„Aš esu nacis, aš esu nacis. Nesivelsiu į detales ir neteigsiu, kad esu nacionalistas, patriotas, imperialistas ir taip toliau. Pasakysiu tiesiai šviesiai: aš esu nacis“, – taip vaizdo įraše, kuris buvo paskelbtas Rusijos nacionalistinių pažiūrų „Youtube“ platformos kanale, kalbėjo vienas iš vyrų, vardu Aleksejus Milčiakovas. Būtent jam ir buvo skiriamas didžiausias dėmesys vaizdo medžiagoje.
„Jūs turite suprasti, kad kai yra nužudomas žmogus, viduje atsiranda jaudulys, kurį galima patirti medžiojant. Jeigu niekada nemedžiojote, turėtumėte pamėginti. Tai įdomu“, – pridūrė jis.
A. Milčiakovas liūdnai pagarsėjo kaip nacis, šiurpiai nužudęs mažą šuniuką ir vėliau jo nuotraukas įkėlęs į socialinius tinklus, jis taip pat vadovauja sukarintai rusų grupuotei „Rusič“, kurios atstovai viešai naudoja nacių simboliką bei propaguoja radikalias rasistines ideologijas. Ši grupuotė bei pats A. Milčiakovas yra susiję su įvykdytais žiaurumais Ukrainoje ir Sirijoje.
Kartu su Rusijos imperinio judėjimo, kurį JAV prieš dvejus metus paskelbė teroristine organizacija, nariais, aktyviai pasisakančiais už baltųjų viršenybę, „Rusič“ yra viena iš dešiniosios pakraipos grupuočių, padedančių Rusijos karinėms pajėgoms ir separatistams Ukrainos teritorijoje.
Remiantis Vokietijos federalinės žvalgybos tarnybos paskelbta konfidencialia ataskaita, kurios ištrauką gavo ir gegužės 22 d. paviešino „Der Spiegel“, paaiškėjo, kad didelė dalis dešiniųjų ekstremistų ir taip pat neonacių grupuočių kariauja Ukrainoje.
Vokiečių analitikai pastebėjo, kad rusų kariuomenės bei valdžios lyderiai teigiamai įvertino neonacių grupių dislokavimą Ukrainos teritorijoje ir tai paneigia Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžius, esą vienas iš pagrindinių pradėtos invazijos Ukrainoje tikslų – „denacifikuoti“ šią valstybę.
„Spiegel“, cituodama pateiktą žvalgybinę informaciją, teigė, kad „tariama karo priežastis – Ukrainos denacifikacija – yra absurdiška“.
Nuo Sirijos iki pat Ukrainos
Prieš prasidedant invazijai vasario 24-ąją, karas Ukrainoje jau buvo pritraukęs didelį, tačiau tiksliai nežinomą skaičių kraštutinių dešiniųjų pažiūrų kovotojų. Ilgą laiką didelis dėmesys buvo sutelktas į dešiniojo sparno savanorių ir sukarintas grupuotes, kurios kovojo kartu su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. Šis fenomenas pastebėtas dar 2014-aisiais, kai Donbase prasidėjo susirėmimai tarp Rusijos ir Ukrainos ginkluotų pajėgų.
Plačiai žinomas Ukrainos „Azovo“ pulkas buvo suformuotas iš dešiniojo sparno savanorių karių ir yra vadinamo „Azovo“ batalionu, o jo nariai išgarsėjo jau pirmosiomis Rusijos invazijos Ukrainoje dienomis. Bataliono lyderiai ir įkūrėjai iš pradžių atvirai naudojo ksenofobišką ir prieš imigrantus nukreiptą retoriką, be to, šiai grupei priklausančių narių naudojami logotipai buvo labai panašūs į kai kurių nacių dalinių ženklus, kurie buvo naudojami Antrojo pasaulinio karo metais.
Tačiau vėliau šios grupės narius įtraukus į Ukrainos nacionalinę gvardiją, „Azovo“ nariai sušvelnino toną, tačiau išlaikė beveik neįveikiamo karinio vieneto reputaciją.
Metų metus Rusijos atstovai „Azovo“ pulką bei XX-ojo amžiaus tautinį veikėją Stepaną Banderą naudojo propagandiniais tikslais, dažnu atveju iškraipydami arba perdėdami jų teiginius ar veiksmus, nes bandė vaizduoti, esą Ukrainą kontroliuoja neonaciai.
V. Putinui vasario 24 dieną paskelbus apie pradedamą invaziją Ukrainoje, Kremliaus lyderis bandė pateisinti karinius veiksmus sakydamas, kad pagrindiniai vadinamosios „specialiosios operacijos“ tikslai yra Ukrainos „demilitarizacija ir denacifkacija“.
