Dr. Eugenijus Gentvilas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
Pavadinime turbūt kažko nesupratote?.. Na ir kaip gali suprasti, jei frazė NOL KOMMA DU yra trijų kalbų mišinys. Šiaip čia užšifruotas paprasčiausias skaičius – 0,2. Bet vienas politikas įsigudrino lietuvišką žodį ,,nulis“ tarti rusiškai ,,nol“, vietoje kablelio sakyti vokišką žodį ,,Komma“, na, o „du“ – tai jau lietuviškai. Bent tiek...
Prezidentė, rinkdama kandidatus į ministrus, atrodo, tikrino jų anglų kalbos žinias. O tie rinkėjai, kuriems lietuvių kalba dar rūpi, turbūt įsiklauso į politikų ar norinčių jais tapti kalbą. Ir teisingai daro, gal ir politinį pasirinkimą pagal tai padaro.
Štai vienas buvęs ministras taip kalbėjo: „Du tūkstantis tryliktais metais tikrai didinsim policininkų algas. Juk du tūkstančiai litų policininkui dar yra nepasiekiama alga.“ Niekaip nesuprantu, kodėl 2000 litų yra daugiskaita – „du tūkstančiai“, o 2000 metų jau vienaskaita – „du tūkstantis“? Ir, beje, tai dažna yda (gal liga?) daugelio politikų kalboje.
Kalbu čia ne apie tų 17-os Seimo narių, kurie nėra lietuviai pagal kilmę, kalbos „išdaigas“. Kai kurie iš jų dažnai klysta, bet iš to tikrai niekas nesišaipo. Supratimo ir tolerancijos netrūksta. Man kartais net džiugu, kai matau, kad kurio nors kolegos kalba akivaizdžiai tobulėja. Na, o lenkaitė Rita Tamašūnienė – garbė jai už puikią lietuvių kalbą!
Politikams lietuviams – didesni reikalavimai. Tiesiog geranoriškai norisi, kad jie irgi galvotų apie savo kalbą, kurią dar teršiame rusicizmais ir jau teršiame germanizmais ar anglicizmais. Šyptelėdamas iš kolegų pasisakymų prisipažinsiu, kad ir pats ne be nuodėmės esu. Matyt, darau kirčiavimo klaidų, turiu ir kitokių „nuodėmių“ – juk ne lietuvių filologiją esu baigęs ir negaliu prilygti kolegai filologui Arvydui Vidžiūnui. Vieno pasisakymo metu pavartojau anglišką frazę „know how“ ir gavau Seimo stenografuotojos laišką, ką ji turėtų rašyti toje vietoje. Paaiškinau, atsiprašiau ir stengiuosi daugiau taip nesielgti.
Pamenu, 1990–1992 metais buvau Seimo seniūnas, pirmininkaudavau parlamento posėdžiams. Rūpindamasis savo ir kolegų kalba „apkroviau“ Seimo kalbininkus darbu – paprašiau, kad kiekvienam parlamentarui surašytų jo padarytas kalbos klaidas. Kurį laiką kas savaitę gaudavome tokias pastabas ant lapelio. Džiaugiausi, kad galiu tobulinti savo kalbą, remdamasis profesionalų patarimais. Deja, daliai kolegų tos „pastabos ant lapelio“ labai nepatiko ir buvo pareikalauta „nutraukti tyčiojimąsi“.
Kita vertus – nuostabūs prisiminimai iš 1990–1992 metų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo. Elektroninio balsavimo dar nebuvo, tad balsų skaičiavimo komisija suskaičiuodavo balsus, o rezultatus paskelbdavo komisijos pirmininkas, Telšiuose išrinktas signataras V. Paplauskas. Tai jis sakydavo „ož – pėnkdešimt pėnki, prieš – aštouniuoleka, susilaike – pėnkiuoleka“. Gražu, kai tarmiškai ir niekada jokių svetimybių. Taip, kaip mano kolega Algis Kašėta kalba, – niekada išgirdęs nesuklysi, kad dzūkelis...
Tad tiesiog prieškalėdinis palinkėjimas kolegoms politikams – galvokime ne tik apie tai, ką kalbame, bet ir kaip kalbame.
Toks pat palinkėjimas galėtų būti skirtas ir mūsų dievams – krepšinio komandų žaidėjams ir jų treneriams. Kodėl po kiekvienos minutės pertraukėlės mes girdim: „Davaj, davaj, davaj“? Treneris palydi į aikštelę lietuvius ar amerikonus rusišku paraginimu. Tai nesistebėkit, kad kartais mus laiko rusais arba mano, kad lietuviai rusiškai šneka. Su artėjančiomis šventomis Kalėdomis!
