Daugiau kaip mėnesį panevėžietė Gražina P. ir ilgametis jos gyvenimo draugas Povilas glaudėsi po tiltu per Nevėžį. Pora čia įsikūrė ne ekstremalių pojūčių ar naujos patirties ieškodama – tiesiog nebuvo kur dėtis. Jokios savos gyvenamosios vietos jie neturi, o iš buto, kurį iki tol nuomojosi privačiame name, buvo išvaryti.
Patiltėje – plataus, aukšto statinio papėdėje – vyras ir moteris buvo apsaugoti nuo lietaus ir vėjo. Užteko vietos patalams sukloti, rakandams susidėti, laisvai jaustis. Oras tokiam gyvenimo būdui taip pat buvo palankus: ne tik dienos, bet ir naktys dar gana šiltos.
Paklausta, kodėl nemaloniai situacijai susiklosčius sumanė po tiltu kurtis, o ne visais įmanomais būdais pagalbos ieškoti, Gražina atsakė: „Ne pirmas kartas… Buvome ir anksčiau po tiltu prieglobstį radę.“
Pas draugus ir pažįstamus pastogės, tikina, veltui ieškoję. „Sužinojau, kas yra draugai“, – ranka numoja pašnekovė.
Nusilpo ir nukentėjo
Moteris tvirtina, kad Nevėžio pakrantėje nebūtų buvę taip ir blogai, jeigu ne nuolat baimę kėlę gentainiai. Kiekvienas praeinantysis iš bejėgių benamių galėjo pasityčioti, išmėtyti daiktus, išgąsdinti, primušti, apiplėšti.
Taip ir nutiko: vieną vakarą po tiltu nusileidę jaunuoliai išplėšė iš benamės rankų rankinę ir, ištraukę pinigus, nužingsniavo toliau.
Gražina sako už tuo metu turėtus maždaug 380 litų būtų galėjusi ieškotis buto išsinuomoti – juk su neturinčiaisiais pinigų niekas net nekalba. Pinigus nučiupę chuliganai atėmė ne tik galimybę buto ieškotis, bet ir sočiai pavalgyti. Išvakarėse pirktas maistas greitai ištirpo, tad savaitę teko maitintis už sukrapštytus centus nusipirktais nukainotais batonais. Gražina sako dėl to nusilpusi, vos paeiti galėjusi. 59 metų moteris ir keleriais metais jaunesnis jos draugas ir taip stipria sveikata pasigirti negali.
Vyras tikina, kad reikalinga akių operacija, kamuoja kitos bėdos, vaistams tenka išleisti didelę dalį neįgaliojo pensijos.
Išvarius sugyventinius iš nuomojamo buto, jų manta buvo perkraustyta į sandėliuką. Daiktų atsivežti galimybės nebeturintys Gražina ir Povilas sako likę kaip stovintys – gyvenimą vėl pradedantys nuo šaukšto.
Suteikė pastogę
Vis dėlto netoli Nevėžio gyvenantys žmonės, greičiausiai iš tolo stebėję benamius, neliko abejingi jų likimui. Nedidelės senos trobelės savininkas pasiūlė Gražinai ir Povilui laikiną prieglobstį, tad pora iš patiltės persikėlė į mažą kambarėlį nuošalioje gatvėje.
Tiesa, geresniu prieglobsčiu šį galima vadinti gal tik dėl to, kad stogas virš galvos yra ir kad kiemas aptvertas – saugiau. Priplėkusiame apleistame kambaryje stovi suklypusi lova, ant grindų čiužiniai, pakampėse neaiškios paskirties rakandai. „Bet nors niekas neužpuls“, – sako Gražina.
Dar bėda, kad nėra kur valgyti išsivirti – nei krosnies, nei jokios plytelės. Nėra ir kitų patogumų.
Gyvenimo vėtyta ir mėtyta pora tikisi, kad vis dėlto ir šį kartą pavyks išbristi. Rugpjūčio pradžioje bus išmokėtos neįgalumo pensijos. Nors jos ir labai menkos, vėl galės ieškoti būsto, pasisamdę automobilį parsivežti iš buvusių namų sandėliuko įvairius buities reikmenis, patalynę, rakandus.
Gražina viliasi, kad kas nors pasiūlys nebrangiai išsinuomoti padoresnį kambarėlį. Našta šeimininkams būti nežada – nuomą sumokės, rūpesčių nepridarys. Prieš daugiau kaip dvidešimt metų su Povilu gyvenimą susiejusi moteris svajojanti su juo ir toliau gyventi darniai.
Benamių duonos nebe pirmą kartą ragaujanti pora dėl daugelio savo šeiminių bėdų kaltina Gražinos sūnų. Ir iš nuomojamo kambario, tikina, tik jo pastangomis buvę iškraustyti.
