Rita ŽADEIKYTĖ
Rytoj Šiaulių rajono Bubių seniūnijos Jusaičių kaime Lietuvos, Latvijos ir Estijos raiteliai su sportiniais žirgais varžysis dėl Lietuvos taurės – vieno iš aukščiausių šalies žirgų sporto prizų. Rimas Bajorinas, įkūręs Jusaičių žirgyną, per 13 metų nežinomą kaimą pavertė žirgų sporto meka su viena geriausių Lietuvoje jojimo aikščių, o kaimo jaunimą susodino ant žirgų.
Kova dėl Lietuvos taurės
Sportinių žirgų jojimo varžybos Jusaičiuose rengiamos penktą kartą. Pirmosios įvyko 2009 metais. Tada šalies geriausi raiteliai kovėsi dėl Lietuvos tūkstantmečio taurės.
Dėl Lietuvos taurės raiteliai Jusaičių kaime kausis trečią kartą.
„Kai padarėme keletą pirmųjų varžybų, Lietuvos sportinio jojimo geriausi sportininkai, Lietuvos žirginio sporto federacija labai aukštai įvertino mūsų varžybas. Todėl pas mus ir kovojama dėl Lietuvos taurės“, – džiaugiasi žirgyno pasiekimais R. Bajorinas.
Šiemet dar bus varžomasi ir dėl taurių, kurias įsteigė Bubių seniūnija, Šiaulių miesto ir rajono savivaldybės. Bus kaunamasi ir dėl Šiaulių 777 gimtadienio taurės.
Varžybose pirmą kartą per pertraukas tarp konkūrų bus žirgų lenktynės.
Žirgynui „Jusaičių žirgai“ atstovaus trys raiteliai – Danielius Gutkauskas, Domantas Bagarauskas ir Vygantas Rudaitis. Treniruotėms prieš tokio lygio varžybas reikia mažiausiai pusės metų.
„Man norisi, kad kuo daugiau žmonių pasidžiaugtų žirgais, pamatytų puikių šuolių, puikiai praleistų laiką ne prie televizoriaus, o gamtoje“, – kvietė atvykti R. Bajorinas. Iš žiūrovų jokių mokesčių varžybų organizatoriai neima.
Žirgų, draugų ir pinigų
R. Bajorinas su žirgyno darbininkais nesibodi prieš šventę iki išnaktų statyti kliūtis žirgams, tribūnas žiūrovams.
„Kad surengtum tokio lygio varžybas reikia žirgų, draugų ir pinigų“, – patyrė R. Bajorinas.
Jo žirgyne dabar gyvena 24 trakėnų veislės žirgai, tarp kurių yra ir Lietuvos čempionų.
„Be draugų pagalbos, vienam, būtų beprotiškai sunku. Varžybas visokeriopai remia mano draugai. Neįsivaizduoju, kaip būtų, jeigu nesulaukčiau puikaus kaimyno, taip pat turinčio žirgyną Jusaičiuose, Viliaus Niauronio pagalbos. Niekada neatsako nuoširdžios pagalbos Zenonas Dominauskas. Žirgynui ir varžyboms padeda šiaulietis Darius Malinauskas. Kai mano draugai pabūna varžybose, pamato įspūdingų reginių, tampa šventės rėmėjais“ – pasakoja R. Bajorinas.
Pats dirba keliose verslo srityse, kad galėtų išlaikyti žirgyną ir savo žirgus.
„Žirgynas niekaip negali išsilaikyti, bet aš jau negaliu be žirgų“, – sako verslininkas.
Vien avižų žirgams reikia apie 20 tonų, plius šienas, šiaudai, morkos, vaistai. Beveik visos avižos, šienas ir šiaudai – iš nuosavų R. Bajorino laukų.
Geriausia aikštė – buvusiame darže
Jusaičių žirgynas puikiai žinomas dėl ypač geros aikštės dangos, rūpestingos organizacijos.
Jojimo per kliūtis aikštės danga turi būti nei per kieta, nei per minkšta, kad šokdami per kliūtis žirgai nesusižalotų sąnarių, nesužeistų griūdami raitelių.
