Pirma – populiari ir patraukli studijų kryptis nebūtinai yra perspektyvi ir turininga, dažniau ji yra tiesiog lengviausia. Natūralu, kad planuodami savo profesinę ateitį bandome įsivaizduoti sėkmingos ir pasitenkinimą teikiančios karjeros kelią. Tačiau studijų krypties pasirinkimas neturi ir net negali būti nulemtas jos populiarumo. Tai, kas paklausu šiandien, gali būti nebeaktualu jau po penkmečio. Taip pat neužtenka vien didelio asmeninio susidomėjimo kažkuria profesine sritimi – beveik visur reikia specifinių bazinių kompetencijų ir gebėjimų, įgimtų ar įgytų dar iki mokyklos pabaigimo. Pripažinkime, ne visiems lemta ir ne visiems reikia spręsti diferencialines lygtis.
Antra, reikia įvertinti ar pasirinktai profesijai yra tinkamos jūsų asmeninės savybės, temperamentas ir charakteris. Ar esate intravertas ar ekstravertas? Ar kasdieninis bendravimas su nepažįstamais žmonėmis nebūtų per didelis diskomfortas net ir siekiant kitais aspektais įdomios karjeros? Kas nemaloniau – visą dieną žiūrėti į kompiuterio ekraną, paskaityti pranešimą šimtui nepažįstamų žmonių ar pamatyti atvirą kaulo lūžį? Pavyzdžiui, aš 11 klasėje norėjau tapti chirurgu. Tačiau kartą etikos mokytoja mus nusivedė į morgą pažiūrėti, kaip atliekamas skrodimas. Galbūt be reikalo, tačiau tai greitai pakeitė mano karjeros planus.
Trečia, siekiant sėkmingos karjeros ne vienintelis kelias yra tapti labai geru vienos srities specialistu. Tinkamai sukomplektuotas ir integruotas gerų, nors ir neypatingų gebėjimų rinkinys yra puikus alternatyvus kelias į profesinę sėkmę. JAV rašytojas, verslininkas ir komikso „Dilbert“ autorius Scott Adams tai vadina „kompetencijų tortu“ – net jei nesi puikus vienos srities ekspertas, bet turi neblogas kelias kompetencijas, kurios gerai dera tarpusavyje, gali pasiekti išskirtinių rezultatų. Pavyzdžiui, save jis pristato, kaip turintį vidutinius meninius gebėjimus, paprastą, bet įtikinamą rašymo stilių, geras, bet ne puikias verslininko kompetencijas, neblogus viešųjų ryšių, rinkodaros bei įtikinėjimo įgūdžius. Visų jų „sulipdymas“ leido realizuoti ne vieną verslo idėją, išleisti nemažai sėkmingų knygų bei sukurti vieną žinomiausių komiksų, kuris greitai jau švęs trisdešimtmetį.
Ketvirta – būtina rimtai pagalvoti ne tik apie tai, kuo nori būti, bet ir ką dėl savo svajonės gali paaukoti. Kiekvienas prieš nuspręsdamas, kad nori tapti verslininku, mokytoju, gydytoju, profesionaliu investuotoju ar sportininku, turi atsakyti sau į svarbiausią klausimą – ką dėl savo karjeros galiu paaukoti, kokia yra tos profesijos tamsioji pusė, ko turėsiu atsisakyti ar net iškentėti?
Vilioja nuosavo verslo idėja ir vizija? Žinoma, galimybė gauti daug didesnes finansines pajamas nei geras darbo užmokestis bei „nuo nieko nepriklausyti“ skamba labai patraukliai. Tačiau net jei turite gerą idėją, nebijote imtis iniciatyvos ir žinote, kaip ją įgyvendinti, reikia pagalvoti ir apie mažiau romantizuotą nuosavo verslo pusę. Pirmuosius kelerius metus vietoje standartinės 40 darbo valandų savaitės darbe gali tekti praleisti dvigubai daugiau laiko, gali tekti negauti jokių arba gauti minimalias pajamas, patirti stresą dėl neapibrėžtumo ir nesėkmių, paaukoti laisvalaikį ir gal net asmeninius santykius. Kai kam asmeninio verslo ekstremalūs linksmieji kalneliai gali būti visai priimtini ar net patrauklūs, tačiau kitiems – nelabai.
Galbūt būtų šaunu tapti profesionaliu sportininku ar muzikantu, atstovauti savo šaliai Olimpinėse žaidynėse ar koncertuoti tūkstantinei miniai? Be jokios abejonės. Bet ką dėl to reikėtų paaukoti? Ar užtektų valios dešimtmetį skirti alinančioms ir nuobodžioms treniruotėms bei praktikai, kad pasirodytų pirmieji apčiuopiami rezultatai? Sporto ir pramogų pasaulyje beveik kaip niekur kitur yra ryškus dvipoliškumas – turi arba viską arba beveik nieko. Geriausi iš geriausių nusipelno pasaulinės ar bent nacionalinės šlovės, o absoliuti dauguma kitų lieka šešėlyje. Tiesa, tai nėra priežastis atsisakyti tokio karjeros kelio – net ir netapus geriausiu, galima jausti savirealizaciją, mėgautis savo veikla, perduoti savo patirtį kitiems ir mokyti ateities kartas.
Galiausiai, reikia atsisakyti iliuzijos, kad įgijus specialybę ir kompetencijų rinkinį, jų užteks visą gyvenimą. Mokymosi procesas nesibaigia gavus brandos atestatą ar universiteto diplomą. Dabartinių moksleivių vidutinė karjeros trukmė darbo rinkoje sieks apie pusę amžiaus – 50 metų. Per tiek laiko ne tik teks nuolat gilinti ir atnaujinti kompetencijas, bet atsiras ir išnyks daugybė profesijų. Tikėtis, kad jaunystėje mokymo institucijoje įgytos žinios bus pakankamos, būtų didelė klaida. Jau dabar galima rasti pavyzdžių, kuomet teisinį išsilavinimą turintis asmuo nusprendžia keisti karjeros kryptį ir studijuoja programavimą ar ryžtasi imtis jogos instruktoriaus profesijos. Tokie karjeros zigzagai ateityje bus nesvetimi vis didesnei darbuotojų daliai.
