Mitas ar tikra tiesa, kad žmogus, kuris tikrai galvoja apie savižudybę, šią mintį brandina tyliai ir tai įvykdo, o tas, kas apie tai prakalbo, tai tik nori daugiau dėmesio?
Jaunimo „prikolas“
Kasdienybėje netrūksta situacijų, kurios net ir subrendusiam, daug šilto ir šalto mačiusiam žmogui atrodo kaip naujos ir netikėtai išmuša iš įprastų vėžių. Štai viena pusamžė marijampolietė papasakojo šių eilučių autorei: „Vieną vėlų vakarą, sėdėdama prie kompiuterio, pasidomiu, kas naujo interneto socialiniame tinklapyje „Facebook“, ir mane staiga ištinka šokas. Viena mergina iš mano puslapio draugų rato savo „sienoje“ užrašiusi: „Šiandien aš mirsiu“. Ir viskas. Mano veidas suakmenėja. Širdis pradeda daužytis. Mintys tarsi sustingsta. Po kelių akimirkų pamažu pradeda grįžti sveika nuovoka... Reikia kažką daryti! Neturiu merginos telefono numerio, tad puolu skambinti jos draugei. Toji... pradeda juoktis! „Nekreipkite dėmesio – čia tik jaunimo „prikolas“ (tai yra nuotykis). Taip įprasta – čia juk ne realybė, o virtualus pasaulis. Kas ką nori, tas tą rašo – pagal nuotaiką.“ Vis tiek miegoti nuėjau nerami“.
Praėjo ir diena, ir savaitė, ir jau ne vienas mėnuo, o mergina, skelbusi apie savo mirtį, sveika ir gyva – netgi labai veikli, aktyvi, savo „Facebook“ paskyroje nuolat platinanti džiugius pranešimus.
Bet ne visada taip baigiasi po „nekaltų“ užuominų. Tiksliau – dažnai nesugebame pastebėti, perskaityti juodų savo artimųjų minčių. Jeigu sugebėtume, savižudybių būtų mažiau – išgelbėtų ištiesta pagalbos ranka.
Ilgėjosi meilės
Štai Marijampolės pataisos namuose, kameroje, buvo rastas ant lango grotų pasikoręs nuteistasis Žydrūnas (22 m.). Tris kartus už vagystes teistas vaikinas pastarosiomis dienomis gyveno vienutėje, į kurią buvo pats paprašęs. Jis tikino nepritapęs pataisos namuose, prašėsi perkeliamas į kitus, blogai jautėsi būryje, tad jam buvo leista pagyventi vienutėje. Bet po kiek laiko Žydrūnas susižalojo pilvą. Tuomet su vaikinu bendravo psichologas, vienutėje nuteistasis buvo stebimas. Porą dienų jis elgėsi ramiai, o galiausiai pasikorė.
Žinoma, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau, kaip dažnai būna, Žydrūno savižudybės priežastis beliko spėlioti.
Tiesa, minėtos „zonos“ nuteistieji per kelias akimirkas „ištyrė“ šią tragediją ir iškart po įvykio paskelbė, kas kaltas: kaliniai ant savo gyvenamojo pastato pakabino didelį plakatą „Pareigūnai – žudikai“. Mat prieš kelias savaites iki Žydrūno savižudybės čia vieno agresyvaus kalinio buvo sunkiai sužalotas pareigūnas. Nuteistieji tikino, kad po šio įvykio „zonoje“ kasdien vis didėjo įtampa – esą vyko susidorojimai su kaliniais, o Žydrūnas tos įtampos ir neatlaikęs.
Bet socialiniame tinkle „Facebook“ iki šiol išlikęs paties Žydrūno puslapis išduoda, kad vaikinas jau kone metus jautėsi liūdnas ir vienišas, galbūt išgyveno išsiskyrimą su mylimąja. Mat anksčiau viešai skelbęs, kaip „gera mylėti ir būti mylimam“, po kelių mėnesių vaikinas jau rašė: „Kodėl, jeigu myli, turi kentėti, aukoji viską, bet viskas – be atsako? Kodėl taip gyvenime yra?! Juk kiekvienas turime teisę mylėti“. Vėlesni jaunuolio įrašai – tokie patys: „deja, nėra mergaitės šalia, kurią galėtum paliesti, pajusti jos meilę ir šilumą, ir jos nebus dar ilgai, bet pats kaltas“; „tokia graži vasara, o man liūdna, nes širdutė verkia – gal kas kokių vaistų žinote, nes viską išbandžiau, bet niekas nepadėjo...“; „kažkam linksma, o kažkam liūdna, ir tokia nesąmoninga gaunasi ta meilė“.
