Agentūros "Viešųjų ryšių partneriai" direktorius Mykolas Katkus LŽ tvirtino, jog daug kas šiandien "nemyli" Andriaus Kubiliaus, bet vis tiek mano, kad jo Vyriausybė iš esmės viską daro teisingai. "Žmonės gali mėgti A.Kubilių arba nemėgti, bet, kaip ir Winstono Churchillio atveju, jam tiesiog nėra rimtos alternatyvos. Dabartinės Vyriausybės komunikacinė nuostata - "jei ne mes, tada niekas to nepadarys" - kol kas pasitvirtina", - kalbėjo viešųjų ryšių ekspertas.
- Turime labai populiarią prezidentę, labai populiarią Seimo pirmininkę ir labai nepopuliarų premjerą. Kodėl taip skiriasi jų populiarumas?
- Pastaruoju metu Lietuvos politinė komunikacija patyrė tam tikrą lūžį. Maždaug nuo 2002-ųjų nepopuliariai kalbėti buvo "tabu". Politinės komunikacijos erdvėje visąlaik vyravo populistiškai kalbantys žmonės, kurie nuolat kritikavo savo oponentus ir žadėjo rinkėjams aukso kalnus.
Šis populistinis šnekėjimas buvo būdingas spartaus ekonomikos augimo ir už ekonomiką gerokai greičiau augusių žmonių lūkesčių epochai. Tačiau prieš 2008-ųjų Seimo rinkimus ir ypač per 2009 metų prezidento rinkimus viešojoje erdvėje labai padaugėjo technokratiško kalbėjimo.
Šiandien valdžios viršūnėje matome technokratinę daugumą, tiksliau - žmones, kurie net nesistengia šnekėti netechnokratiškai. Išimtis - Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Matome ne politikus, o technokratus-vadybininkus. Net premjeras, daug politinės patirties turintis žmogus, užsimiršęs neretai kalba kaip finansų ministras.
Dalios Grybauskaitės pergalė per prezidento rinkimus liudijo, kad padėtis, žmonių nuomone, yra bloga, o valdžioje reikia žmonių, kurie, užuot daliję malonius pažadus, kalbėtų tiesiai ir "kietai" pasakytų nemalonius dalykus. Tačiau kai iš esmės tą patį, ką ir D.Grybauskaitė, šiandien sako A.Kubilius, žmones tai veikia visai kitaip: jiems, matyt, jo retorika tiesiog kelia alergiją.
- Tai A.Kubilius yra nemėgstamas ne tik dėl sunkmečio, kai visa valdžia keikiama, bet ir kaip politikas?
- Akivaizdu, kad 2009-aisiais labiausiai "mušamas" politikas buvo premjeras. A.Kubilius viešai mėgino užstoti visus, kurie su juo susiję: ir savo ministrus, ir net itin nepopuliariu politiku tapusį Arūną Valinską. Premjeras buvo tapęs savo finansų ministro Algirdo Šemetos "atstovu spaudai", o šiandien jis užstoja nepopuliarų Vilniaus miesto merą Vilių Navicką. Šitaip Vyriausybės vadovas pritraukia neigiamas rinkėjų emocijas. Maža to, jo asmuo buvo kryptingai puolamas dalies įtakingos žiniasklaidos.
Šiaip ar taip, ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) populiarumą, ir tai, kad žmonės nėra visai nusivylę šia partija, liudija Seimo pirmininkės I.Degutienės populiarumas.
- Kodėl I.Degutienė populiari?
- Vienas Seimo vadovės pranašumų - kad ji yra ne A.Kubilius ir ne A.Valinskas. Kita I.Degutienės populiarumo priežastis - jos retorika. Parlamento pirmininkė kalba nuosekliai ir niekada nepamiršta, kad bendrauja ne tik su žurnalistu, bet ir su rinkėju. Be kita ko, rinkėjai, matyt, pasigenda labiau taikančios nei priešinančios politiko asmenybės, o I.Degutienė šiuos jų lūkesčius tenkina.
Santarvės politikui paprastai reikalingas tam tikras postas, kad jis galėtų išryškinti savo pranašumus. Antai Valdas Adamkus, dar netapęs prezidentu, bet jau būdamas populiarus politikas, per 1996 metų Seimo rinkimus viešai palaikė Rimanto Smetonos ir Sauliaus Pečeliūno politinę sąjungą. Vis dėlto ta sąjunga į Seimą nepateko.