38 metų Gražinos sūnus savo ruožtu dėl išgyvenimų ir paklydimų kaltina tik motiną. Internatuose augęs vyras tikina nenorintis su motina turėti jokių reikalų, ragina ją greičiau iš sandėliuko išsivežti visą šlamštą. Jis dabar pats, pasidaręs remontą, gyvena motinos anksčiau nuomotame bute, iš kurio, sako, ne jis, o šeimininkė neapsikęsdama triukšmo išvarė.
Lavinas kaltinimų vienas kitam žarstantys motina ir sūnus, atrodo, gyvenime klydo ne sykį. Tačiau tik nuo pačių priklausys, kaip klostysis tolimesnis jų ir jų šeimų gyvenimas.
Laikiną nakvynę gautų
Kiek benamių yra Panevėžyje, neatsakys niekas. Kaip teigia miesto Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Raimonda Juodviršienė, tokia apskaita nevedama. Po tiltais ar balkonais, paupių krūmuose ar apleistose statybvietėse besiglaudžiančių, nakvojančių, konteineriuose, šiukšlynuose pragyvenimo šaltinių ieškančių žmonių skaičius nuolat kinta.
„Mes žinome tik tuos, kurie ateina prašyti pagalbos, Socialinės globos skyriuje, pensione prašosi priglausti“, – sako R. Juodviršienė.
Šiuo metu Socialinių paslaugų centro Socialinės globos skyriuje, vadinamame nakvynės namais, gyvena 51 žmogus. Žiemą, pasak Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotojos, būna gerokai daugiau.
Laikinojo prieglobsčio – kelias naktis pernakvoti – gali būti priimtas kiekvienas, nebūtina net dokumentų pateikti, prašymų rašyti. „Žmogui į bėdą patekus priglausti galime“, – patikina R. Juodviršienė.
Norint ilgesnį laiką gyventi Socialinės globos skyriuje, reikia miesto Savivaldybėje pateikti prašymą bei kitus dokumentus.
„Faktiškai beveik kiekvienam galima padėti, jeigu jis to nori, – pakartoja pašnekovė. – Ligoti, sergantys benamiai gali būti apgyvendinami pensionuose, globos namuose. Tačiau dažnas įprasto gyvenimo būdo keisti nenori. Apsigyvenus valdiškuose namuose reikės laikytis drausmės, atsakomybės.“
Pakilti nelengva
Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Aida Žygelienė sako, kad socialinės atskirties žmonių, mieliau pasirenkančių benamio dalią, yra visose, net pačiose turtingiausiose šalyse.
„Žmonės nori šitaip gyventi ir nė už ką, kol jėgos leis, nenorės kitaip: geriau sunkiau, sudėtingiau, bet laisvai. Žinoma, situacijų yra įvairiausių, kiekvieno gyvenimas, būdas, susiklosčiusios aplinkybės vis kitokios, daugiau ar mažiau sudėtingos“, – svarsto socialinė psichologė.
Dažniausia socialinės atskirties priežastis – alkoholis, bet kodėl jis tampa svarbiausias šių žmonių gyvenime, priežasčių reikia ieškoti giliau.
Reikšmės turi ankstyvoje vaikystėje patirti išgyvenimai, persirgtos ligos, šeimos įskiepytos vertybės, žinios, patirtis, sveikata ir kt. Psichologė atkreipia dėmesį, kad turėjusiems gražią vaikystę, mylėtiems žmonėms, net ir gyvenimo kely paslydus, dažniausiai būna lengviau stotis ir pakilti. Nuo mažens stresus, išgyvenimus patiriantiesiems nepalyginamai sunkiau.
A. Žygelienė teigia, kad nebūna taip, jog pagalbos ieškantis žmogus jos nerastų ir būtų priverstas gyventi po tiltu. „Padeda geros širdies žmonės, nevyriausybinės organizacijos, Savivaldybės įstaigos. Svarbiausia, ką žmogus pats renkasi“, – pabrėžia direktoriaus pavaduotoja.
*****
Laukia tūkstantis
Kiekviena skurdžiai gyvenanti šeima turi teisę pretenduoti į savivaldybės skiriamą socialinį būstą. Reikia kreiptis į miesto savivaldybę ir pateikti prašymą bei reikalingus dokumentus apie pajamas, gyvenamąją vietą ir kt. Jeigu įstatymo numatyti reikalavimai atitiks, šeima bus įrašyta į eilę ir lauks, kol bus suteiktas gyvenamasis plotas.
Panevėžio savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėjas Antanas Stoka sako, kad šiuo metu socialinio būsto laukia maždaug tūkstantis panevėžiečių. Miestas turi apie 400 butų ir apie 200 bendrabučio kambarių, skirtų apgyvendinti socialiai remtinoms šeimoms. Šiemet ketinama nupirkti dar 8–9 būstus.
Socialinis būstas skiriamas trejiems metams, jeigu per šį laiką šeimos pajamos padidės ir viršys numatytą ribą, butą teks palikti. Iš socialinio būsto iškeldinami ir mokesčių nemokantys nuomininkai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
