Palūkanų normą už naudojimąsi indėlių galimybe ECB pakėlė daugiau, nei tikėjosi rinkos ir ekonomistai − puse procentinio punkto nuo -0,5 proc. iki 0 procentų. Pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos padidintos nuo 0 iki 0,5 procento.
Nuo šių bazinių ECB palūkanų normų priklauso ir tarpbankinės palūkanų normos Euribor, su kuriomis siejamos daugelis būsto ir verslo paskolų. Tikintis tolimesnio ECB palūkanų normų kilimo, 3 mėnesių Euribor praėjusią savaitę jau pakilo virš nulio, o 6 mėnesių Euribor jau siekia 0,64 procento. Euribor ateities sandoriai rodo, kad 3 mėnesių Euribor metų gale pakils iki 1,4 procento ir toliau didės 2023 metais.
Tai bus nemažas palūkanų normų šuolis per gana trumpą laikotarpį. 100 tūkst. eurų būsto paskolą turinčiai šeimai dėl šio palūkanų pakilimo mėnesinė paskolos aptarnavimo įmoka padidės daugiau nei 100 eurų. Padidėjusios paskolų palūkanos palieka mažiau pinigų prekėms ir paslaugoms, prislopina vartojimą ir mažina atotrūkį tarp paklausos ir pasiūlos. Būtent tokiu būdu ECB ir tikisi prislopinti infliaciją, kuri euro zonoje siekia 8,6 proc., o Baltijos šalyse yra pasiekusi net 20 procentų.
Tiesa, ECB palūkanų normų kėlimas nublanksta prieš kitų centrinių bankų entuziazmą. JAV federalinių rezervų sistema bazines palūkanų normas per kelis mėnesius šiemet jau pakėlė nuo 0,25 iki 1,75 procento, bei tikimasi, kad metų gale jos priartės prie 4 procentų. Tačiau JAV nedarbo lygis yra gerokai mažesnis, o pati infliacija, priešingai nei euro zonoje, yra ekonomikos perkaitimo ir perteklinės paklausos pasekmė.
Didelė dalis euro zonos infliacijos nepriklauso nuo ECB pinigų politikos – jai daug įtakos turi Rusijos „dėka“ maždaug 7 kartus pabrangusios gamtinės dujos. Tačiau nors didesnės bazinės palūkanos negali sumažinti energetinių išteklių ir kitų žaliavų kainų, ECB taip pat siekia ir valdyti infliacijos lūkesčius.
Jei gyventojai ir įmonės pradės galvoti, kad tokia infliacija yra nauja nuolatinė realybė, tai pradės atsispindėti jų elgsenoje – darbuotojai reikalaus, kad daug didesniais tempais didėtų atlyginimai, įmonės gerokai dažniau ir didesniu mastu kels prekių ir paslaugų kainas. Kitaip sakant, įsitvirtinantys didesnės infliacijos lūkesčiai gali tapti savaiminio išsipildymo reiškiniu.
Vis tik, nepaisant agresyvių planų ir lūkesčių, daugėja ženklų, kad ECB neturės daug erdvės kelti bazines palūkanų normas. Beveik visose euro zonos valstybėse realios gyventojų pajamos krenta – kainų augimas lenkia atlyginimų augimą. Tai jau savaime mažina ir mažins vartojimą, bei galiausiai prislopins ir kainų augimą.
Kol kas daugelyje šalių gyventojai pilna apimti dar nepajautė, kokios brangios yra gamtinės dujos bei elektra – vyriausybės šias išlaidas bent iš dalies kompensavo. Tačiau artėjančią žiemą rimta problema gali tapti ne tik elektros ir dujų kainos, bet ir jų trūkumas. Būtinybė mažinti jų suvartojimą gali reikšti kai kurių stambių pramonės įmonių veiklos apribojimą, o tai, tikėtina, pavirstų į platesnio masto ekonomikų nuosmukį.
Apie artėjantį ekonominį rudenį ir žiemą signalizuoja ir gyventojų bei verslo lūkesčiai. Euro zonos vartotojų pasitikėjimo rodiklis šiuo metu yra žemiausiame lygyje nuo pandemijos pradžios. ZEW ekonomikos lūkesčių rodiklis yra nukritęs į žemiausią lygį per daugiau nei dešimtmetį.
Galiausiai, finansų rinkose girdimi praėjusį dešimtmetį euro zoną krėtusios valstybių skolos krizės aidai – Italijos skolinimosi kaina sparčiai didėja, jai nepadės ir byranti Mario Draghi vyriausybė bei galimi išankstiniai rinkimai. Dėl šios priežasties ECB pristatė ir naują bei šiek tiek prieštaringai vertinamą instrumentą (angl. transmission protection instrument), kurio pagalba bus siekiama užtikrinti, kad nė vienos euro zonos valstybės skolinimosi kaina netaptų netvari.
Taigi, daugybinės ekonominės, geopolitinės ir politinės problemos rodo, kad šiandien prasidėjęs palūkanų normų kilimas neužsitęs. ECB turėjo parodyti, kad nori, gali ir turi reaguoti į didelę infliaciją, bet labai tikėtina, kad rudenį ji jau mažės, ekonomikos augimas išblės, o palūkanų normų kilimas sustos.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