Taigi vadžios postas santarvės politikui yra reikalingas. I.Degutienei, manau, Seimo pirmininkės pozicija labai tinka. Maža to, šios pareigos leidžia jai būti matomai ir maitina rinkėjų viltis, kad jei ji taptų premjere, žmonių interesams būtų atstovaujama geriau. Kad ir kaip būtų, I.Degutienės atsiradimas Seimo pirmininkės poste yra, ko gero, ryškiausias šių metų politinis įvykis.
- Kuris iš dviejų TS-LKD lyderių - A.Kubilius ar I.Degutienė - psichologiškai labiau atitinka tradicinį konservatoriaus-krikdemo įvaizdį?
- Akivaizdu, kad A.Kubilius yra "technokratiškesnis" už I.Degutienę, o ši - "politiškesnė" už premjerą. Konservatoriaus etalonas Lietuvoje turbūt tradiciškai yra Vytautas Landsbergis. Jis - protingas, aštrus, turintis savo nuomonę. A.Kubilius šiuo atžvilgiu būtų lyg ir arčiau V.Landsbergio. Tačiau jei pažvelgtume į Vokietijos pavyzdžius, reikėtų pripažinti, kad I.Degutienė yra arčiau Angelos Merkel nei A.Kubilius.
Kelčiau klausimą šiek tiek kitaip: kuris iš šių dviejų Tėvynės sąjungos lyderių labiau atitinka esamo laiko reikalavimus? Žmonės gali mėgti arba nemėgti A.Kubiliaus, bet, kaip ir W.Churchillio atveju, jam tiesiog nėra rimtos alternatyvos. Dabartinės Vyriausybės komunikacinė nuostata - "jei ne mes, tada niekas to nepadarys" - kol kas pasitvirtina.
- Ar vertėtų kada nors TS-LKD keisti premjerą - siūlyti populiariai I.Degutienei užimti nepopuliaraus A.Kubiliaus postą?
- Jei kalbėtume apie tai, kas dabar būtų naudingiausia TS-LKD, atsakyčiau taip: jiems naudingiausia būtų pasitraukti iš valdžios, pusę metų palaukti ir tada sugrįžti. Tačiau akivaizdu, kad TS-LKD pasitraukimas sukeltų didelę politinę suirutę.
Jeigu svarstytume, ar vertėtų I.Degutienei užimti premjero postą tuo atveju, jei iš jo dėl spaudimo būtų priverstas pasitraukti A.Kubilius, mano atsakymas būtų neigiamas. Vertindamas Seimo pirmininkės įvaizdį galiu pasakyti, kad ji yra veikiau parlamentinės nei vykdomosios valdžios politikė. O kai parlamentiniai politikai patenka į vykdomosios valdžios postus, atsiranda daug pagundų arba nusiristi į populizmą, arba užsiimti smulkmenomis.
Kita vertus, jei A.Kubilių premjero poste pakeistų I.Degutienė, būtų atsitraukimas pasakant: "Mes klydome." Manau, kalbėti apie klaidas, padarytas priimant esminius sprendimus, TS-LKD dabar nederėtų. Juolab jog TS-LKD demonstruoja tvirtą tikėjimą, kad nuveikė būtent tai, ką privalėjo nuveikti.
- Šios Vyriausybės likimas priklausys nuo prezidentės pozicijos. Jei prezidentė vis girs A.Kubilių ir šio Vyriausybę, jos reitingai gali smarkiai smukti, o jei pradės aštriau kritikuoti premjerą, tuomet kils klausimas: kokią ji mato alternatyvą? Kol kas D.Grybauskaitė teigia alternatyvų nematanti.
- Manau, daug kas priklauso nuo ekonomikos būklės, taip pat nuo žmonių sąmoningumo pokyčių. Viena yra sočiam sėdėti priešais televizorių ir visus politikus vadinti šmikiais, bet visai kas kita - susimąstyti apie politiką ištikus krizei. Kaip sakė vienas reklamos ekspertas, per krizę žmonės ima daugiau galvoti, o tai yra geras dalykas.
