Po Lietuvą lyg šešėliai slankioja šimtai gyvenimo vietos nedeklaravusių, niekur neregistruotų, statistikos žinynuose neegzistuojančių žmonių. Dalies jų asmenybės nenustatomos net po mirties.
„Ar įsivaizduojat, kaip atrodo numirėlis, kurio... nėra? – tokiu netikėtu klausimu „Akistatą“ nustebino Šiaulių rajono kriminalistas, vyriausiasis tyrėjas Aivaras Kardašius. – Neseniai gaunam pranešimą, kad nebeišlaikęs nusižudė kuklus žmogelis. Mes, policininkai, nuvykom patikrinti formalumus – ar tikrai nusižudė, ar ant kūno nėra smurto žymių. Na, pakaruoklis kaip pakaruoklis. Grįžęs į skyrių įsijungiu patikrinti kompiuterį – tokio žmogaus, pasirodo, nėra!.. Jam nesuteiktas asmens kodas, nedeklaruota gyvenamoji vieta. Žodžiu, kūnas yra, bet statistiškai – žmogaus nė nebuvo. Kaip iš „Nematomo žmogaus“, garsiojo romano...“
Pasak kriminalisto, šį savižudį kilpoje radę žmonės pažinojo, tad ant kapo atsirado bent lentelė su vardu ir pavarde. Jeigu ne jie, kapinių patvoryje būtų atsiradęs dar vienas kauburėlis su užrašu ant kryžiaus „Nežinomas“.
Vis dėlto toli gražu ne visi „neegzistuojantieji“ tyliai gyvena ir miršta. Kai kurie iš jų daro realius, neretai nemalonius ir žiaurius darbus.
„Neegzistuojantieji“ žudė „neegzistuojantįjį“
Neseniai Šiauliuose įvykdytas keistas nusikaltimas – du „neegzistuojantys“ žmonės nužudė kitą „neegzistuojantįjį“...
Vieną spalio savaitgalio vakarą greitosios pagalbos stočiai buvo telefonu pranešta, kad apleistoje sodyboje Šiaulių pakraštyje, Architektų gatvėje, tarp naujosios Motinos ir vaiko klinikos ir taip pat neseniai atidaryto „Avitelos“ prekybos centro merdi žmogus.
Nuskubėję medikai ne iš karto pastebėjo maždaug 50 metrų nuo kelio krūmuose ir daug metų nepjautuose žolynuose apleistą negyvenamą sodybą. Namo langai užkalti lentomis, per išlaužtas duris viduje prinešta šiukšlių.
Kambaryje paslikas ant skarmalų krūvos merdėjo 28 metų vyras. Susiėmusi kruviną koją alpėjo kiek vyresnė – 36 metų – moteris.
Nors abu sužeistieji benamiai nei Šiauliuose, nei kur nors kitur neregistruoti, nedeklaravę savo adreso, niekada nemokėję privalomojo sveikatos draudimo, jiedu buvo nuvežti į Šiaulių ligoninę. Peiliu į nugarą bei krūtinę subadytas vyras buvo skubiai operuojamas Chirurginės reanimacijos skyriuje, tačiau medikai nepajėgė jo išgelbėti – žmogus mirė.
Kur ieškoti benamių?
Moteriai užteko susiūti ir sutvarstyti koją. Ji papasakojo, kad su bičiuliu benamiu buvo įsitaisę gyventi apleistajame name. Vieną vakarą į sodybą atsivilko kiti du „neegzistuojantys“ žmonės – 20 ir 19 metų broliai Edgaras ir Erikas Jasulevičiai. Tiedu prisigėrę elgiasi agresyviai, todėl benamių yra pravardžiuojami broliais Rankelėmis.
Išspyrę duris atėjūnai ėmė kabinėtis prie sodyboje vakarojančios poros. Vyriškį tuoj pat apkaltino, kad esąs įskundęs juos policijai, ir puolė mušti. Daužė kastetu su spygliais, badė peiliu... Juo sužeidė ir gelbėti draugą bandžiusią benamę. Kai užpuolikai išsinešdino, sužeista moteris nušliaužė šauktis pagalbos.