Likus mėnesiui iki savižudybės, Žydrūnas vėl savo „Facebook‘e“ rašė: „Gerai, kad yra laikas, atstumas ir sunkumai. Tuomet sužinome, kas myli, kas draugauja, o kas...“ Tai – tarsi išvados po išgyvenimų laikotarpio. O likus vos kelioms dienoms iki šio nuteistojo mirties, jis nauju teiginiu tarsi dar kartą išliejo savo kančią, neviltį: „Mes niekada nenustosime tyliai mylėti tų, kuriuos mylėjome kažkada garsiai“.
Tik liūdnos užuominos Žydrūno užrašytose mintyse įžvelgtos jau pavėluotai – iki tragedijos jo „Facebook‘o“ draugams tai galėjo atrodyti tik kaip noras pasidalinti aforizmus primenančiais teiginiais.
Laimingas 30 proc. Dar vienas atvejis. Prieš kelis mėnesius nusižudė marijampolietis Vaidas (18 m.), užaugęs vaikų globos namuose. Jis buvo aptiktas kilpoje neseniai įsigytame savo bute. Būrys jaunuolio artimųjų ir šiandien įsitikinę, kad aktyvus, daug kuo domėjęsis, savo mokykloje mokinių tarybos prezidentu buvęs, psichologinėje „Jaunimo linijoje“ nelaimėlius konsultuodavęs Vaidas, išvakarėse dar kūręs savo ateities planus, buvo privestas prie savižudybės arba net pakartas. O kieno – esą tai yra jau policijos tyrėjų reikalas.
O tyrėjai dėlioja faktus, tarsi patvirtinančius jų išvadą, kad tai – savižudybė. Anot jų, į globos namus Vaidas kadaise pateko po to, kai pasikorė jo mama, taigi jo mintyse jau seniai galėjo susiformuoti išvada, kad visada yra kelias, išvedantis žmogų iš jį slegiančių problemų. Be to, pastaruoju metu jaunuolis buvo apskundęs savo globos namų darbuotojus dėl jų atsainaus darbo, dėl žiauraus elgesio su globotiniais, teroro, žeminimo – buvo papasakojęs tai respublikiniam dienraščiui. Straipsnis sulaukė atgarsio, o globos namų administracija Vaido kaltinimus vadino melu ir kerštu. Trečia, vaikinas neseniai buvo atleistas iš darbo prekybos centre, nes jis, kasininkas, sukėlė tam tikrų problemų. Anot pareigūnų, našlaičio pečius slėgė dideli rūpesčiai, o rimtos pagalbos šalia nebuvo...
O kokias nuotaikas Vaidas skleidė savo paskyroje „Facebook‘e“? Tik ne džiugias. Iškalbingi yra vaikino atsakymai į vienos anketos klausimus. Štai į klausimą, ar jis dabar laimingas, Vaidas atsakęs, kad „tik 30 procentų“. Į klausimą, ką labiausiai dabar norėtų išgirsti, jis parašęs, kad norėtų išgirsti: „Pasiilgau tavęs“. „Groju nervais“, – šmaikščiai Vaidas atsakęs apie jo mėgstamą užsiėmimą, o į klausimą, ar jau yra kam nors įsipareigojęs, vaikinas atsakęs glaustai ir aiškiai: „amžinai vienas“.
Bet kuris psichologas pasakytų, kad minėti atsakymai – vienišo, nelaimingo, kenčiančio žmogaus mintys, užuominos apie galimą tragediją. Tik Vaidą jo draugai matė kitokį – linksmą, drąsų, o minėtų užuominų niekas laiku nesuprato.
Net jeigu Vaidas tiesiai būtų parašęs, kad galvoja apie mirtį, vargu ar jo draugai būtų tai rimtai įvertinę. Mat „Akistatos“ kalbinti jaunuoliai teigė įsitikinę, kad tokios „nesąmonės“ – kasdienybė virtualiame pasaulyje. Abiturientas Mantas (19 m.) pasakojo: „Aš visai neseniai irgi mačiau „Facebook‘e“ kažką panašaus – gal „šiandien mano laidotuvės“. Nereagavau niekaip, nes dažnai taip būna. Nemanau, kad tai rimta. Dauguma socialiniuose tinkluose rašo bet ką – tik tam, kad rašytų. Kad atkreiptų į save dėmesį. Taip rašinėja „įdomesni“ žmonės. Matyt, jie išties turi kažkokių problemų. Protaujantis žmogus pirmiau pagalvoja, tada parašo“.
