„Mažam kambarėly ugnelę kuriu“, — po šiauliečio tautodailininko kambarį pasklinda norvego muzikologo Gjermund Kolltveit griežiama lietuviška melodija. Muzikas su žmona Ann Turi Ford, atstovavusia Aleksandrui Rybakui “Eurovizijoje“, Lietuvą atrado 1991-aisiais. Pažintis tęsiasi iki šiol.
Grįžimas
Pokalbio metu muzikantų rankose prabildavo tai vienas, tai kitas instrumentas: armonika, smuikas, dambrelis. Muzika buvo ir kelias, atvedęs į Lietuvą.
Gjermund — muzikologas ir muzikantas, grojantis įvairiausiais instrumentais. Grojo klasikiniu smuiku orkestre, vėliau ėmėsi mokslinio darbo ir pedagogo veiklos.
Daktaro disertaciją rašė apie dambrelį. Šiauliuose šį kartą jo laukė malonus susitikimas su Egidijumi Daruliu, žinomu dambrelio muzikantu. „Nuostabu išgirsti taip talentingai grojant“, — žavėjosi norvegas.
Nesodden komunoje gyvenantys norvegai į Lietuvą grįžo po dviejų dešimtmečių. Pažintis su šalimi prasidėjo nepriklausomybės pradžioje — 1991 metais. Susiejo atsitiktinumas, bičiulystė ir liaudies muzika.
„Albertas Martinaitis, Veronika Povilionienė, Petras Vyšniauskas“, — beria pavardes iš pirmojo susitikimo Ann Turi Ford.
Pažintys, bendravimas persikėlė į muzikos festivalius Lietuvoje ir Norvegijoje.
1994 metais norvegus aplankė šiaulietis tautodailininkas A. Martinaitis. Tąkart net užgrojo tradiciniu lietuvišku ragu. „Tik pabijojome, kad kaimynams šis garsas gali būti per stiprus“, — prisiminusi senus pokštus, kvatoja norvegė. Šį kartą bičiuliai Šiauliuose susitiko po 18 metų — ir A. Martinaitis vėl pūtė ragą.
Grįžta prie šaknų
Ši norvegų šeima Lietuvą atrado pirmiau nei į ją pradėjo važiuoti turistai.
„Buvo nerealus laikas: keliavome su Veronika Povilioniene, aplankėme keletą mokyklų. Mokyklose buvome pirmieji užsieniečiai (žinoma, išskyrus rusus), o dar pasakojome apie karalius, — prisimena G. Kolltveit. — Iki tos kelionės nežinojome, kokie puikūs žmonės egzistuoja — su įdomia kultūra, savita kalba. Norvegijoje iki šiol dažnas nežino, kad lietuvių kalba — ne rusų ir ne lenkų“.
Tąkart G. Kolltveit rašė apie dainuojančią revoliuciją, apėmusią tris Baltijos šalis, apie dainavimą dėl politinių priežasčių.
Norvegas nusikelia į atgimimo metų nuotaikas Lietuvoje: liaudies ansamblių pakilimas, euforiškas grįžimas prie šaknų, susidomėjimas savo kultūra.
Lietuviška muzika norvego nepaliko nuošalyje — sudomino ir įtraukė. G. Kolltveit dalyvavo ir keliose ekspedicijose.
Norvegas pastebi panašumų lietuviškoje ir norvegiškoje akordeono, šokių muzikoje, bet išskiria ir lietuviškosios išskirtinumą, unikalumą. „Sutartinės iš Aukštaitijos, skudučiai“, — lietuviškai vardija G. Kolltveit.
Norvegijoje liaudies kultūrai, sako Ann Turi Ford, skiriama daug dėmesio: „Esame maža šalis, šaknys labai svarbios.“
Moteris sako, kad liaudies muzika populiarėja, jauni žmonės domisi senąja kultūra. Kai Ann Turi Ford būrė liaudies muzikantus 1990-ųjų pradžioje, nebuvo lengva. O dabar Osle pastatyta nauja didelė scena, įrodanti šios muzikos populiarėjimą ir poreikį.
Šlovės akimirką — kartu su Aleksandru Rybaku
Ann Turi Ford — žurnalistė ir grafikos dizainerė. „Eurovizijos“ konkurse, vykusiame 2009 metais Maskvoje, ji buvo nugalėtojo Aleksandro Rybako atstovė spaudai.
Norvegų pora puikiai pažįsta kaimynystėje gyvenančią Rybakų šeimą. Gjermund su Aleksandro tėvu Igoriu grojo orkestre.
Pirmą kartą dainuojantį ir smuiku grojantį Aleksandrą pamatė, kai jam buvo penkeri. Berniukas išsiskyrė talentu. Vykdama su mergaičių kolektyvu į vaikų muzikos festivalį, Ann Turi Ford paprašė A. Rybako mamos į kolektyvą įtraukti ir Aleksandrą. Berniukas puikiai atliko savo partiją.
Kai prieš porą metų A. Rybakas vyko į Maskvą, žurnalistė redaktorių įtikino: Aleksandras laimės ir ji privalo būti šalia.
Iš „Eurovizijos“ liko šilti prisiminimai, daugybė pokalbių ir straipsnių. “Nataša ir Igoris Rybakai davė puikių nuotraukų, kurias pardaviau kitiems laikraščiams“, — kvatojasi žurnalistė, sulaukusi pasiūlymų parašyti ir dainininko biografiją.
Šlovė A. Rybakui galvos neapsuko, ji liko paprastas, nuoširdus. Grįžęs iš „Eurovizijos“, už muzikos pamokas nepamiršo padėkoti Gjermund.
Paklausta, ar užplūdo merginų prašymai pasidalyti A. Rybako numeriu, moteris kvatojasi: „Taip, aš turu jo mobiliojo numerį. Bet dabar jis nebėra taip pašėlusiai populiarus, kaip po konkurso“.
Ann Turi Ford linksmai ištiesia dvi pučiamas akmens žuveles, gautas dovanų iš A. Martinaičio. Tai — aliuzija į Rybako pavardę.
Prarado du jaunuolius
Smuiko garsai palydi pokalbį apie šiandienos Norvegiją — atsitiesiančią po išpuolių Osle ir Utojos saloje.
G. Kolltveit iš pradžių negalėjo patikėti, kad ši žinia — tiesa.
„Norvegijoje — ypatingas laikas. Prireiks dar daug laiko, kol viskas bus, kaip buvę“, — sako vyras.
Nelaimė tiesiogiai palietė ir miestelio, kuriame ši šeima gyvena, bendruomenę: saloje buvo nušauti du vietos jaunuoliai. Pasak Ann Turi Ford, fantastiški, talentingi, jauni politikai.
Šeima buvo nuvykusi į Oslą, norėjo parodyti savo atžaloms galybę gėlių, skirtų žuvusiesiems.
„Dabar diskutuojama, ar Breivikas — velnias, ar beprotis, — sako norvegai. — Pritariame karaliui, kornprincui, Ministrui Pirmininkui, kurių atsakas buvo dar daugiau demokratijos, daugiau taikos ir daugiau meilės.“
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