Policija paskelbė žudikų paiešką, bet kur ieškoti niekur negyvenančių žmonių? Sužeistoji papasakojo girdėjusi, kad žudikai nakvoja prie Šiaulių ošiančiame Dainos kaimo miške. Tačiau apieškojus šį šilą nusikaltėlių pėdsakų nerasta. Paskui kriminalistai, pasitelkę patrulius ir kinologą su šunimi, kelis kartus apieškojo visas galimas benamių vietas – šilumines trasas, daugiabučių namų prieigas, – bet vėl nieko nepešė.
Miško landynę išdavė laužas
Dabar jau galima atskleisti, kad galop pareigūnai paspaudė jiems nuolat dėl smulkių nusižengimų įkliūvančius benamius. Tie ir išdavė, kad broliai Rankelės bendrauja su vienu jaunu valkata, besiknisančiu po šiukšlių konteinerius.
Pagaliau vieną vakarą, jau sutemus, policija gavo žinių, jog jaunesnysis brolis – Erikas Jasulevičius – su tuo savo bičiuliu Šiauliuose, Tilžės gatvėje, rausiasi po šiukšlių konteinerius. Nulėkę kriminalistai devyniolikmetį žudiką sulaikė vietoje, tik jo draugas, tuo metu buvęs tolėliau, spėjo pasislėpti. Iš karto „praskydęs“ E. Jasulevičius išdavė, kurioje Dainos kaimo girios vietoje jiedu su broliu įsirengę slėptuvę.
Policininkai būgštavo, kad spėjęs pasprukti valkata jau skuba į mišką įspėti antrą ieškomąjį, todėl pasitikrinę, ar neužmiršo pasiimti prožektorių, jie patys pasuko ten.
Nesitikėdamas tokiu vėlyvu metu sulaukti svečių, Edgaras Jasulevičius tankmėje prie savo bunkerio kūreno laužą. Nežinodami, ar „miškiniai“ nėra ginkluoti, pareigūnai paleido vilkšunį. Jį pamatęs ieškomasis pakėlė rankas. Kartu sulaikyta brolių draugė – tokia pat valkataujanti bendraamžė mergina.
Sunkus nereikalingųjų gyvenimas
Vesdami Edgarą į policijos automobilį, kriminalistai susitiko Eriko draugą, miško takeliu atskubantį įspėti antrąjį brolį.
Išvežę suimtuosius policininkai pamatė, kad broliai iš įvairių šiukšlių pasistatę pašiūrę, o už jos išsikasę ir šakomis užmaskavę nedidelį bunkerį. Nėra abejonių, kad bunkeryje broliai ketino pasislėpti pavojaus minutę.
Apžiūrėdami slėptuvę pareigūnai nusprendė, jog joje glaudėsi ne tik broliai Rankelės, bet ir daugiau „neegzistuojančių“ žmonių. Polietileno atplaišomis apkalta pastogė paskirstyta į kelis kambarius. Juose mėtėsi supelijusi patalynė, purvini drabužiai, vienas kitas sulūžęs baldas ir daug kitokio šlamšto.
Slėptuvės kieme įrengta lauko virtuvė: stalas ir bufetas, ant kurio – virtuvės įrankiai bei maisto likučiai. Už kelių metrų nuo slėptuvės džiūvo „miškinių“ skalbiniai, prie būdos buvo pririštas šuo. Jis neatrodė išbadėjęs – miško gyventojai savo keturkojį sočiai šėrė, matyt, šiukšlių konteineriuose randamomis išėdomis, kurias valgė ir patys.
Gyvena tik šia diena
Lietuvą staiga sukausčius speigui tyrėjai paklausė, kaip broliai Rankelės tikėjosi peržiemoti miško urve bei polietilenu dengtoje pašiūrėje. Tiedu nežinojo, ką į tai atsakyti. Mat „neegzistuojantiems“ žmonėms galvoti, kurti ateities planus – nebūdinga. Jie kaip drugeliai gyvena ir džiaugiasi tik šia diena.
„Dieve, Edgaras su Eriku dar visai vaikai, jiems nė ūsai neželia, o jau tiek iškentėję ir prisidirbę“, – tarpusavyje kalbėjo policininkai.
Atsiranda „neegzistuojantieji“ irgi dėl mąstymo bei atsakomybės stokos. „Akistatos“ žiniomis, absoliuti dauguma vyresnės kartos valkataujančių žmonių serga alkoholizmu. Jie kitados turėję, bet pragėrę šeimas, darbą, namus, galiausiai – dokumentus.