Arba – studento Aurimo (23 m.) mintys: „Gyvename gausios informacijos amžiuje – sunku atsirinkti, kur kas tiesą sako, kur kas meluoja, todėl į tokius pranešimus nekreipiu dėmesio. Žmonių nuotaikų kaita – kaip dangaus spalva: čia saulė šviečia, čia jau apsiniaukę. Manau, jeigu žmogus tikrai bus pasiryžęs išeiti iš gyvenimo, tai jis nieko nerašinės ant jokios „sienos“, o tai ir padarys“.
Paskutinis laiškas
Bet šiaulietis Valdas (24 m.) prieš pusmetį padarė būtent taip – vėlų vakarą parašė aiškų atsisveikinimo laišką savo „Facebook“ paskyroje, o rytą vieno Šiaulių viešbučio kambaryje buvo rastas pasikoręs.
„Pažįstami, draugai, šeimyna, – rašė itin gausioje šeimoje užaugęs ir viename TV realybės šou pernai išgarsėjęs Valdas. – Ačiū, kad mane palaikėte, kada reikėjo... Nesu aš stiprus žmogus psichologiškai, palūžau, atsiprašau. Prašymas mano toks: saugokite mano šeimyną. Išeinu ten, kur nebėra skausmo. Kam aš neįtikau, tai žinokite, kad net nesistengiau įtikti, nes nebuvau ir nesu padlaižys“. Laiško gale Valdas paliko ženklą, reiškiantį liūdesį.
Tokių aiškių minčių – jau ne mįslingų užuominų – Valdo draugai negalėjo nepastebėti, tad perskaitę skubiai pradėjo ieškoti jaunuolio, raginti jį nepadaryti klaidos, tačiau jų pastangos buvo bevaisės. Viena draugė, įsiliejusi į diskusiją „Facebook‘e“, rašė, kad Valdo atviro laiško išvakarėse juodu kalbėjosi ir Valdas minėjo esąs pavargęs nuo visko, nieko nebenorįs, tačiau po pokalbio buvo ne tik ramesnis, bet ir pažadėjo kitą dieną kartu linksmai pavakaroti. Paaiškėjo, kad tai tebuvo apgaulė – draugės nuraminimas. Kaip ir trumpalaikis džiaugsmas, Valdo lietas po dalyvavimo TV šou: „Aš iš naujo atradau gyvenimo džiaugsmą, pradėjau viską vertinti kitaip“.
Beje, po šio šiauliečio savižudybės jo draugai „Facebook“e“ pastebėjo ir daugiau ženklų, išdavusių Valdo liūdną būseną, kankinančius išgyvenimus („kaip suknistai prasidėjo diena“, „niekada nežaisk kitų jausmais“, „rizikuoji amžinai prarasti kitą asmenį“), tačiau jų, deja, nesugebėta suprasti laiku.
KOMENTARAS
Vilma VĖLYVIENĖ, psichologė (Marijampolė):
Būtina reaguoti į bet kokiu būdu duotą žinią apie kančią, vienatvę, neviltį, apie mirtį – juokauja žmogus ar ne, ne tai svarbu. Tie, kurie taip juokauja, vienaip ar kitaip siunčia signalą (nors ir netiesiogiai) apie savo liūdesį, dažniausiai – vienatvę. Sakoma, nieko nėra tikresnio kaip juokais pasakyti dalykai. Todėl visada reikia reaguoti ir į rimtas, ir į užmaskuotas savižudybės užuominas. Geriau sureaguoti net ir į nerimtai atrodančius gąsdinimus, negu po to gyventi su kaltės jausmu, jog nematei, nedarei, nepadėjai. Mitas yra tai, jog tas, kas nori nusižudyti, apie tai neužsimena. Užsimena, ir artimiesiems būna matomas pasikeitęs elgesys, bet tai dažnai pamatome jau tik atgaline data – jog buvo ir tas, ir kitas ženklas (pasikartojantys pamąstymai mirties tema, išsprūdusios frazės: „kai aš numirsiu“, „kai manęs neliks“...), bet jų neperskaitėme. Manau, mūsų kasdienybėje per mažai skiriama dėmesio plačiai papasakoti apie tuos žmones, kurie savo sunkumus įveikė kitaip.
Irena ZUBRICKIENĖ
AKISTATA