Tuo metu Kyjivo ir Vakarų vyriausybių atstovai teigė, kad V. Putino išsakyti argumentai yra tikrų tikriausia nesąmonė. Be to, net jei tai ir būtų tiesa, tuo vis tiek nebūtų galima pateisinti neišprovokuotas karinės invazijos prieš Ukrainą, nes jos valdžios atstovai buvo išrinkti laikantis visų demokratinių principų.
Tačiau per pastaruosius metus kur kas mažiau dėmesio buvo skiriama dešiniojo sparno sukarintoms grupuotėms, kurios kovoja Rusijos pusėje – ir ne tik Ukrainoje, bet ir Sirijoje.
Dalis tokių rusų kovotojų prisijungė prie privačios samdinių grupuotės „Wagner“, o kita dalis – prie „Rusič“, taip pat prie Rusijos imperinio judėjimo bei sukarinto Rusijos imperinio legiono.
Buvusį desantininką A. Milčiakovą ir kitą rusą Janą Petrovskį ekspertai laiko „Rusič“ susivienijimo lyderiais, o kai kurie jų yra įsitikinę, kad ši grupuotė taip pat yra susijusi su „Wagner“.
„Rusič“, kurios oficialus pavadinimas yra „Sabotažo ir puolamosios žvalgybos grupė Rusič“, 2014 m. buvo įkurta Sankt Peterburgo mieste.
Tiek A. Milčiakovas, tiek J. Petrovskis dar 2014 bei 2015 m. Donbase kovojo prieš Ukrainos karines pajėgas bei viešai demonstravo gautus apdovanojimus – „Donbaso savanorių sąjungos“ antsiuvus. Tačiau Rusija nuolat kartojo, kad šalies karinės pajėgos nekovoja Donbase. Vietoje to Kremlius siekė įtikinti, kad šiame regione prieš Ukrainos kariuomenę karinius veiksmus vykdo vietos partizanai, o ne rusų kariai.
2014 m. rugsėjo mėnesį, netoli Luhansko regionio, Ščastjos gyvenvietės, „Rusič“ kariai susikovė su Ukrainos sukarinta grupe „Aidar“. Ukrainos žiniasklaida skelbė, kad susirėmimų metu tąkart žuvo daugybė šalies karių, o kiek vėliau internete pasirodė nuotraukos, kuriose buvo matomi sudarkyti ir apdegę ukrainiečių karių kūnai. Savo ruožtu A. Milčiakovas pasigyrė, kad nužudytus karius fotografo jis pats.
Tais pačiais metais A. Milčiakovo asmenybė tapo dar plačiau žinoma, nes tinklaraštininkai ir žurnalistai atrado prieš dvejus metus darytas nuotraukas bei vaizdo įrašus, kur užfiksuotą, kaip A. Milčiakovas nužudo šunytį, nupjauna jam galvą ir neva ją suvalgo. Savo ruožtu Rusijos bulvarinis laikraštis „Moskovskyj komsomolec“ straipsnį apie kraują stingdantį įvykį pavadino taip: „Fašistas mėsininkas iš Sankt Peterburgo išvyko kovoti kartu su separatistais“.
2015 m. pradžioje A. Milčiakovas ir J. Petrovskis pateko į sankcijų, kurias paskelbė Kanada, Didžioji Britanija, ir Europos Sąjungą, sąrašą. Didžiosios Britanijos paviešintame pranešime teigta, kad sankcijos A. Milčiakovui buvo paskelbtos dėl to, kad jis „aktyviai rėmė veiksmus ir politiką, kuri kenkia Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei, taip pat ir už tai, kad siekė destabilizuoti situaciją Ukrainoje“.
2016 m. spalio mėnesį J. Petrovskį sulaikė Norvegijos policija. Šioje šalyje jis gyveno ir dirbo kartu su norvegu, kuris buvo susijęs su kraštutinės dešinės sukarinta grupuote, pavadinimu „Odino kariai“. J. Petrovskis vėliau tą patį mėnesį buvo deportuotas iš šalies.
2020-2021 m. socialiniame tinkle paviešintos nuotraukos ir vaizdo įrašai atskleidė, kad „Rusič“ kovotojai taip pat buvo dislokuoti Sirijoje. Įvedęs savo pajėgas V. Putinas siekė išlaikyti Sirijos režimą ir užkirsti kelią besipriešinantiems opozicijos atstovams. 2017 m. pabaigoje Sankt Peterburgo leidinio, pavadinimu „Fontanka“, publikacijose taip pat buvo pastebėtos fotografijos, kuriose užfiksuotas A. Milčiakovas, plaukiojantis viename iš baseinų, esančiame Palmyros mieste Sirijoje.
Tuo metu Vokietijos žvalgybos pateikta informacija atskleidė, kad „Rusič“ kovotojai Ukrainoje buvo dislokuoti jau nuo pat balandžio mėnesio pradžios.
