parlamentinė veikla nieko bendra neturi su automobilių nuoma. Kas neturi automobilio, gali įsigyti už savus ir gauti išlaidų kompensaciją. Bet švaistyti lėšas prabangiems LandCruiser, Lexus, BMW ir MB - tai ne tik puota maro metu. Tai jau tokių "nusipelniusių gyventi geriau" kaip bradauskas, įsitaisiusių seime amžiams rytietiškas mentalitetas, kurio esmė - mes galime sau leisti gyventi prabangiai. Nes tauta - tarnai, o mes - ponai.

Jei naujoji Seimo pirmininkė būtų kitokio mąstymo, galėtų spręsti radikaliai - sumažinamos išlaidos parlamentinei veiklai, nutraukiamos visos lizingo sutartys, organizuojamas konkursas, visiems nuperkami tos pačios vidutinės klasės automobiliai. Ar Seimo priimamų įstatymų kokybė priklauso nuo automobilio kainos ir komforto paketo? Tikrai ne. Nori koks Grubliauskas vežiotis šeimą į Klaipėdą? prašom, tegu nuomojasi ar perka mikrobusą pats.

Dabartinis pasiūlymas - tik mažesnė blogybė, nekeičianti rytietiško mąstymo būdo.

Dabartinė visuomenės opinija yra sumodeliuota tokia, kad tokio pobūdžio ir tokia forma išmokamų lėšų mokėjimą verta iš viso nutraukti. Seimas gali turėti tam tikrą tokiems poreikiams fondą, tačiau tokių lėšų konkrečiam naudojimui turėtų būti išankstinė Seimo nario paraiška ir nuoroda, kuri būtų suderinta su galimų prekių ir paslaugų sąrašu. Automobiliai išsimokėjimui iš reprezentacinių lėšų yra, mano nuomone, visiškas absurdas. Net ir tie tūkstantiniai remontai atrodo gan keistai tiems, kurie taip pat turi automobilius, gal net gerokai labiau "pavargusius". Jei bus priimtas Seimo pirmininkės pasiūlymas, tai anksčiau ar vėliau vis tiek sužinosime, kad buvo kurio nors Seimo nario pirkta pasakų knygelės ar šimtas trintukų. Tada žurnalistai dienraščių vedamuosiuose spėlios, ką seimūnui taip labai reikėjo nutrinti ar užtrinti ir kokias pasakas jis savo anūkams sekė. Nepaklaus jo paties ir nesužinos, kad tos knygelės buvo dovanotos lankomiems vaikučiams, o receptų knygą darželio virėjai. Nepaklaus todėl, nes tada nebeliktų apie ką vedamuosius straipsnius spausdinti. Visas šis balaganas kol kas netgi užprogramuotas. Ir tęsis tol, kol klausimas nebus išspręstas iš esmės. Nesunkiai galima būtų pateikti eilę būdų, kaip visą tai normalizuoti ir reglamentuoti, tačiau jei 90 procentų Seimo narių su tais automobiliais jau įklimpę, tai kas tą spręs pozityviai? Be to, Lietuvoje nuolat pastebimos jėgos, kurios totaliai kritikuoja visada visas Lietuvos valdžias. Pabrėžiu - ne atskirus pareigūnus, o valdžias. Patys išrenkam ir jau nuo sekančios dienos pradedame žiniasklaidos nurodymu ant jos spjaudyti. Kai tokia situacija, tai surinkti sąžiningus ir kompetentingus kandidatus į politikus ateityje gali tapti dar sunkiau. Net ir užgrūdinti politikai nemėgsta šypsotis, kai ant jų galvų mažą reikaliuką kas tik panori žiniasklaidos "organuose" daro. "Putiniškos demokratijos" šalies "stebėtojai" tokia totalia kritika lieka manau, labai patenkinti. Gali pasisiūlyti padėti, jei gražiai paprašysim. Ar to mums reikia? Nereikia mums "valstybininkų" kabutėse. Valstybininkais be kabučių turime būti visi. Bent jau esminiuose dalykuose neturime leisti, kad mus už nosies "gudručiai" vedžiotų.

Lietuvos žiniasklaida yra labai galinga ne tik informacine, bet ir politine raiška. Dažnai galima stebėti, kaip jos pagalba stengiamasi nukreipti visuomenės dėmesį nuo didelių politinių, ekonominių ir finansinių problemų į tokius faktus, kurie sudaro gal tik 0,0001 BVP procento dalį . Jei mes norime turėti aukštos kvalifikacijos, kompetencijos ir padorumo valdžią turime jos politikams ir valdininkams mokėti tokį atlyginimą, kuris būtų bent jau nedaug mažesnis, negu mokamas privačiose struktūrose atitinkamoms pareigoms. Jei nenorime, kad "virėjos ar santechnikai" pradėtų valdyti valstybę. Lietuvos parlamentarų atlygiai vieni iš mažiausių tarp ES šalių. Uždarbiai ar socialinės išmokos taip pat gan kuklios. Sunkmečiu turime skaičiuoti kiekvieną litą. Tačiau neturime tai daryti su absurdišku patosu. Šiuo "reprezentacinių lėšų" klausimu diskutuojant, pirmiausia reikia apsispręsti ar tokios papildomos lėšos apskritai yra reikalingos ir ar nėra galimybių kitokiu būdu jas skirstyti ir panaudoti. O jei iš tikrųjų jos reikalingos, tai kokio dydžio jos turi būti ir kokia tvarka išmokamos ir kontroliuojamos. Verta prisiminti, kad ankstesnėse Seimo kadencijose jos buvo dvigubai didesnės ir be jokios atsiskaitymo už panaudojimą kontrolės. Tada neokomunistams prijaučianti žiniasklaida net pypsėti nedrįso. Kartą, pamenu, buvo paminėta K.Prunskienė, pirkusi už jas sau aprangą (kostiumėlį), gal dar kas ir viskas.