Užvirinus slėptuvės duris Šiauliuose, Dubijos gatvėje, benamiai patraukė gyventi į miestą. Tik vienas slėptuvės gyventojas apsigyveno Nakvynės namuose, pervadintuose Laikinojo apgyvendinimo tarnyba. Kol lauke nešalta, čia pernakvoti užpraėjusią naktį buvo atėjęs tik vienas benamis. Visi kiti – tarp žemės ir dangaus, tiksliau – mieste.
Slėptuvę sunaikino šiemet
Benamių slėptuvės durys užvirintos trimis geležiniais strypais. Virš durų kabo daili lentelė „Šiame objekte trumpalaikės socialinės globos ir apgyvendinimo paslaugos nebeteikiamos“.
Kad čia gyventa žmonių, liudija likę batai, senas kilimas, keletas drabužių. Buldozeriu į pašalę nustumta ir buvusi benamių krosnis.
„Užvirinome ir žemėmis turėjome duris užversti, bet neužvertėme“, – sakė Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius.
2009-ųjų lapkričio pradžioje „Šiaulių kraštas“ rašė, kad V. Damulevičius buvo liepęs išvaikyti benamius iš slėptuves, tačiau šie sukilo ir tada benamių nesiryžta judinti.
„Yra Nakvynės namai, įrengti atskiri tualetai, tegul nakvoja ten. Ir dokumentus padedame susitvarkyti, iš keliolikos slėptuvės benamių, keturi jau turi dokumentus“, – gyrėsi nauda V. Damulevičius.
17 gultų – nakvynei
Į Laikinojo apgyvendinimo tarnybą benamiai pernakvoti įleidžiami nuo lapkričio 1 dienos. „Nuo 17 valandos čia gali prisiglausti tie, kuriuos atveža greitoji pagalba, visi kiti – tik nuo 19 valandos“, – paaiškina tarnybos budėtoja.
Tarnybos socialinio darbo organizatorė Danutė Bogušienė sakė, kad šiuo metu tarnyboje yra keturi po du sublokuoti kambariai, kur gali naktį praleisti Šiaulių benamiai. Iš viso 17 miegamų, plėvele aptrauktų gultų.
Abiejuose blokuose išklijuotos plytelės apie naujas kriaukles, atitverta vieta tualetui.
Naktį į lapkričio 2-ąją čia miegojo tik vienas benamis.
„Kol nešalta, masiškai neis čia miegoti, o jeigu staigiai atšaltų, nežinia, ar užteksime vietų. Praėjusią žiemą per didžiuosius šalčius, kol dar nebuvo užvirinta slėptuvė, pas mus ateidavo pernakvoti po 30 žmonių“, – sakė D. Bogušienė.
Benamiai pasirinko šilumą
65-erių Olegas Vasiljevas viename iš tarnybos kambarių gyvena nuo rugpjūčio 18 dienos.
„Savaitę prasibasčiau, kai užvirino slėptuvės duris, ir atėjau čia. O kur dėsiesi? Kiti, su kuriais gyvenau slėptuvėje, nėjo. Tarp dangaus ir žemės pasiliko“, – pasakojo Olegas.
Kiek laiko gyveno slėptuvėje? Olego kambario kaimynas septyniasdešimtmetis Jonas numoja ranka: „Oi, oi. Mes slėptuvėje gyvenome dar nuo rusų laikų. Mažiausiai 25– erius metus ten išgyvenome“. Jonas į Nakvynės namus atėjo anksčiau už Olegą.
Vyrai pasakojo pripratę prie slėptuvės gyvenimo, niekur nebūtų ėję. „Mokėti nereikėjo, ko negyventi. Tualetas buvo, vanduo, šildymas“, – prisipažįsta vyrai.
„O dabar nekeistume gyvenimo čia – šilta, ramu. Iš pensijų susimokame už pragyvenimą“, – pasakojo vyrai.
Rita ŽADEIKYTĖ
