„Dabar yra visokių sveikatinimo grupių: fitnesas, pilatesas, kalanetika. Žmonės prisiskaito, sako „man tas tinka“, tačiau nueidami į tas grupes jie nežino, kokios jų raumenų grupės yra nusilpusios ir kokios įtemptos. Žmogus mano, kad jis, nuėjęs į sporto klubą ar kalanetiką, gydys save. Deja, taip nėra. Žmogus nueina į šituos klubus, prieš tai negavęs jokios informacijos, į ką jis turi atkreipti dėmesį, kurias raumenų grupes turi stiprinti ir kurias tempti.
Kartais skundų neturintis žmogus jau turi daug nebylių funkcinių raumenų ir kaulų sistemos sutrikimų, o nuėjęs į sporto klubą, atsiduria tarp sveikatinimo specialistų, neturinčių medicininio išsilavinimo. Šie neretai jam parašo sportavimo programą, kurioje raumenį, kurį reikia tempti, liepia stiprinti. Kai žmogus tą raumenį užstiprina, susidaro raumenų disbalansas ir jis po poros mėnesių ateina pas mus su disko išvarža“, – kalba J. Girskis.
Neurologas pažymi, kad prieš eidamas sportuoti ar užsiimti kita sveikatinimo veikla, žmogus turi pirmiausia apsilankyti pas specialistą, kuris jam rekomenduotų, ką daryti su savo kūnu: gal žmogui reikia ne į sporto klubą, o reabilituoti, sutvarkyti kūną.
Bendri patarimai – neprofesionalu
„Mūsų visuomenėje ir aukštosiose mokyklose nepaaiškinama nei kineziterapeutams, nei fizinės medicinos daktarams, nei neurologams, kad gydytojai turi atskirti, kur baigiasi sveikatinimas ir kur prasideda reabilitacija. Todėl daugelis gydytojų sako žmogui: „sportuokite, esate jaunas, eikite į baseiną.“
Tokie patarimai galėjo būti duodami gydytojų, kurie mokslus baigė po antrojo pasaulinio karo, nurimus jo audroms, kai medicinoje dar nebuvo daug žinių ir pažangos, bet anaiptol ne šiandien. Tada jie galėjo duoti bendro pobūdžio patarimus, bet nūdien, kada medicinos mokslas yra aukštumose ir žinomi visi procesai, kurie vyksta raumenų ląstelėse, kaip galima šnekėti tokius niekus? Ar čia medicinos paslauga, už kurią dar turi mokėti?
Pacientų ir gydytojų tarpe dažnai išdarkoma reabilitacijos sąvoka, nes ji painiojama su sveikatinimu. Todėl reiktų nepamiršti, kad taikydami reabilitacinį gydymą, mes pirmiausiai kūne turime surasti raumenis ar sąnarines jungtis, kurios nesugeba atlikti savo funkcijos. Ogi tik tai atlikę – atstatę normalią jų funkciją, mes galime pradėti lankyti sveikatinimo grupes ir toliau puoselėti savo kūną.
Deja, bet tai neretai pamirštama. Reabilitacija yra medicinos sritis, kuria užsiima fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai bei sporto medicinos gydytojai. Sveikatinimas yra ne gydymas, bet sveikatos stiprinimas bei raumenų fizinių ypatybių ugdymas (jėgos, elastingumo, ištvermės). Sveikatinimo specialistai gali būti kineziologai, sporto treneriai. Jie privalo dirbti tik su sveiku žmogumi, o ne su pacientais. Sveikatinimo grupės neagli būti siejamos su medicina ir gydymu!“, – dėstė J. Girskis
Gydytojas teigia, kad pirmiausia būtina pacientą nurengti ir patikrinti, kokios būklės yra jo raumenų ir kaulų sistema, ir pasakyti, ką daryti su kokia raumenų grupe – kurią reikia tempti, o kurią stiprinti. Visos stuburo ligos, pavyzdžiui, disko išvarža, pašnekovo tvirtinimu, yra tik pasekmė, o priežastys glūdi svertinėje raumenų ir kaulų biomechaninėje sistemoje, kurias gydytojas ir turi surasti.
„Deja, gydytojai dažniausiai nelinkę ieškoti dialogo su paciento kūnu, o pirštu baksnoja į kompiuterinę nuotrauką ir pacientui porina: „Gerbiamasis, su jumis viskas aišku, pas jus disko išvarža.“ Taip nuolat kalbama apie pasekmę, o išvaržos atsiradimo priežastys, jiems nė motais.
Jei pacientas ateina pas mane su stuburo skausmais, išvarža, aš turiu pirmiausia ne kalbėti bendromis frazėmis, o užmegzti dialogą su jo kūnu ir rasti raumenis, kurie nebegali atlikti savo darbo. Tada mes silpnus raumenis stiprinsime, o suveržtų nestiprinsime, bet tik tempsime“, – dėstė J. Girskis.
Kaip formuojasi disko išvarža
Gydytojas iliustruoja vaizdingu pavyzdžiu, kaip gali išsivystyti disko išvarža.
