Net ir vidutines pajamas uždirbantiems mūsų šalies tėvams ir jų vaikams vasaros poilsis Neringoje pastaraisiais metais tampa vis sunkiau pasiekiama svajone.
Kokia gražiausio ir unikaliausio Lietuvos kurorto ateitis? Ar Neringoje vasaros sezono metu ilsėsis tik turtuoliai, ar kurortas ištisus metus bus prieinamas ir mažesnes pajamas uždirbantiems žmonėms? Ar čia veiks modernios gydyklos ir sporto kompleksai, ar kurortas, kaip dabar, teiks vien galimybę grožėtis unikalia Kuršių nerijos gamta? Pagaliau, ar Neringoje ne sezono metu apskritai liks nuolatinių gyventojų? Atsakymai į šiuos klausimus lieka atviri. Į nesutaikomas stovyklas pasidaliję šalies gamtosaugininkai, saugomų teritorijų sergėtojai, Neringos politikai ir verslininkai regi visiškai skirtingą Kuršių nerijos ateitį.
Kas laukia Neringos
Neringos gyventojai myli savo kraštą, jį puoselėja ir tvarko nuo ryto iki vakaro, kad į Kuršių neriją atvyktų kuo daugiau svečių, kad jie čia galėtų gražiai ilsėtis ir grožėtis patrauklia aplinka. Tačiau šiandien Kuršių nerijos gyventojai baigia visiškai išnykti.
Čia praktiškai nebėra galimybės užsidirbti ir išlaikyti šeimas. Dvi mieste veikiančios mokyklos merdi. Juodkrantėje vos suformuojamos klasės. Jaunimas iš Neringos bėga, tėvai jų nebesulaiko. Neringoje nebėra nei darbo, nei kur gyventi. Žuvininkystės verslas sužlugęs. Ne dėl to, kad vyrai nenori dirbti ir išmaitinti šeimas. Jie paprasčiausiai nebeišgali verstis dėl aibės apribojimų.
Nebėra ir žuvies. Ne žvejai dėl to kalti. Žuvį išgaudė ne neringiškiai, dreverniškiai, šilutiškiai. Žuvis Kuršių mariose dingo dėl Klaipėdos uosto plėtros. Ties Juodkrante jau dabar galima sugauti ir strimelių, ir plekšnių. Tai jūrinės žuvys, kurių čia anksčiau niekada nebuvo. Visa giliavandenė žuvis pasitraukė į Rusijos pusę. Žvejai praktiškai bankrutavo. Šio tradicinio verslo Neringoje greitai gali visai nebelikti.
Ir kita veikla užsiimantys Neringos verslininkai dirba apgailėtinomis sąlygomis: apipuvusiuose restoranuose, sukiužusiuose kioskeliuose. Dirba taip todėl, kad dėl gausybės poįstatyminių teisės aktų jiems tų puvenų neleidžiama susitvarkyti.
Dažnam Neringos verslininkui gėda žiūrėti į akis svečiui iš Vokietijos ar Anglijos, nes maistą jam ruošia apverktinos būklės virtuvėse. Atvykėliai nesupranta: čia gyvena visiški elgetos arba visiški kvailiai. Negi kiekvienam išaiškinsi, kad tokia valstybės politika: investuoti norime, bet mums neleidžia.
„Kenčia visa Neringos bendruomenė. Ji nežino, ką daryti: parduoti užgyventą turtą ir ieškoti laimės kitur? Bet turto neparduosi neringiškiams, jie jo neįpirks. Parduosime kauniečiams, vilniečiams ar užsieniečiams. Kas tokiu atveju laukia Neringos? Prieškario kurorto likimas: užkaltos langinės ir durys, kurios atsiveria tik gegužės mėnesį ir rugsėjį vėl užsiveria“, – tokiomis juodomis spalvomis Neringos ateitį piešia jos gyventojas nuo 1958 metų, Neringos savivaldybės narys ir verslininkas Gediminas Vaidila.