Jaunesnioji „nereikalingųjų“ karta – tėvų meilės nepatyrę, darnios šeimos neturėję nelaimėliai. Tipiškas pavyzdys – brolių Edgaro ir Eriko Jasulevičių likimas. Jiedviejų tėvai išsiskyrę, girtauja, „gastroliuoja“, todėl Vilkaviškio rajono socialinės tarnybos šeimą, kurioje auga dar du vaikai, yra įtraukusi į stebimųjų sąrašą.
Elgetų dalia – nuo vaikystės
Tėvų meilės neišlepinti Edgaras su Eriku dar paauglystėje pradėjo vagiliauti, bėgti iš namų. Prieš trejetą metų socialinės tarnybos moterys jau važiavo jiedviejų parsivežti iš Šiaulių. Neseniai Vilkaviškio policija brolius Jasulevičius tampė ir dėl netikrų pinigų platinimo.
Pasak Vilkaviškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriaus vedėjos Danutės Viltrakienės, kuri gerai pažįsta ir Edgarą su Eriku, pedagogai stebi migruoti mėgstančias asocialias šeimas, seka, ar persikraustant vaikai atvyksta į kitą mokyklą.
„Tačiau socialiniai darbuotojai neturi policijos teisių. Jei asocialūs tėvai kraustydamiesi pameluoja savo kelionės tikslą ar paprasčiausiai važiuodami persigalvoja ir pasuka į kitą rajoną, kontrolė gali nutrūkti, – kalbėjo D. Viltrakienė. – Lietuvoje yra tiek degradavusių žmonių, kurie tik džiaugiasi, kad jiems niekas netrukdo vaiką pasiųsti ne į mokyklą, o elgetauti.“
Registruoti benamius – nedemokratiška?
Policininkų pastangos registruoti „neegzistuojančius“ žmones irgi baigėsi nesėkmingai.
„Buvo siūlymų paimti benamių ir valkatų DNR pavyzdžius iš seilių mėginio, pirštų atspaudus, bet atsimušėm ir į pinigų stygių, ir į priekaištus, jog tai nedemokratiška“, – pasakojo kriminalistas A. Kardašius.
Tačiau ko norėti iš policijos, jeigu net nežinoma, kiek mūsų šalyje tiksliai gyventojų, kiek „mirusių sielų“, nedeklaruotų emigrantų, „neegzistuojančių“ žmonių..? Vieša paslaptis, kad statistikos žinynuose gyventojų skaičiai nepatikimi ir nuolat koreguojami, nes gyventojų surašymas buvo seniai, 2001-aisiais. Jo metu dalis surašytųjų emigravo to nedeklaravę, dalis valkataujančiųjų nebuvo rasti ir užrašyti.
Nereikalingi net po mirties
Daug problemų kelia ir vaikai. Pagal Švietimo įstatymą paaugliui privaloma baigti pagrindinę mokyklą (10 klasių) arba mokytis iki 16 metų.
„Štai vakar dvi mūsų dvyliktokės pareiškė išvykstančios uždarbiauti į Angliją, – sužinojusi apie ruošiamą publikaciją, „Akistatai“ papasakojo vienos Šiaulių mokyklos mokytoja. – Bandėm jas atkalbėti, tikinom, kad per pusmetį, kol jos baigtų mokyklą, Anglija niekur nedings, tačiau viskas veltui. Merginos jau pilnametės, jaučiasi labai protingos ir savarankiškos.“
„Tokių mokslus bei namus metusių išvykėlių labai ieško sąvadautojai, taigi didelis pavojus, kad merginos atsidurs kuriame nors viešnamyje. Nes juk nebus kas joms pataria, užtaria, ieško, – iš patirties žino kriminalistas A. Kardašius. – Užsienyje jau pranešama apie gaujas, besipelnančias iš nužudomų žmonių organų. Tokiems nusikaltėliams benamiai, „neegzistuojantys“ žmonės – geidžiamiausias grobis. Nes gaujos žino, kad šių žmonių niekas nepasiges ir neieškos.“
Lietuvoje kol kas dar neteko girdėti, kad „neegzistuojantieji“ būtų žudomi dėl organų, bet neatpažintų lavonų – apstu. Kiekvieno didmiesčio kapinių pakraštyje galima pamatyti už valstybės lėšas palaidotųjų kauburėlius su užrašais „Nežinomas“. Net po mirties tie žmonės niekam nereikalingi...
S. Stasaitis