Kol kas nėra pateikiama įrodymų, kad A. Milčiakovas ir J. Petrovskis būtų atvykę į Ukrainą vasario 24 d. prasidėjus karinei invazijai šioje šalyje. Visgi gegužės 27 d. socialinio tinklo „Telegram“ kanale, kuris galimai susijęs su „Rusič“ grupuote, buvo įkelta nuotrauka be nurodytos datos, kurioje užfiksuoti A. Milčiakovas ir J. Petrovskis, Ukrainos teritorijoje stovintys prie beveik sunaikinto šarvuočio.
„A. Milčiakovas vėl grįžo į tarnybą. Dabar jis yra kažkur Ukrainos teritorijoje, aktyviai dalyvauja šios šalies denacifikacijoje ir demilitarizacijoje“, – rašoma po įkelta nuotrauka.
„Rezervo būrys“
Tą dieną, kai buvo pradėta karinė invazija Ukrainos teritorijoje, Rusijos imperinio judėjimo vadas Denisas Garijevas savo „Telegram“ kanale rašė: „Be abejones, mes pasisakome už separatistinio darinio – Ukrainos – likvidavimą“.
Sank Peterburgo mieste 2002 m. įkurtas Stanislavo Vorobjovo Rusijos imperinis judėjimas remiasi monarchistine ideologija, kuri tam tikra prasme yra kilusi iš tikėjimo, kad Rusijai turėtų vadovauti paskutinio Rusijos caro šeimos narys – Romanovų dinastijos palikuonis.
2020 m. balandį JAV Valstybės departamentas įvedė sankcijas šiai grupuotei, įskaitant S. Vorobjovą, taip pat D. Garijevą ir dar vieną asmenį.
JAV Valstybės departamento pareiškime teigiama, kad „Rusič“ grupuotė organizavo sukarinto pobūdžio pratybas baltųjų viršenybės šalininkams, taip pat neonaciams Europoje ir aktyviai dirbo tam, kad suburtų asmenis į bendrą frontą kovai prieš tariamus priešus. Be to, priduriama, kad šis judėjimas „turi dvi treniravimuisi skirtas bazes Sankt Peterburgo mieste, kurios galimai naudojamos, kai siekiama asmenis apmokyti kovoti miške arba miesto teritorijose, taip pat ir tada, kai norima išmokyti tinkamai naudoti taktinius ginklus ir treniruoti kovos įgūdžius“.
Praėjus kelioms savaitėms, D. Garijevas socialinio tinklo „Telegram“ platformoje įkėlė įrašą, kuriame buvo pasiųsta žinutė apie tai, kad netoli Sankt Peterburgo miesto esantis kovinio rengimo centras, pavadinimu „Partizanas“, paskelbė priimantis savanorius, norinčius prisijungti kariauti Ukrainoje.
D. Garijevas savo ruožtu taip pat įkūrė su judėjimu susijusią organizaciją, kuri vadinosi „Rezervo būrys“. Remiantis Vokietijos žvalgybos išvadomis, šis darinys gavo milijonų dolerių vertės užsakymus iš Rusijos vidaus reikalų ministerijos, Federalinės saugumo tarnybos ir Federalinės apsaugos tarnybos. Pastaroji yra vyriausybinė agentūra, atsakinga už aukščiausių Kremliaus pareigūnų saugumo užtikrinimą.
Kaip ir „Rusič“ grupuotės nariai, 2014-2015 m. prie karinių veiksmų Rytų Ukrainoje prisidėjo ir Rusijos imperinio legiono nariai. Pasak kovotojų, tąkart Ukrainoje žuvo mažiausiai 6 grupuotei priklausę asmenys.
Tuo metu Vokietijos žvalgyba tvirtino, kad balandžio viduryje D. Garijevas buvo sužeistas mūšio lauke, o jo pavaduotojas Denisas Nekrasovas žuvo galimai netoli Iziumo miesto, esančio Charkivo regione.
Ilgametis Rusijos ekstremistinių grupuočių ekspertas bei tyrimų centro SOVA vadovas Aleksandras Verchovskis teigė, kad dabar Ukrainoje yra kur kas mažiau ekstremistų kovotojų, nei buvo tada, kai prasidėjo karas Donbase.
„Nacionalistai suvaidino pagrindinį vaidmenį pirmoje karo fazėje. Nors mūšio lauke jie nesudarė daugumos, tai buvo reikšminga kovotojų dalis. Dabar mes čia [Ukrainoje] nematome didelio skaičiaus savanorių kovotojų, atvykusių iš Rusijos. Galbūt daugiausiai tik kelias dešimtis“, – „Current Time“ kalbėjo A. Verchovskis.