Kitokia vizija
2008 metais parengto, tačiau dėl prieštaringų interesų ir juridinės painiavos niekaip neįteisinamo Neringos generalinio plano užsakovai ir rengėjai regi kitokią Kuršių nerijos ateitį. Viena vertus, ateinančioms kartoms turi būti išsaugota unikali Neringos gamta, tačiau kurortas turėtų visus dvylika mėnesių teikti visavertes aktyvaus poilsio ir gydymo paslaugas bei galimybę išgyventi turizmu besiverčiantiems vietos gyventojams.
Planas numato skatinti jaunimo ir mažesnes pajamas turinčių turistų ir poilsiautojų nakvynės įstaigų plėtrą, statyti viešbučius ir kempingus, kad Neringa taptų prieinama visiems gyventojų sluoksniams iš Lietuvos ir užsienio. Ketinama plėtoti ir kurortinį gydymą ištisus metus veikiančiose sanatorijose, įgyvendinti programas, skatinančias į Neringą atvykti žiemą poledinės žūklės ar ledrogių sporto mėgėjus, sudaryti sąlygas spalio–balandžio mėnesiais organizuoti Lietuvos ir tarptautines konferencijas, įrengti ištisus metus veikiantį vandens pramogų parką Nidos pajūryje bei maudymosi baseinus ir šildomas sporto sales visose Neringos gyvenvietėse.
Tačiau tokioms idėjoms prieštarauja manantys, kad Neringa turėtų likti griežtai saugoma teritorija su minimalia žmonių veikla ir griežtai ribojamomis naujomis statybomis.
Prieštaringi interesai
Neringos savivaldybės iškelti uždaviniai Kuršių nerijos ateities planuotojams savaime suformavo tam tikrą prieštarą. Neringos savivaldybė priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui su griežtu aplinkosaugos reglamentu. Be to, 2000 m. Kuršių nerija kaip unikali kultūrinio kraštovaizdžio teritorija, turinti išskirtinės vertės kultūrinį kraštovaizdį, įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo vietovių sąrašą. Kita vertus, Neringa yra kurortas su savais rekreacijos interesais.
Dėl to, pasak Neringos bendrojo plano mokslinio vadovo prof. Pauliaus Kavaliausko, teko derinti kelis dalykus: saugoti aplinkosaugą ir kultūros bei kraštovaizdžio paveldą, sudaryti sąlygas rekreacijos ir turizmo plėtrai bei atsižvelgti į vietos bendruomenės interesus.
Šie trys skirtingi interesai ne visada sutampa. Tačiau profesorius, priešingai nei kai kurie radikalūs žaliųjų judėjimo ir paveldosaugos atstovai, tarp skirtingų interesų nesutaikomo prieštaravimo nemato. „Rekreacija ir turizmas taip pat yra Neringos paveldas. Tai istorinė funkcija, gyvuojanti nuo XVIII amžiaus, o ne kažkas visiškai Neringai svetima“, – mano profesorius.
Aplinkosaugininkai – už minimalią plėtrą
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė abejoja dėl planų Neringoje kurti ištisus metus veikiančias sanatorijas. „Kokią mes įsivaizduojame Neringos plėtrą? Kažkokių atradimų Kuršių nerijoje nepadarysi. Tai žvejyba, paslaugų sfera, lankytojų aptarnavimas. Tačiau ir šioje srityje šiandien neišsemtos visos galimybės. Taip jau susiklostė, kad Kuršių nerija savaime yra graži, ir, atėjus vasaros sezonui, poilsiautojai patys čia atvyksta ypatingai nekviečiami. Tam nereikia didelės reklamos.
Bet Kuršių nerija yra lygiai tokia pat graži ir pavasarį, ir žiemą, ir rudenį, tačiau poilsio šiuo metų laiku niekas neplėtoja. Žinau daug žmonių, kurie norėtų į Neringą atvykti ir žiemą – savaitgaliui ar savaitei. Bet tam reikia kurti paslaugas, sudaryti apsigyvenimo galimybes, reklamuotis. Tuomet žmonės atvažiuos, nereikės čia nei pramogų kompleksų ar konferencijų“, – mano direktorė.
