Paprastai, kalbant apie neonacius, daroma esminė klaida: jie visi įvardijami ligoniais. Jiems lipdomos neišsilavinusių žmonių, psichinių ligonių etiketės, taip stengiantis apeiti problemą, kuri vis didėja. Čia net neverta akcentuoti kas patenka į tų „nekenčiamųjų“ sąrašą, nes tai viso labo atsitiktinumas. Kartais žydai, kartais musulmonai (kurie kariauja tarpusavyje), kartais tiesiog visi turtingieji ir galingieji (kurie irgi dažnai kariauja tarpusavyje). Daug svarbiau suprasti neapykantos prigimtį ir tai, kodėl ji gimsta.
Neonaciai, prisidengę nacionalistų ar „teisingų“ radikalų kaukėmis nėra ligoniai. Per Niurnbergo procesą psichiatrų tirti naciai parodė neeilinius intelektualinius sugebėjimus ir puikius bendravimo įgūdžius. Neapykanta nėra patologiška – ji yra nesugebėjimo susitaikyti su savo kitoniškumu išdava.
Kalbėdama apie šiuolaikines neapykantos formas, istorikė ir psichoanalitikė E. Roudinesco akcentuoja pražūtingą šiuolaikinės visuomenės siekį bet kokią neapykantą laikyti patologija, neva „kiekvienas individas turi teisę, taigi ir pareigą, nedemonstruoti savo kančių ir nesižavėti jokiu kitu idealu, išskyrus pacifizmą ar humanistinę moralę. Todėl neapykanta tapo pasalūniška, iškrypusi ir dar labiau pavojinga, nes prisidengė atsidavusios aukos kauke. Jei neapykanta kitam yra pirmiausia neapykanta sau, tai ji, kaip ir bet koks mazochizmas, remiasi įsivaizduojamo kitoniškumo neigimu. Kitas visuomet tampa auka, todėl nepakantumą gimto siekis paversti kitą savo narcizišku atvaizdu, o idealiausia būtų sunaikinti kitą, kol jis dar neegzistuoja“.
Demokratiniame pasaulyje neįmanomas ideologinis maištas su vyraujančia ideologija, nes nėra anapus demokratijos egzistuojančios geresnės tvarkos. Visi politiniai praeities projektai subliūško. Net Skandinavijoje niekas nesidžiaugia socializmu, nes visi pagaliau suprato, jog suvienodinti žmonių pajamas ir gyvenimo kokybę – tai dar blogiau nei visus nuskurdinti. Socializmas pralaimėjo kartą ir visiems laikams. Andersas Behringas Breivikas padėjo paskutinį tašką socializmo istorijoje. Neradęs kur išlieti neapykantos, jis iššaudė savo tėvynainius, įsivaizduodamas, kad šaudo būtent į tuos, kurie sukūrė skandinavišką tvarką, kur net labiausiai nevykęs idiotas už patį prasčiausią darbą gauna tą patį, ką A. B. Breivikas.
Tai buvo kraštutinis bandymo atrasti svetimą kitą atvejis: desperatiški šūviai į bet ką. Bet tokia ir yra neapykantos prigimtis: įsivaizduojamas Blogis, kurį visomis išgalėmis reikia įveikti. Įsivaizduojamas kaltasis dėl esamos padėties.
Taip, kaip Norvegijoje siautėjo A. B. Breivikas, Lietuvoje pasielgtų daugybė žmonių, jei tik duotum jiems šautuvą ir parodytum, kas dėl visko kaltas. Nes neapykanta nėra patologiška, dėl ligos atsiradusi anomalija. Kaip puikiai pastebi E. Roudinesco: „Depresyvioje visuomenėje sergantis žmogus yra tiesiogine to žodžio prasme apsėstas biopolitinės sistemos, kuri reguliuoja jo mąstymą lyg galingas raganius. Žmogus ne tik už nieką neatsako, jis net neturi teisės įsivaizduoti, kad mirtis gali būti jo sąmoningas ar nesąmoningas aktas<...> Demokratinėse šalyse viskas vyksta taip, lyg bet koks maištas būtų neįmanomas, taip, lyg pati socialinio ar intelektualinio perversmo idėja tėra iliuzija, taip, lyg naujos biogalios barbariškumo konformizmas ir higienizmas būtų laimėjęs mūšį. Iš čia ir kyla sielos liūdesys, lytinė impotencija ir depresijos paradigma“.
