Buvusio Seimo NSGK pirmininko pasiūlymas tąsyk nepasirodė įtartinas. Juolab kad ponas A. J. Katkus tvirtino, jog knygą būtina išleisti prieš pat 2008-ųjų rinkimus į Seimą ir tokiu būdu sustiprinti konservatorių partijos, kuriai jis priklauso, autoritetą bei įtaką. Tačiau keistenybių ilgai laukti neteko.
Prisipažinsiu, iš pradžių nuoširdžiai džiaugiausi, sulaukęs A. J. Katkaus pasiūlymo kartu rašyti knygą. Juk Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui A. J. Katkus vadovavo ištisą kadenciją, juk A. J. Katkus priklauso konservatorių partijos elitui.
Maniau, kad jis apipils sensacinga informacija – pateiks įvariausių slaptų ar pusiau slaptų pažymų, dokumentų kopijų, demaskuojančių nuotraukų, supažindins su svarbias pareigas ėjusiais pareigūnais, nebijančiais duoti viešus interviu. Maniau, kad sudėjus į krūvą jo kaip buvusio Seimo NSGK vadovo bei bei po mano knygos „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006” pasirodymo sukauptą naują informaciją pavyks išleisti tikrai sensacingą bei skandalingą knygą, kuri atneš ne tik politinių, bet ir finansinių dividendų.
Nė vienos skandalingos žinutės
Labai apsirikau. Jau pirmieji A. J. Katkaus tekstai vertė suklusti. Atspėkite, apie ką buvo pirmasis jo rašinys? Apie tai, kiek žmonių komunistinis režimas išžudė įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Pradedant Lietuva ir baigiant Laosu ar Vietnamu.
Visi kiti A. J. Katkaus tekstai buvo panašaus pobūdžio – vien teorinio pobūdžio pasvarstymai, padaryti remiantis vieša, jau kažkur skelbta, girdėta, matyta informacija. Nė vieno konkretaus dokumento, pažymos ar interviu, nuo kurio būtų galima atsispirti rašant knygą būtent žvalgybinėmis – kontržvalgybinėmis temomis.
Vieną sykį jis į mano namus atvežė vyriškį, kuris neva turėjo papasakoti, kaip, kokiomis priemonėmis bei būdais bandoma privatizuoti netoli Kauno esančią ginklų gamyklą „Giraitė” ir kas iš tikrųjų slepiasi po tomis pastangomis. Išėjo didžiausias nesusipratimas.
Pasirodo, atvežtasis žmogus nė neketino duoti interviu. Neketino duoti interviu nei anonimiškai, nei viešai. Nei dabar, nei vėliau. Iki šiol nesuvokiu, kodėl A. J. Katkus tą žmogų atvežė pas mane į namus, jei šis nė neketino atvirauti?
Panašaus pobūdžio nesusipratimas nutiko ir dėl Šarūno Paberaliaus. Spaudoje kilo didelis skandalas dėl jaunuolio, neva specialiai infiltruoto į Viktoro Uspaskicho apsaugą, likimo. Pasirodo, tas jaunuolis į V. Uspaskicho aplinką buvo pasiųstas nebe tuometinio Seimo NSGK pirmininko žinios. Tačiau A. J. Katkus apie šią sensaciją manęs kažkodėl neinformavo. Šį faktą sužinojau iš kitų leidinių.
Nors tuo metu, kai mūsų spauda aiškinosi, kodėl Š. Paberalius slapstosi nuo Lietuvos teisėsaugos JAV, ar tikrai Š. Paberalius norėjo dirbti mūsų saugume, ar jis padarė nusikaltimus, dėl kurių dabar kaltinamas, ar tikrai V.Uspaskichui tą jaunuolį išdavė mūsų saugumo struktūrų darbuotojai, norėdami įsiteikti Kėdainių „kniaziui”, - mes su A. J. Katkumi jau buvome sukirtę rankomis, jog rašome bendrą knygą apie slaptųjų tarnybų intrigas Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse.
Arba - arba
Sulyg kiekviena tokia diena nepasitikėjimas A. J. Katkumi stiprėjo. Mintyse kirbėjo tik dvi versijos: arba buvęs Seimo NSGK vadovas iš manęs siekia išpešti visą informaciją, kuri susikaupė po knygos „Žvalgybų intrigos Lietuvoje” pasirodymo, arba jis pats nieko rimtesnio, įdomesnio, svarbesnio neturįs. Tačiau pastaroji versija neatrodė labai įtikinama.
Nejaugi ilgametis Seimo NSGK pirmininkas gali papasakoti tik apie tai, kiek komunistiniai režimai išžudė žmonių Laose ir Vietname? Jei jo žinios tik tokio pobūdžio, tai kaip jis visus tuos metus vadovavo vienai iš svarbiausių parlamento institucijų, kontroliuojančių visas slaptąsias bei specialiąsias šalies tarnybas – VSD, karinę žvalgybą ir kontržvalgybą, kariuomenę STT, FNTT, Pasienio apsaugos, Vadovybės apsaugos departamentą?
Apie savo praeitį pasakoti nepanoro
Paskutinis pokalbis įvyko jo automobilyje netoli Spaudos rūmų. Susinervinęs A. J. Katkus ironiškai teiravosi, kokią gi informaciją aš laikąs sensacinga? „Užuot rašinėję apie komunistų režimo aukas geriau nuoširdžiai papasakotumėte, kaip dirbote pasiuntiniu vienoje iš užsienio šalių sovietiniais metais”, - maždaug toks buvo mano atsakymas.
