Pradedame ciklą rašinių apie apleistas žaliąsias Šiaulių miesto zonas, kurios galėtų ir privalėtų būti miesto puošmena, vertybė ir pasididžiavimas.
Dėl Šiaulių valdžios bejėgiškumo, aplaidumo, sunkiai paaiškinamo smegenų uždumblėjimo šios miesto erdvės tampa dykromis. Kodėl kiti Lietuvos miestai geba susitvarkyti, o Šiauliai ne?
Pasivaikščiojimą su architektu Algimantu Černiausku pradedame nuo centrinio Šiaulių miesto parko.
Šiaulių miesto centrinis parkas jau seniai virtęs dykra. Šiemet čia jau nebesisupa ir žole užžėlė privatiems asmenims priklausantys atrakcionai, o afišos liekanos byloja apie paskutinį koncertą, įvykusį prieš pusantrų metų.
Vargu ar Lietuvoje berasime tokį apleistą miesto parką. Ar tokią neįgalią miesto valdžią?
Pavakarys miesto parke
Einame į parką vienu iš pagrindinių takų. Prieš akis – medinis pastatas, gal buvusi šaudykla, su užrašu „Parduodama“. Krūmuose įsitaisiusi svaiginasi grupelė.
Kairėje – vasaros estrada. Aptrupėjusiais laiptais kylame į tribūnas. Pro grotas žiūrime į aikštę. Apie 70-tuosius statyta estrada taip ir liko neatstatyta po 1995-ųjų gaisro. Jau šešiolika metų. Tribūnoje mėtosi kažkieno drabužiai, gal kas nakvojo?
Sukame neveikiančių atrakcionų link. Keli vaikai beviltiškai bando pastumti surūdijusį traukinį. „Gal pajudės“, – kalbasi. Dar keli pavojingai bando užsiropšti ant seniai užmirštų „linksmųjų kalnelių“.
Gyvybės yra ir stovinčiame „Velnio rate“. Ant kelių apatinių sūpuoklių linksminasi kompanija, vis užgerianti skystį iš plastikinių puodelių (tarp jų – ir šeima su kokių ketverių metų vaiku). Po kurio laiko linksmybės baigiasi konfliktu, supykęs tėvas sako „Neužknisk, a gerai?“, o jauna mama su verkiančiu vaiku nušlitiniuoja prie parko išėjimo.
Taku prabėga mergina su ausinukais, pravažiuoja keletas dviratininkų, nusituština du rotveileriai, o porelė senjorų atsisėda ant vieno iš nedaugelio sveikų suoliukų.
Dykra
„Blogiausia, kad matydamas tokią aplinką ir joje augdamas žmogus taip ir formuojasi. Jis galvoja, kad čia yra dykra, – sako architektas A. Černiauskas. – Baugu įeiti į tokią aplinką. Ji netvarkoma. Nėra jokio formavimo projekto. Ką čia žmogui veikti? Nei malonumo, nei pailsėsiu, viskas aptverta, grotuota. Sudegusi estrada neatstatyta. Mes galvojame, kaip plėstis, bet nesugebame suvaldyti to, kas supilta, pastatyta, kas iš esmės jau yra. Mes tarsi užmiršome, kad parkas egzistuoja. Parkas – savo plotu ir dydžiu yra labai svarbus centrinei miesto daliai, tačiau jį kompromituoja nevaldomi ir netvarkomi dalykai“.
Architekto įsitikinimu, kaip ir visi parkai, taip ir šis pirmiausiai turi turėti scenarijų, impulsyviai, intuityviai nieko gero neišeis.
Impulsyvių dalykų jau pridaryta: atrakcionai, parko statiniai prieš gerą penkiolika metų atiduoti į privačias rankas.
„Nežinau, kodėl buvo reikalinga privatizuoti visus įrenginius be konkrečios idėjos – ar norėta pinigų gauti, ar manyta, kad viskas savaime atgis? Nebūna tokio stebuklo, kad privatus interesas sutvarkytų viešąsias erdves“, – sako A. Černiauskas.
Laukinė gamta be paskirties
Nuo pokario pradėti sodinti medžiai stichiškai tebeauga, jie neformuojami, parkas, anot architekto, tarsi laukinė gamta be aiškios paskirties.
Kodėl per Nepriklausomybės metus parkas tik nyko? Trūksta pinigų?