„Pati gamta dovanojo mums tokią aikštę. Nieko specialiai nedariau – kažkada šioje vietoje buvo daržas“, – juokiasi žirgyno šeimininkas.
R. Bajorino šeima seną sodybą Jusaičių kaime pirko apie 2000 metus. Senieji sodybos šeimininkai buvo garbaus amžiaus. Pirko apkiužusius pastatus, bet sodybos aplinka – neįkainojamo grožio. Vidury sodybos auga maždaug 600–700 metų ąžuolas. Kitas galiūno brolis – keliais šimtais metų jaunesnis ir lieknesnis.
Žirgynas prasidėjo nuo vienos trakėnų veislės kumelės su kumeliuku. Visi žirgyno žirgai čia gimę ir išaugę iki sportinių žirgų.
Medžiotoju negalėtų būti
Kalbantis su R. Bajorinu, nenurimo kalytė Tina, kol šeimininkas nepaėmė ant rankų ir ši nelyžtelėjo jam per veidą. Net ir raitelių laikomi žirgai jaukiai glaustėsi apie sodybos šeimininką, laukė, kol šis paglostys galvą, patapšnos per kaklą.
Apie R. Bajorino meilę gyvūnams kaime jau sklando legendos. Kartą, kai žirgyno darbininkas, nešdamas šake šieną, užkliudė ir nudaužė kregždutės lizdą, R. Bajorinas kelias valandas vaikščiojo susikrimtęs ir supykęs: negi negalima atsargiau – juk tai gyvas sutvėrimas.
„Medžiotoju negalėčiau būti“, – susikaupęs sako R. Bajorinas.
Nors su broliu Sigitu jie puikiai sutaria, bet šis – medžiotojas. Žiemą abu broliai veža gėrybių miško žvėrims. Sigitas gėrybes pila prie miško, kaip visi medžiotojai įpratę jaukinti laukinius žvėris, o Rimas lenda kuo giliau į mišką – kad žvėrys pasivaišintų, o ne taptų medžiotojų taikiniu.
Ateitis – jojimo mokykla
Jauni žmonės iš Šiaulių, kas tėvų pavežami, kas dviračiais ar pėsčiomis beveik penkis kilometrus nuo Bubių (nes tik iki ten važiuoja autobusai), kelis kartus per savaitę traukia į Jusaičių žirgyną. Jų laisvalaikis – jodinėti, mankštinti žirgus, bendrauti su gyvūnais.
„Mano svajonė, kuri tikriausiai išsipildys, įkurti Jusaičių žirgyne jojimo mokyklą. Labai daug norinčių vaikų leisti laisvalaikį su žirgais, išmokti joti“, – pasakojo ateities planus R. Bajorinas.
Jis žino iš pasakojimų, kad Šiauliuose vaikai labai mielai lanko Savivaldybės išlaikomą Jaunųjų gamtininkų centrą.
„Bet ten prie vieno žirgo nusidriekia eilė, kad galėtų pajodinėti“, – šypsosi žirgyno šeimininkas.
Kaimo jaunimą susodino ant žirgų
Du Jusaičių kaimo vaikinai jau dalyvauja varžybose. Vygantas Rudaitis, kuriam greitai sukaks septyniolika, Jusaičių varžybose dalyvaus antrą kartą. Jis Lietuvoje rengiamose varžybose laimi aukštas vietas.
Kai kaimynai pamatė žirgyno link vis dažniau drožiantį trylikametį Domantą Bagarauską, pasipuošusį jojiko batais, labai apsidžiaugė – jaunuolis surado savo kelią. Domantas, kuriam netrukus sukaks keturiolika, pirmą kartą gyvenime sudalyvavęs varžybose, iškovojo prizinę vietą ir apdovanojimą.
„Kaip man smagu matyti, kad jaunimas renkasi ne „bambalį“, ne gyvenimą kompiuterio dėžutėje, o žirgus. Tie jauni žmonės jau turės specialybę, nesvarbu, gyvens Lietuvoje, ar užsienyje. Mokėdami sportinio jojimo, jau galės sau užsidirbti duonos“, – džiaugėsi R. Bajorinas.
