, jis nesirenka minčių. Beveik niekas nesugeba suvaldyti minčių. Sąmoningumo stiprinimo technikos leidžia aiškiau pamatyti tas nesavas mintis ir ribojančius įsitikinimus. Sąmoningumas stiprėja kalbant ir dėmesingai klausant maldos: jei žmogus padoriai pasimelstų, jei gebėtų klausytis savo kalbėjimo t. y. maldos, jis išmoktų girdėti bei keisti mintis kasdienoje. Tada nustebtų, kokios nesąmonės sukasi jo galvoje.
Dabar aš galiu išvis nieko negalvoti. Tos mintys praplaukia, bet jos kaip laivas okeane. Be to, kadangi aš labai daug skaitau, klausau, pats paskaitas kuriu, tos mintys, kurios ateina, dažniausiai yra pozityvios, konstruktyvios. Tad pirmas ir sunkiausias mūšis žmogui – sustabdyti tą chaosą galvoje ir pakeisti tai į šviesesnes mintis“, – sako Martynas.
Laisvė ir vergystė
Pašnekovas sako, kad daugelis žmonių vis rūpinasi, kaip išsimokės paskolą, už ką jis keliaus, į kokią mokyklą ves vaikus ir pan. Didžioji dauguma žmonių, Martyno teigimu, paversti vergais.
„Žmonės galvoja, kad gyvenimas trumpas ir vienas, kad jis yra kūnas, o pasąmonėje jis galvoja: po manęs – nors ir tvanas nes juk vis tiek mirsiu. Kai žiūrime iš sielos pozicijų, matome, kad, jeigu išduosiu kažką ar elgsiuosi neatsakingai, juk mes niekur nedingsime, vėl greitai susitiksime kitame Plane. Tai kaip tada gyventi? Gyventi sielos gyvenimą ypač įpareigoja“, – kalba vyras.
Jis pabrėžia, kad, nors žmogus yra visiškai laisvas, jo niekas taip negąsdina, kaip laisvė.
„Nieko nėra žmogui baisiau nei būti laisvam. Jis visada linkęs tą laisvę atiduoti: antrai pusei, kūno įgeidžiams ar dar kažkam, nes žmogus bijo laisvės. Kai žmogus ieško, kad jam kas patartų, ką jam gyvenime daryti, jis ieško, kam numesti atsakomybę, reiškia vergas ieško šeimininko. Žmogus yra laisvas ir turi pats sukurti savo gyvenimo idėją ir prasmę, kad ir kaip baisiai tinginiui tai gali nuskambėti“, – teigia Martynas.
Tad ieškantiems laimės žmonėms vyras linki paklausti savęs, kuo jie tiki ir tapti tuo tikėjimu. Tada, Martyno teigimu, viskas, kas vyks, iš tikro vyks į gera. Išlieka tik klausimas, ar užteks kantrybės išlaukti.