Kitaip sakant, mes matome pasaulį, kuriame anot visų išminčių, jau nebereikia nieko kardinaliai keisti: demokratija yra geriausia politinė forma, kapitalizmas – geriausia ekonominė forma, apie viską jau pagalvota, dabar beliko kosmetiniai reikalai. Nors kasdieniame kiekvieno individo gyvenime nepasitenkinimas tiek demokratija, tiek kapitalizmu gali būti milžiniškas. Ne tik tuomet, kai kalbame apie tautinę valstybę ar kitas „moralines“ vertybes. Nepasitenkinimas gali būti daug įvairiapusiškesnis: nuo politinių sprendimų priėmimo (tiesioginės demokratijos troškimas) iki radikalaus ekonominio modelio keitimo (troškimas reguliuoti kainas ir „moralių“ profesijų atstovų atlyginimus).
Disbalansas tarp skambių demokratiško Vakarų pasaulio šūkių, kurie teisingi daugiau ar mažiau, tik turtingiesiems ir „paprastų žmonių“ skurdaus kasdienio gyvenimo yra toks didelis, kad jeigu tie „paprasti žmonės“ turėtų daugiau proto, jie seniai būtų sugebėję iš esmės pakeisti žaidimo taisykles. Ir tik sovietinei švietimo sistemai turime būti dėkingi už tai, kad paprasti žmonės nieko nesupranta nei apie politiką, nei apie ekonomiką. Todėl Lietuvoje ramu.
Bet ar tuo noriu pasakyti, jog problema daugiau ar mažiau liečia tik politiką ir ekonomiką? Ne visai. Problema liečia visas gyvenimo sritis. Nes dabartinėmis sąlygomis kaip nors iškelti „paprastų žmonių“ idėją viešai atrodo neįmanoma. Todėl vienintele socialiai tinkama forma pasirenkama neapykanta. Neapykanta yra vienintelis kovos su visa sistema simbolis. Ir įrankis.
Nekenčiantieji (kad ir ko nekenčia) nėra patologiški ir nesveiki žmonės. Net priešingai.
„Nėra nieko labiau artimo patologijai, kaip iki kraštutinumo išpuoselėtas normos kultas. <...> Nacių pasaulyje viskas atrodo suderinta, teisinga, logiška, padoru, tvarkinga, racionalu“, - teigia E. Roudinesco.
Ir ji teisi: toli gražu ne dėl to, kad būtų iš prigimties nesveiki, naciai ėmėsi naikinti žydus. Jie ėmėsi naikinti žydus, nes siekė patologiško normalumo: švarios rasės. Tas pats yra ir su Lietuvoje aršiai besireiškiančiais neonaciais: jie trokšta tvarkos, kurioje nebūtų milžiniško neatitikimo tarp įstatymų ir kasdienio gyvenimo.
Bet ar galima sakyti, jog įmanoma tokia visuomenė, kuri suprastų ir kasdienio gyvenimo niuansus, ir gebėtų deramai atspindėti kiekvieno individo norus? Ne. Kaip rodo Skandinavijos pamokos, infantiliai užauginta visuomenė gali labai greitai sprogti, nes yra iš visų visuomenės modelių pati dirbtiniausia. Visiškai neįsiklausanti į paskirų individų norus ir poreikius. Neapykanta nėra išgyvendinama iš visuomenės ir kuo labiau ją slėpsi, tuo didesnis bus šokas, kai ji pasirodys. Neapykantą, kaip ir visa kita, reikia išmokti adekvačiai paaiškinti. Ją reikėtų aiškinti, kaip procesą, įtakotą visuomenės idealų ir joje gyvenančių žmonių norų neatitikimą. Bet žinoma, nereik neapykantos teisinti ir laikyti tinkamu „tiesioginės“ demokratijos įrankiu.
Neapykanta nėra konstruktyvi – ją skleidžiantys žmonės netrokšta realių permainų, netrokšta kitokios visuomenės sąrangos. Jų tikslas – patirti kuo daugiau malonumo plėtojant neapykantos praktikas. Tam dabar kuo puikiausiai pasitarnauja socialiniai tinklai. Pilti neapykantą jiems reiškia patirti malonumą. Neapykanta nėra nekaltas žaislas, bet kovoti su ja reikia išmintingai: parodant, kad nekenčiantieji kitų, pirmiausia nekenčia savęs. Ir yra puikus būdas išsivaduoti iš šio kalėjimo: „Nesigėdyti savęs – štai kas yra tikroji laisvė“ (F. Giroud). Neonaciai yra žmonės, kurie nesugeba susitaikyti su savo ribotumu. Todėl jiems, kaip ir visiems nelaimingiems žmonėms, norisi keisti pasaulį. Užuot bandžius pakeisti save.