Savo ruožtu šie mąstysenos pokyčiai veikia ir žmonių politines nuostatas. Iki šiol valdžia visada buvo nepopuliari, kad ir kaip atrodytų ekonominiai reikalai. Formuota nuomonė, esą valdžia visuomet ko nors nepadaro, todėl yra bloga. Dabar atsiranda prielaidų susidaryti vakarietiškai mąstančiai visuomenės grupei, kuri premjerą ir Vyriausybę vertins pagal tai, kaip jiems seksis susidoroti su krizės iššūkiu.
Nedrįsčiau tvirtinti, jog dabartinis premjero nepopuliarumas užprogramuotas ilgam. Juolab kad ir šiandien esama nemažai žmonių, mąstančių taip: "Nemyliu Kubiliaus, bet jis viską daro teisingai."
O D.Grybauskaitės populiarumas dabar yra šiek tiek per didelis. Ji laikosi gana saugios pozicijos: iš pradžių pakritikuoja, paskui, įsitikinusi, kad į kritiką atsižvelgiama, suteikia "palaiminimą" veikti toliau. Jei nebus didelių skandalų, viskas vyks sena vaga.
- Minėjote du politikų tipus: technokratus ir populistus. Kuriam iš jų priskirtumėte D.Grybauskaitę?
- Absoliuti technokratė. O jos kalbos griežtumas - politinės lyderystės savybė. Kartu tai yra ir pažeidžiamiausia prezidentės įvaizdžio dalis. Juk Lietuvos prezidentas pagal savo veikimo galias vis dėlto neprilygsta Rusijos prezidentui.
- Jau matyti tokių panašumų?
- Greita ir agresyvi teisėjos laikysena nesunkiai parodijuojama. Savo ruožtu parodijos Lietuvos politikoje yra "mirtinas" žanras.
- Ar D.Grybauskaitės įvaizdis šiandien turi praktinio pagrindo - nuveiktų darbų, ištesėtų pažadų, aktyvios užsienio politikos, valstybės saugumo vizijos ir jos įgyvendinimo, teismų sistemos tobulinimo?
- D.Grybauskaitė atlieka "valstybės kontrolieriaus-prižiūrėtojo" vaidmenį. Šio vaidmens niekada nesiimdavo, pavyzdžiui, V.Adamkus. Nebent suvaidindavo jį savo metiniuose pranešimuose, kurie, kaip žinome, turėdavo labai mažai praktinių padarinių.
D.Grybauskaitė žadėjo, kad bus išardytas "Leo LT". Tai įvykdyta. Kita vertus, juk ji nėra pridalijusi gausių pažadų. Prezidentės rinkimų kampanija sukosi ne aplink pažadus, bet aplink jos asmeninį sprendimą grįžti į Lietuvą valstybei sunkiu laiku.
- Kaip klostysis populistinių jėgų ateitis? Ar po kitų Seimo rinkimų turėsime dar vieną Viktoro Uspaskicho ar A.Valinsko partiją?
- Kol kas negalime nurašyti Darbo partijos - V.Uspaskicho asmuo išlieka charizmatiškas. Šiaip ar taip, populistams vietos tikrai netrūksta. Tačiau ir populistinės partijos pamažu keičiasi racionalumo link. Antai Rolando Pakso "Tvarka ir teisingumas" virsta Valentino Mazuronio partija. Tarp šių dviejų politikų esama nemenkų skirtumų, nors jie atstovauja tai pačiai partijai.
O kalbant apie naujas populistines jėgas, manau, kad daugiausia šansų "sumaišyti kortas" kitiems kovotojams už vietą po saulę turi Kęstučio Čilinsko judėjimas. Jis turi gerai organizuotą struktūrą, sugeba išvesti į gatves daugybę žmonių, net kai nėra esmingai svarbaus reikalo. Savo jėgą šis judėjimas jau parodė. Sakyčiau, K.Čilinskas yra "nepopulistiškas populistas": gana charizmatiška, kai kuriems rinkėjams patraukli asmenybė. Jeigu jie sumanytų virsti partija, galėtų "sumaišyti kortas" tiek "Tvarkai ir teisingumui", tiek konservatoriams, tiek socialdemokratams.
Vladimiras LAUČIUS
