Prieš keletą metų dykumoje supleškinusio „Ferrari“, o Mėnulyje akrą nusipirkusio verslininko Audriaus Brazdžionio, miesto Tarybos nario Manto Leliuko, pašto direktoriaus Raimundo Povilonio bei dar trijų po jų „Runikos komercijai“ vadovavusių panevėžiečių turtą areštavo teismas. Jiems drauge gresia pakloti per 3 mln. Lt. Už ką buvusiems direktoriams gresia milijoniniai nuostoliai?
Liko tik šiukšlės
Miesto Tarybos nario Manto Leliuko, Panevėžio centrinio pašto direktoriaus Raimundo Povilonio, prieš keletą metų dykumoje supleškinusio „Ferrari“, o Mėnulyje akrą nusipirkusio verslininko Audriaus Brazdžionio bei dar trijų po jų „Runikos komercijai“ vadovavusių panevėžiečių turtą areštavo teismas. Iš šešių bankrutavusios bendrovės vadovų bankroto administratorius Šarūnas Kakarieka prašo teismo įmonei solidariai priteisti apie 3,2 mln. Lt.
Kol turtas areštuotas, buvusiems direktoriams leista disponuoti ne daugiau nei 1000 Lt per mėnesį. Plastikinius langus, šarvuotąsias duris pardavinėjusiai, su gyvenamuosius kvartalus rentusiomis didžiausiomis šalies statybinėmis organizacijomis dirbusiai „Runikos komercijai“ bankrotas paskelbtas dar 2010-aisiais. Pasak Š. Kakariekos, šiuo metu visas įmonės turtas – šiukšlės, tačiau skolos kreditoriams perkopusios 3 mln. Lt. Iš jų maždaug 1,7 mln. Lt – skolos, susidariusios laidavus už kitų paimtas ir negrąžintas paskolas bankams.
Žinojo, bet nieko nedarė
Š. Kakariekos pateiktame ieškinyje dėl milijoninės žalos išieškojimo iš visų buvusių „Runikos komercijos“ vadovų teigiama, jog 2004-ųjų rugsėjį įsteigta įmonė liepto galą priėjo vos per porą metų. Bendrovė nemoki tapo
2006-aisiais. Pasak Š. Kakariekos, jau tada jai vadovavęs M. Leliukas privalėjo kreiptis į teismą su prašymu iškelti įmonei bankroto bylą.
Anot Š. Kakariekos, „Runikos komercija“ bankrutavo, nes vykdė nenaudingas sutartis, pasirašytas su pagrindine savo akcininke bendrove „Runika“ bei jos antrinėmis įmonėmis „Runikos statyba“ ir „Runikos investicijų centras“.
Bankroto administratoriaus duomenimis, 2004-aisiais, kai prie ką tik įkurtos įmonės vairo stovėjo M. Leliukas, bendrovė sudarė net šešias jai nenaudingas sutartis.
Pats M. Leliukas buvo ir vienas iš penkių įmonės steigėjų. Jam priklausė 35 proc. jos akcijų. Storesnę pyrago riekę turėjo tik „Runika“, valdžiusi 50 proc. akcijų.
Tačiau, bankroto administratoriaus nuomone, skolą kreditoriams dabar privalo grąžinti solidariai visi per „Runikos komercijos“ šešerius gyvavimo metus spėjusieji pastovėti prie jos vairo.
Šeši direktoriai nevykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors turėjo matyti, kad įmonės padėtis beviltiška.
Tuo metu, pasak Š. Kakariekos, akcininkai M. Leliukas ir A. Brazdžionis dažnai keitė bendrovės vadovus, tvirtino metinės finansinės atskaitomybės dokumentus, žinojo įmonės turtinę padėtį, sudarytus sandorius, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad trauktų ją iš duobės arba inicijuotų bankrotą.
Buvusių vadovų turtą areštavęs teismas dar spręs, ar patenkinti bankroto administratoriaus ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ties finansinio kracho riba laviruojantys buvę direktoriai dar turi laiko pateikti savo atsiliepimus.
Teismo prašys sumokėti
Kažkada užėmę solidžias pareigas, galėję sau leisti važinėti prabangiais įmonės automobiliais, šokiruoti neeiliniais pirkiniais ir skandalais, o dabar iš 1000 Lt priversti išgyventi ir išlaikyti šeimas „Runikos komercijos“ vadovai kratosi atsakomybės už bendrovės bankrotą ir kaltina teismą priėmus neadekvatų sprendimą. „Lietuvoje netrukus turėtų pradėti snigti grybais. Pasibaisėtina, kad teismas penkių asmenų šeimą palieka su 1000 litų“, – piktinosi M. Leliukas.