„Jauni vyrukai, trykštantys energija pradeda bėgioti, ruošdamiesi maratonui: jie turi valios ir noro, trykšta energija, tačiau nežino, kad bėgimo metu kažkokios raumenų grupės gaus didelę apkrovą. Jie kartais visai net nenutuokia, kokios tai grupės. Tad, kai žmonės pradeda bėgioti, tos raumenų grupės, gauna didelę apkrovą ir palaipsniui pradeda trumpėti. To nežinodami, jie po bėgimo neatkuria šių raumenų elastingumo, ir tada gauna per strėnas“, – kalba J. Girskis.
Gydytojas pataria žmonėms nepradėti bėgioti, iki tol, kol raumens neprives iki normalios fiziologinės normos. Pašnekovas pateikia paprastą testą, kaip galima sužinoti savo šlaunų raumenų būklę – atsigulti ir iškelti vieną koją 90 laipsnių kampu nuo grindų. Jei to padaryti nepavyksta, tarkim jūs iškeliate koją tik 45 laipsnių kampu, tai reiškia, kad šlaunies užpakalinės grupės raumenys stipriai sutrumpėję.
„Jeigu žmogus su tokiais sutrumpėjusiais raumenimis bėgios maratoną, jie dar labiau trumpės, tada koją iškelti jis galės dar mažiau. Šitie šlaunies raumenys tvirtinasi prie mūsų sėdynkaulių ir dėl to, kai jie yra sutrumpėję, apsunkina juosmens lenkimą į priekį. Tokioje situacijoje jūsų diskai nebegauna reikiamos mitybos, išsivysto didžiulis slėgis judesių metu. Taigi neužilgo ima formuotis ir disko išvarža“, – kalba J. Girskis.
Gydytojas pabrėžia, kad jis nepataria žmogui nesportuoti ir sėdėti ant sofos – judėti, sako jis, yra žymiai geriau negu nieko nedaryti, tačiau reikia žinoti, kaip judėti.
Devynios auklės – vaikas be galvos
Specialisto nuomone, mūsų sveikatos sistema pasidarė be galo chaotiška – yra įvairiausio tipo gydytojų, tradicinės ir netradicinės medicinos, kurie visi vadovaujasi skirtingomis normomis. Tada žmogus pasimeta: vienas gydytojas jam sako viena, antras kitą, o trečias – dar kitokį dalyką.
„Kai tiek daug įvairių sričių specialistų lenda į raumenų ir kaulų sistemos gydymą, tai vaikas su devyniomis auklėmis lieka be galvos. Tokiais atvejais neurologas gydo šaknelę, neurochirurgas mato tik disko išvaržą, tuokart kažkuriam kineziterapeutui pasirodo, kad reikia gydyti dubens dugno raumenis, o kai žmogus nueina dar pas kitą gydytoją, ir šis pasako, kad prieš tai žmogų gydžiusieji darė nesąmones – tada ir nebelieka jokios etikos. O gydytojai juk turėtų vadovautis biomechaninėmis normomis. Jeigu yra žinoma, kad žmogus turi palenkti galvą tam tikru kampu, tai koks skirtumas, kur jis tai padarys? Juk visi gydytojai turi matyti tą patį faktą, o jie jau mato visai kitą. Taip mes įvedame visišką sąmyšį į gydymą, todėl medicina galop išvis yra diskredituojama“, – kalba J. Girskis.
Tad žmogui, norinčiam gydyti savo kūną, pašnekovo teigimu, itin sunku susigaudyti. Pasak jo, medicinoje šmėžuoja šundaktarių armija, kuri Sveikatos apsaugos ministerijos klerkams visai neįdomi. Dėl to, sako J. Girskis, kenčia pati sveikatos apsauga. Blogiausia, pašnekovo teigimu, yra tai, kad nemažai gydytojų negeba holistiškai matyti oganizmo ir jame vykstančių reiškinių.
„Yra žmonių, kurie neturi valios daryti pratimus ir nutaria išsioperuoti išvaržą. Kitą rytą toks pacientas chirurgą gali nešioti ant rankų ir vadina jį visagaliu. Ogi po pusės metų jis vėl ateina ieškoti pagalbos dėl naujos disko išvaržos, kuri atsirado dėl jo kūne likusios neišspręstos biomechaninės betvarkės. Taigi operuojant išmetama tik ligos pasekmė ir nieko daugiau tam žmogui nepatariama, kitaip tariant, nepagaminamas suvokimo raktas, sprendžiant problemas, kurios skatina disko išvaržos atsiradimą, nepaiškinama, kaip koreguoti biomechaninę netvarką kūne “, – nurodo J. Girskis.
Specialistas sako, kad gydytojai pirmiausia turi išmokti kalbėtis su žmogaus kūnu, ko dabar, anot jo, neišmokomi kineziterapeutai ir kiti gydytojai. Tada visuomenei, J. Girskio teigimu, nereikės glaustis prie „visokių burtininkų ir šundaktarių.“