„Pinigų visada yra. Tokioms viešosioms erdvėms atsiranda europinių lėšų. Kodėl kiti miestai sėkmingai jų gauna? Šiaulių miesto savivaldybėje yra pakankamai tarnybų, bet ar jie turi minčių? Formaliai visada galima pasakyti, kad nieko negalim, neturim pinigų“, – svarsto A. Černiauskas.
Formaliai:
* Arūnas Adomaitis, Miesto Infrastruktūros skyriaus vedėjas:
– Pagal finansavimą nušienauti galime tik kartą per metus. Mūsų galimybė prižiūrėti savo parkus – minimali„.
* Valdonė Kaminskienė, Viešosios tvarkos skyriaus vyr.specialistė (šis skyrius turėtų priversti atrakcionų ir statinių savininkus susitvarkyti savo teritoriją):
– Sakau, dar nė karto nesidomėjom. Labai seniai buvau parke. Išsiaiškinsim, kas savininkas, užsiimsim. Mums reikia laiko išsiaiškinti, pasidomėti.
* Egidijus Varneckas, UAB „Šiaulių atrakcionų parkas“ atstovas:
– Šiuo metu veikla nevykdoma, pernai kaip uždarėm, taip ir uždarėm. Ar savivaldybė mūsų nejudina? Nelabai tam turi pagrindo, mūsų privataus kapitalo įmonė nėra įsipareigojusi.
Iš miesto parko istorijos:
„Ten, kur šiandien yra naujasis parkas, buvo didelis priemiestinis vienkiemis, priklausęs Šapirų šeimai. Kaizerinės Lietuvos okupacijos metais vienkiemis buvo prijungtas prie miesto.
Pokario metais, šalia miesto valymo ir atstatymo darbų, miesto visuomenė Šapirų pievose ėmėsi kurti ir naująjį miesto parką. Jau 1947 metų spalio mėnesį čia iškasta 3850 duobių medeliams, nuvalyta 6220 išilginių metrų alėjų.
Parke prisodinta daug medelių, daugiausia talkų metu. Iš retesnių medžių auga platanalapiai, totoriniai klevai, europiniai maumedžiai, nemažai kitų egzotinių medžių“.
Miesto svečiai: liūdna matyti griuvėsius
Parke sutikti Sander Grip ir Michalas Oppenhaimeris, olandų šeima iš Roterdamo su trim vaikais, po Lietuvą keliavo jau keturias savaites. Ką tik atvykę į Šiaulius, apsistoję viešbutyje ir išėję pasivaikščioti.
Kokią jie nuomonę susidarė apie mūsų miesto parką ir kaip siūlytų jį keisti?
Sander: „Parkas savaime gražus, su nuostabiais senais medžiais, tik labai nesutvarkytas. Jis labiau primena mišką, o ne miesto parką. Seni medžiai nėra prižiūrimi, žolė nenupjauta, suoliukai sulūžę. Labai gaila, kad neveikia atrakcionai, liūdna matyti griuvėsius.“
Michalas: „Aš labai nustebusi, kad čia yra žmonių, vaikštančių aplinkui, sėdinčių ant suoliukų, nors ten negražu. Mane tai liūdina. Čia galėtų būti smagu, bet nėra. Šis parkas nuteikia kažkaip melancholiškai. Tai ne ta vieta, kur norėčiau vaikščioti.“
Sander: „Jei nueitum į parką Roterdame, rastum daugybę žmonių – vaikštančių, rengiančių piknikus ant žolės, kepančių barbekiu, žaidžiančių. Čia vyksta įvairūs festivaliai, parkai yra naudojami.
Manau, ir jums reikėtų parko, bet ne miško. Reikėtų nukirsti keletą medžių, palikti daugiau erdvių, daugiau žolės ar šiaip vietos, kur jūs galėtumėte išgerti puodelį kavos ar arbatos, daugiau vietos žaidimams. Aš čia įsivaizduoju gerą vietą miesto festivaliams.„
Michalas: „Suvalkuose matėme panašų parką, kaip čia, tik labiau išvalytą, mažiau medžių ir daugiau žolės – ten tuo metu vyko tarptautinis bliuzo festivalis. Aš taip įsivaizduoju ir jūsų parką...“
Nijolė KOSKIENĖ