Nelinksmos prognozės
Neringos savivaldybės meras Vigantas Giedraitis įsitikinęs, kad deklaruojamos darnios aplinkos, t. y. darnaus gamtos ir žmogaus veiklos sugyvenimo, vienas svarbiausių tikslų yra užtikrinti deramas gyvenimo sąlygas žmogui. „Deja, šiandien dažnai pamirštame žmogų, tačiau Neringa be žmonių neišgyvens. Ji žus“, – perspėja meras.
Mero būgštavimus patvirtina nerimą keliančios Neringos demografinės tendencijos. Apklausų duomenimis, daugiau kaip pusė nuolatinių Neringos gyventojų norėtų išsikelti iš šios vietovės dėl pernelyg brangaus pragyvenimo, siekdami karjeros, geresnio atlyginimo ar norėdami savo vaikams suteikti geresnį išsilavinimą. Be to, jau dabar daugiau kaip 30 proc. asmenų, deklaruojančių savo gyvenamąją vietą Neringos savivaldybėje, realiai ištisus metus gyvena kitur. Prognozuojama, kad po dvidešimties metų Neringoje nuolat gyvens tik 40 proc. čia gyvenamąjį būstą turinčių žmonių.
„Kurortas susijęs su tam tikromis paslaugomis, kurias vietos gyventojai stengiasi plėtoti, investuoti per vasarą surinktus pinigėlius. Gal ir atrodo, kad Nidoje poilsiauti labai brangu, bet supraskite, kad visoje Kuršių nerijoje nėra kitų verslų, išskyrus turizmą. Jau 400 metų užsiėmimai Kuršių nerijoje nesikeičia: žvejyba ir svečių priėmimas. Iš kitur užsidirbti neturime jokių galimybių, ir per tuos tris su puse mėnesio reikia uždirbti tiek, kad galėtum išgyventi visus metus, – sako Neringos savivaldybės mero pavaduotoja Aušra Feser. – Gyvenimas Nidoje nėra rožėmis klotas, daug kas čia kainuoja brangiau – netgi smulkmenos, nes, pavyzdžiui, net batsiuvio šiuo metu Nidoje nėra.“
Paukščiams ar vaikams?
Alvydas Mituzas, Neringos generalinio plano projekto vadovas, kraštovaizdžio architektas:
Šiandien joks rimtas verslininkas nedrįs investuoti į Neringą. Tai slidžiausias reikalas, nes Neringa yra labiausiai neprognozuojama Lietuvos teritorija. Tiesą pasakius, nebematau daugelio galimybių. Žvejybos verslo Neringoje jau beveik nebėra. Iš esmės mes jį palaidojome neatstatomai. Sovietmečiu, mokydamasis mokykloje, net tris kartus buvau atvykęs į Kuršių neriją. Kiek šiandienos vaikų tuo gali pasigirti? Jeigu nesi turtingų tėvų vaikas, kelionė į gražiausią Lietuvos kurortą tampa neįgyvendinama svajone.
Šiandien daug šnekame, kad Kuršių nerija tampa turčių kurortu, kad tai nėra gerai. Bet tai lemia objektyvios priežastys. Tokios čia sukurtos sąlygos: brangiai kainuoja ne tik įvažiavimas, bet ir gyvenimas. Gal atrodys vaikiška, bet labai norėčiau, kad Neringą mokyklos metais pamatytų kiekvienas Lietuvos vaikas. Galima būtų sukurti tokią programą, ir Švietimo ministerija tam neprieštarautų – tai būtų labai gražu. Bet ką daryti, kad čia nėra kur pigiai apsistoti, nėra nė vienos vaikų poilsio stovyklos. Netgi sakoma, kad Neringoje negalima kurti kempingų, nes čia praskrenda reti paukščiai. Bet, jeigu į viską žiūrėsime tik paukščio akimis, bus tragedija.
Arvydas Jockus