Tris mažamečius vaikus auginančiam Panevėžio politikui teismo nustatytos sumos užtenka tik susimokėti įmokai už paskolą namui, kuris dabar taip pat areštuotas.
Politikas ironizuoja prašysiantis teismo už jį sumokėti delspinigius bankui, mat 1000 Lt teks išleisti ne įmokai, o šeimai išmaitinti.
Spruko po pelningo sandėrio
Pranešimo apie turto areštą ir dar gresiančią solidžią skolą sulaukęs M. Leliukas teigia jau esąs užgrūdintas tokių naujienų. Prieš porą metų „Swedbank lizingas“ iš jo pareikalavo apie 3 mln. Lt, mat laidavęs už paskolos negrąžinusią įmonę. Tąkart tai buvo tik lizingo bendrovės klaida, dėl moralinės žalos atlyginimo politikas iki šiol bylinėjasi teismuose.
„Tada prašė iš karto 3 mln. Lt sumokėti. Šįkart geriau – tik areštas turtui uždėtas, o toliau jau teismas aiškinsis, padariau žalą ar ne“, – teigė M. Leliukas.
Tarybos narys kategoriškai nesutinka su bankroto administratoriaus įtarimais, kad jis gerokai prisidėjęs prie „Runikos komercijos“ bankroto.
Nors Š. Kakarieka teismui pateikė tai turinčius įrodyti faktus, M. Leliukas tvirtina ką kita. „Tai tik kažkokių struktūrų arba gal netgi paties bankroto administratoriaus bandymas pasipelnyti“, – pareiškė Tarybos narys.
2004-aisiais prie „Runikos komercijos“ vairo stojęs M. Leliukas direktoriumi išdirbo apie trejetą metų. Per tą laiką buvęs vadovas tvirtina sudaręs istorinį savo gyvenimo sandėrį, bendrovei atnešusį milžinišką pelną – nupirko 12 ha žemės sklypą ir po trijų mėnesių jį pardavęs įmonei uždirbo apie 900 tūkst. Lt. Anot jo, tuomet buvo padengtos visos „Runikos komercijos“ skolos.
Tačiau netrukus po neįtikėtinai sėkmingo sandėrio M. Leliukas pasitraukė ne tik iš direktoriaus kėdės, bet ir suskubo parduoti visas savo akcijas už simbolinę kainą – tik 3500 Lt.
Direktoriumi buvo paskirtas R. Povilonis.
Klaupėsi ant kelių
M. Leliukas teigia visus saitus su „Runikos komercija“ nutraukęs dėl konfliktų su A. Brazdžioniu – tuomečiu svarbiausiu įmonės dirigentu.
„Atsibodo ir įkyrėjo konfliktai su A. Brazdžioniu. Uždirbau įmonei beveik milijoną, o iš to negavau nė lito.
Manau, mane maustė ir tiek.
Nesuvokiu, iš kur atsirado milijoninė skola kreditoriams. Tam reikia neeilinių sugebėjimų. Kai palikau įmonę, visos jos skolos buvo padengtos – galėjo pradėti viską nuo nulio“, –„Sekundei“ tvirtino M. Leliukas. Jis nesutinka, jog „Runikos komercijos“ bankrotą nulėmė jo sudarytos sutartys, bankroto administratoriaus įvardintos kaip nenaudingos. Pasak M. Leliuko, vadinamojo ekonominio pakilimo laikais, kai statybų rinka klestėjo, sutartys buvo sudarinėjamos su bet kuo, kas teikė tokias paslaugas. Esą kitaip darbai būtų stoję.
Politikas tvirtina vadovaudamas „Runikos komercijai“ nepraturtėjęs. Per trejetą metų jo atlyginimas buvo pakilęs nuo 1450 Lt iki 2340 Lt neatskaičius mokesčių.
„Įmonė gyveno gerai, metinė apyvarta siekdavo 7 mln. Lt, bet atlyginimai buvo nedideli. Vadybininkai uždirbdavo 800–1500 Lt. Ir turto kažin kokio įmonė neturėjo“, – tvirtino M. Leliukas.
Tiesa, tuometis direktorius pripažįsta važinėjęs prabangiu tarnybiniu automobiliu – „Runikos komercijai“ priklausiusiu lizingu pirktu nauju „Chrysler“.
Akcininkų nepažinojo
Direktoriaus kėdėje M. Leliuką pakeitęs R. Povilonis, dabartinis Panevėžio centrinio pašto direktorius, irgi nemato, dėl ko iš savo užgyvento turto turėtų padengti bankrutavusios „Runikos komercijos“ skolas. Kokią atėjęs vadovauti rado bendrovės finansinę padėtį, R. Povilonis nesiima aiškinti. Tačiau teigia ją tikrai pagerinęs.
