Pasaulio naujienų portalų antraštės mirga liūdnais įspėjimais – laukia liūdnos Kalėdos. Liūdnos ne dėl to, kad trūksta darbo vietų ir pinigų bei galimybių nupirkti dovanas. Liūdesys todėl, kad pinigų ir norų tiek daug, kad gamykloms neužtenka gamybinių pajėgumų, nepakanka prekių konteinerių ir krovininių laivų tam, kad visi žaislai, kvepiančios žvakės ir žybsinčios dekoracijos laiku pasiektų mus, vartotojus.
„Bloomberg“ duomenimis, šiuo metu vidutinės prekės kelionė nuo gamyklos Kinijoje iki vartotojo durų trunka 73 dienas, palyginus su 40 dienų kelione prieš dvejus metus. Prie sutrikusios tiekimo grandinės prisideda pandemijos sukeltos problemos – neretai Azijos šalyse identifikavus bent vieną susirgimo atvejį uždaroma gamykla ir taip bandoma užkirsti kelią viruso plitimui.
Pavyzdžiui, šių metų rugpjūčio mėnesį kelioms savaitėms buvo uždaryta dalis Ningbo uosto, kuris pagal krovinių kiekį yra trečias didžiausias pasaulyje. Vis tik pagrindinė prekių stygiaus ir vėlavimo priežastis yra tai, kad pirkėjų kišenės yra gilesnės, o norai svaigesni, nei gamintojų ir pardavėjų galimybės tuos norus patenkinti.
Dabar stebima „krizė“ yra labai neįprasta ir visai priešinga situacijai, kurią prieš daugiau nei dešimtmetį išgyvenome po pasaulinės finansų krizės. Tuomet sparčiai krito nekilnojamojo turto kainos, nedarbo lygis pasiekė beveik 20 procentų, atlyginimai įšalo arba net sumažėjo, vartojimas krito beveik penktadaliu, o investicijos susitraukė beveik 40 procentų. Sugrįžimas į prieš krizę buvusį ekonomikos lygį užtruko penkmetį.
Pandemijos metu ekonominis nuosmukis tęsėsi vos kelis mėnesius, o vartojimas, eksportas, atlyginimai, nekilnojamojo turto kainos dar pernai pradėjo mušti naujus rekordus. Nuo pandemijos pradžios būstas Lietuvoje pabrango daugiau nei penktadaliu, o kai kuriuose miesteliuose – dar daugiau. Ne vienas Viduržemio jūros pakrantės kurortas su pavydu žiūri į dosnius pirkėjus, žeriančius tūkstančius eurų už kvadratinį metrą kuklioje Baltijos jūros pakrantėje.
Šiandien Lietuvoje dirbančių asmenų jau yra daugiau nei jų buvo prieš pandemijos pradžią, o per metus vidutinis darbo užmokestis išaugo daugiau nei 12 procentų arba 168 eurais. Be to, daugelis gyventojų, net nepraradę pajamų, gavo papildomų išmokų. Pernai po 200 eurų gavo senjorai, studentai, darbo ieškoti pradėję, bet nebūtinai jį surasti norėję, asmenys. Šiemet svarstoma po 100 eurų skirti tiems, kurie niekaip neprisiverčia pasirūpinti savo sveikata ir saugumu. Reikia pinigų − pinigų yra, kaip sakė viena liūdnai savo dienas baigusi institucija.
Ir tai nėra vien tik Lietuvos išskirtinumas – panašios daugelį gyventojų džiuginančios tendencijos yra stebimos ir kitose Vakarų valstybėse. Daugelis vyriausybių ir centrinių bankų elgiasi taip, lyg dar būtume gilioje krizėje ir dalina pinigus į kairę ir į dešinę.
Lietuvos biudžeto deficitas pernai siekė 7,4 proc. BVP, bet lyginant su kai kuriomis euro zonos valstybėmis ir, ypač, su JAV, buvo gana kuklus. Vien pernai JAV biudžeto deficitas siekė 15 proc. BVP, arba daugiau nei 3 trilijonus JAV dolerių. Ir nepaisant to, kad pagal daugelį ekonominių rodiklių krizė jau yra praeityje, ten vis dar nėra jokių planų subalansuoti valstybės finansus ir gyventi pagal galimybes.
Šis ir taip klestinčių ekonomikų „skatinimas“ arba nuolatinis punšo atsargų pildymas įsisiūbuojančiame vakarėlyje turi nepageidaujamų šalutinių pasekmių.
Nors nedarbo lygis daugelyje valstybių išlieka aukštesnis, nei buvo prieš pandemijos pradžią, tuo pačiu metu vis didesnė dalis įmonių sako, kad pagrindinė jų veiklą ribojanti veikla yra darbuotojų trūkumas. Net pusė JAV įmonių, didžiausias jų skaičius per pusę amžiaus, sako, kad negali rasti darbuotojų laisvoms darbo vietoms užpildyti. Lietuvoje laisvų darbo vietų skaičius taip pat yra rekordinėse aukštumose. Todėl turbūt nedaugelį stebina ir dabar stebimas kainų šuolis.
Vakarėlis dar labiau įsisiūbavęs finansų ir alternatyvių aktyvų rinkose. Brangstantis nekilnojamasis turtas ir akcijos yra tiesioginis žemų palūkanų atspindys – kelis procentus siekiantis nuomos ar dividendų pajamingumas atrodo labai patrauklus, kuomet lygini su alternatyva skolinti bet kuriai euro zonos vyriausybei už neigiamas palūkanas. Kitaip sakant, kai turi primokėti kažkam už tai, kad pasaugotų jūsų pinigus.
Tačiau šiemet matėme ne vieną tariamą inovaciją ir nukrypimą nuo logikos, pavyzdžiui, prekiaujant nekeičiamaisiais žetonais (angl. NFT, non-fungible tokens). Šiemet stebėjome, kaip skaitmenė katinėlio ar šunelio nuotrauka bei nelabai vykęs akmenėlio piešinys buvo parduoti už milijonus dolerių. Čia vertėtų prisiminti prieš kelerius metus kilusią pirminių žetonų siūlymo (angl. ICO, Initial Coin Offering) maniją, kuomet turtingi liko tik tuos žetonus kūrę „inovatoriai“, o jų pirkėjai liko tuščiomis kišenėmis prie suskilusios geldos.
Vis tik fundamentalūs ekonomikos dėsniai niekur nedingo, pinigai ant medžių neauga ir net pačios linksmiausios bakchanalijos kažkada baigiasi. Rekordinis ekonominis aktyvumas ir įsibėgėjusi infliacija privers vyriausybes prisiminti gyvenimą pagal galimybes – be perteklinio skolinimosi, o centrinius bankus suabejoti tuo, kad visas problemas galima išspręsti nustatant neigiamas palūkanas ar spausdinant pinigus. Perkantys bet kokius aktyvus už bet kokią kainą taip pat, tikėtina, bus priversti prisiminti bazines ekonomikos ir investavimo pamokas.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