A. J. Katkus pareiškė neturįs jokių sąsajų nei su KGB, nei su jokiomis kitomis SSRS slaptosiomis, represinėmis struktūromis, todėl jokių išpažinčių nerašysiąs. Štai tada mūsų keliai ir išsiskyrė. Štai tada A. J. Katkus rimtai supyko.
Teko rašyti oficialų pranešimą policijai
A.J. Katkus ramybėje manęs nepaliko beveik ištisus 2007-uosius metus. Mobiliąjame telefone iki šiol saugau dešimtis jo žinučių. Vieną kartą „vardan bendro tikslo” jis kviečia susitaikyti, kitą sykį jau perspėja: „Be reikalo slapstotės. Vis tiek surasime”. Ir nuolat klausia, kada jam grąžinsiu 10 tūkst. litų.
Kodėl būtent 10 tūkst. litų? Spėju, jog kai kuriuos mūsų pokalbius A. J. Katkus slapta įrašinėjo į diktofoną, ypač paskutiniuosius, kai jau pradėjome pyktis. Vieno ginčo metu esu pareiškęs, jog įdomios knygos apie žvalgybas iš A. J. Katkaus pateiktos informacijos tikrai nesukursi. O rašyti knygos tam, kad ji dulkėtų knygynų lentynose, nenoriu. Mat knygų leidyba – brangus malonumas.
Štai maniškės knygos „Žvalgybų intrigos Lietuvoje” maketavimas bei spaustuvės paslaugos kaštavo apie 10 tūkst. litų. Tada A. J. Katkus pareiškė, jog spausdinimo išlaidas galbūt galėtų padengti. Jam atkirtau, kad ir už milijoną litų įdomios knygos apie žvalgybas neišleisi, jei nėra įdomių faktų.
Įdomiai knygai apie žvalgybas svarbiausi ne pinigai, o konfidencialūs, slapti arba visiškai slapti faktai, kurie dar nėra pasirodę viešojoje erdvėje. O jis, A. J. Katkus, tokios informacijos neturįs arba dėl kažkokių priežasčių nenorįs pateikti. Tad man nieko kito nebelieka, kaip pasakyti „viso gero”: jis rašo savąją, o aš – sąvąją knygą.
Toks išsiskyrimas A. J. Katkui buvo labai nemalonus. Jis ėmė mane terorizuoti. Daugiausiai – mobiliuoju telefonu siunčiamomis žinutėmis. 2007-ųjų pabaigoje į Vilniaus Pilaitės policijos nuovadą nunešiau oficialų pranešimą, kad man nusibodo buvusio Seimo NSGK pirmininko A. J. Katkaus siunčiamos žinutės su įvairiausio pobūdžio užuominomis. Pareiškimą priėmęs policijos darbuotojas pažadėjo išsikviesti A. J. Katkų ir išklausyti jo versijos. Mano žiniomis, buvęs Seimo NSGK pirmininkas A. J. Katkus tikrai svečiavosi Pilaitės policijos nuovadoje. Po to karto nebesulaukiau nė vienos žinutės į mobilųjį telefoną.
Pokalbis Žemaičių alinėje
Įvairiausių pasiūlymų iš slaptųjų tarnybų ar žmonių, susijusių su tomis tarnybomis, esu sulaukęs ir daugiau. Įsimintinas susitikimas su tuometiniu Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos vadovu pulkininku leitenantu Gintaru Bagdonu.
Vos tapęs šios įstaigos direktoriumi G. Bagdonas mane išsikvietė į Vilniuje esantį Žemaičių restoraną Vokiečių gatvėje ir reikalavo, kad liaučiausi rašęs apie Lietuvos karinę žvalgybą bei kontržvalgybą.
Įdomiausia tai, kad jam nepatiko nei mano teigiami, nei mano neigiami rašiniai, analizuojantys vadinamųjų „antrukų” darbą. Gurkšnodamas kavą pasiteiravau, o kas man bus, jei rašyti vis tik nesiliausiu? „Antrukams” vadovaujantis pareigūnas iš karto puolė kamantinėti, ar turiu aukštąjį išsilavinimą, kiek uždirbu. Tuomet dirbau viename didelį tiražą turėjusiame kaimiškos pakraipos leidinyje – vadovavau karinės tematikos priedui. Atlyginimais nesiskundžiau. Žodžiu, keistomis „antrukų” vadovo G. Bagdono užuominomis nesusižavėjau.
Akis į akį – su karinės kontržvalgybos vadovu
Užtat ilgai neteko laukti dar vieno vizito. Prie namų vieną ankstų rytą privažiavo tuometinis Lietuvos karinės žvalgybos bei kontržvalgybos viršininkas Dainius Katilius ir pasiūlė mažumėlę pasivažinėti jo automobilyje. Pasivažinėjau. Šio pareigūno užuominos irgi buvo aiškios: esama žurnalistų, kurie honorarus gauna už tai, ką parašo, bet esama žurnalistų, kurie gauna atlyginimus už tai, ko neparašo. Suprask, pastarieji turi mažiau problemų nei tie, kurie vargsta rašydami straipsnius. Nesusižavėjau ir šiais palyginimais. Užtat šiais palyginimais susižavėjo kiti. Netrukus netekau darbo tame kaimiškos pakraipos leidinyje ir po kelerių mėnesių bedarbystės buvau priverstas duonos kasnio ieškoti Didžiosios Britanijos šiltnamiuose.
Ar panašus likimas neištiks šiandien, suabejojus Seimo NSGK pirmininko A. Anušausko darbštumu, - parodys ateitis.
Gintaras Visockas
Daugiau informacijos: internetinėje svetainėje www.slaptai.lt ir laikraštyje „XXI amžius”