„Įmonę tikrai kilstelėjau, skolos buvo sumažintos. Tą įrodo aiškus dokumentas – bendrovės balansas su buhalterių parašais. Į akcininkų reikalus nesikišdavau, net tiksliai nežinojau, kas kiek akcijų turi“, – tvirtino buvęs vadovas.
R. Povilonis į „Runikos komercijos“ istoriją įėjo kaip trumpiausiai dirbęs vadovas. Su įmone jis atsisveikino vos po pusmečio.
„Didelė įmonė buvo ir didelis darbo krūvis. Pamačiau, kad jai vadovauti labai sudėtinga, todėl apsisprendžiau trauktis“, – prasitaria R. Povilonis.
Vaikams teks dirbti
Iš verslo įmonės R. Povilonis išėjo į niekur. Keletą mėnesių pabuvęs bedarbiu, R. Povilonis laimėjo konkursą į Panevėžio savivaldybės Ūkio ir eksploatavimo skyriaus vedėjo vietą.
Areštavus turtą su 1000 Lt per mėnesį likusio pašto vadovo šeimai teks susiveržti diržus.
„Be abejo, tiek neužteks mokesčiams susimokėti, maistui, jau kelintus metus lankau anglų kalbos kursus. Dar šeimoje turime du studentus. Sutarėme, kad jei situacija nesikeis, jiems teks eiti dirbti“, – iškilusius sunkumus vardijo R. Povilonis.
Jis viliasi, kad vaikams vis dėlto neprireiks dalies studijų laiko aukoti darbui. R. Povilonis rengiasi teismo prašyti panaikinti bent jo banko sąskaitos areštą.
„Neprotestuoju, kad būtų areštuotas kitas turtas, tegul tik leidžia naudotis atlyginimu“, – viliasi buvęs „Runikos komercijos“ vadas.
Ir R. Povilonis, ir M. Leliukas įsitikinę, kad jie neturėtų atsakyti už bankrutavusios įmonės skolas. Mat tokią atsakomybę akcininkams ir direktoriams numatantis įstatymas įsigaliojo tik 2008-aisiais, tai yra jiems jau seniai pamiršus takus į „Runikos komerciją“.
Areštuotas ir Mėnulis
„Runikos“ imperiją kadaise sukūręs A. Brazdžionis irgi dengiasi jam esą negaliojančiu įstatymu. Prieš pat šiam įsigaliojant verslininkas suskubo parduoti savo akcijas. Po to, anot jo, jokių tiesioginių ryšių su „Runikos komercija“ nebeliko.
A. Brazdžionis aiškina akcijas pardavęs, nes fiziškai nebespėjęs sužiūrėti visų savo bendrovių – bene dešimtyje įmonių jis valdė po 50 proc. akcijų.
A. Brazdžionis tikina nebėgsiantis nuo atsakomybės, jei teismas pripažins jo kaltę.
„Aš myliu Lietuvą ir gerbiu jos įstatymus“, – pareiškė verslininkas.
Mažiau nei per dešimtmetį viena po kitos bankrutavus kelioms „Runikos“ įmonėms, šiuo metu A. Brazdžionis verčiasi patalpų nuoma, užsiima langų gamyba ir pardavimu.
Šis verslininkas Panevėžyje garsėjo netipiškais poelgiais – supleškino prabangų lenktyninį automobilį, o tarp areštuoto jo turto turėtų būti ir sklypas Mėnulyje.
A. Brazdžionis niekada neslėpė taip reklamavęs savo verslą.
„Šiandien nebereikia per reklamą verslui padėti“, – ekstremalių iššūkių nebežada panevėžietis. ___________________________________ Paleido dūmais
„Runikos“ imperiją bandęs sukurti Audrius Brazdžionis gali patekti į šalies automobilizmo istoriją kaip pirmasis lietuvis, sudeginęs naujutėlį „Ferrari F430“.
2008 metais verslininkas atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre, kai Jungtiniuose Arabų Emyratuose dykumoje supleškėjo jo išsinuomotas 600 tūkst. Lt kainuojantis sportinis automobilis.
„Ferrari F430“ užsidegė važiuojant apie 300 km/val. greičiu.
Už galimybę parą mėgautis prabangia sportine mašina ekstremalių pojūčių ieškojęs A. Brazdžionis grynaisiais paklojo nei daug, nei mažai – 1150 eurų (beveik 4 tūkst. litų).
Už tokią sumą per parą nuomininkui automobiliu buvo leista nuvažiuoti ne daugiau kaip 400 kilometrų.
A. Brazdžionis – pirmasis lietuvis, įsigijęs sklypą Mėnulyje, vadinamojoje Lietų jūroje.
Pirkinys registruotas Paryžiuje ir Niujorke.
UNCAS – viena iš kelių organizacijų pasaulyje, prekiaujančių sklypais Mėnulyje. ___________________________________ Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
