Skurdas – viena opiausių problemų, su kuria susiduriama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Jau nuo 1987-ųjų, t. y. 25-erius metus iš eilės, spalio 17-ąją minima Tarptautinė kovos su skurdu diena. Vienintelę metuose dieną, skirtą nepasiturintiems, inicijavo tarptautinis judėjimas už pagalbą skurstantiems „Ketvirtasis pasaulis“. Šios dienos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į skurdžiai gyvenančius piliečius, skatinti prisidėti prie paramos akcijų. Kokiais būdais galėtume sumažinti skurdą Lietuvoje? Nuo ko pradėti?
Liūdinanti statistika
Šiandien skurdas yra svarbi tema, kuri verčia veikti. Statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno apie 660 tūkst. žmonių. Taigi kas penktas pilietis gyvena nepasiturimai. Skurdo rizikos riba 2011-aisiais buvo 691 litas per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1452 litai šeimai, kurioje yra du suaugę asmenys bei du vaikai iki 14 metų, pranešė Statistikos departamentas. Skaičiai gąsdinantys, tačiau kaip juos sumažinti?
Paramos fondai – laikinas džiaugsmas
Džiugu tai, kad kuo toliau, tuo daugiau atsiranda asmenų, norinčių padėti nepasiturintiems. Kiekvienais metais labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ vykdo labdaros programas, skatindamas savanorius prisidėti perkant ir aukojant maistą. Prisidėti prie geranoriškos „Maisto banko“ iniciatyvos galima ne tik programų metu – bet kada, apsiperkant didžiuosiuose prekybos centruose.
Vykdomos ir kitos akcijos, siekiančios padėti vargšams. Jau kelerius metus iš eilės organizuojama Maltos ordino ir LNK televizijos rengiama akcija „Padovanok lėkštę sriubos“, kurios metu žiūrovai aukoja pinigus, siekdami bent trumpam pagerinti vargstančiųjų gyvenimą. Nesvarbu, kiek paaukojame ar kokių kruopų nuperkame, svarbiausia, kad žmogui būtų nesvetimas gailestis ir supratimas.
Skurdo priežastys
Į klausimą, kodėl tiek daug skurdo pasaulyje, atsakyti gana nesudėtinga.
Pirma priežastimi galime laikyti pačių žmonių atsakomybę už savo skurdą, t. y. tam tikrą jų elgesį ar būdo bruožus, kurie pagreitina skurdo atsiradimą. Dauguma vargšų patys renkasi lengvesnį gyvenimo būdą ir pasmerkia save bei savo artimuosius amžinam skurdui.
Antra priežastimi laikomas struktūrinis požiūris. Daug kas priklauso nuo valstybės nuostatų ir visuomenės veikėjų. Didžioji dalis visuomenės turėtų daugiau dėmesio skirti skurdo problemai mažinti.
Dar viena skurdo priežastis – paveldimumas. Žymaus amerikiečių antropologo Oscaro Lewiso teigimu, nepasitikėjimas valdžios institucijomis, saugios vaikystės ir visavertės motinystės bei tėvystės trūkumas, menkavertiškumo ir nepajėgumo jausmas yra tik keletas aspektų, tvirtinančių skurdo paveldimumą.
Pagalba vargstantiems
Paradoksalu, bet dauguma žmonių nesusimąsto apie kasdieninę pagalbą varguoliams. Kai esame sotūs ir švariai apsirengę, net nepagalvojame, kad kažkur gatvėj vaikšto alkani ir apiplyšę vaikai. Nepamąstome, kad kaime gyvenantys vieniši seneliai gal neprisimena kasdienės duonos ar šiltos sriubos skonio. Kalbėdama su jaunais žmonėmis domėjausi, kokia jų nuomonė apie skurstančiuosius ir kaip jiems padėti. Atsakymais dalijasi 21–30 metų jaunuoliai.
„Pagalbos priemonių yra labai daug. Aš manau, kad daug kas priklauso ir nuo pačių skurstančiųjų, nes dauguma jų pripratę prie pašalpų, maisto davinių gavimo ir panašiai. Tokie žmonės praranda motyvaciją dirbti, siekti tikslų. Be abejo, yra ir kitas tipas žmonių, kurie tikrai skursta, turint omenyje Lietuvos ekonominę padėtį ir žinant minimalų atlyginimą, o dar jeigu šeimoje yra daug vaikų ir/arba vienas ar keli šeimos nariai neįgalūs, jiems sunku išsilaikyti iš minimalaus atlyginimo ir kelių šimtų litų neįgalumo pašalpos. Mokesčiai „užsmaugia" tokias šeimas, jos kartais neturi ko valgyti, ką jau kalbėti apie aprangą, avalynę ar paprasčiausias pramogas. Padėti tokioms šeimoms, manau, galima tik sutvarkius valstybės biudžetą, tinkamai paskirsčius pajamas, pakėlus Lietuvos ekonominę padėtį, sukūrus daugiau darbo vietų. Turėtų būti rengiama daugiau socialinių akcijų, kurios tokioms šeimoms padėtų maistu ar drabužiais. Taip pat, pasikliaujant medija (vis dėlto gyvename technologijų amžiuje), turėtų būti sukurta daugiau socialinių reklamų, rengiami seminarai, kurie šviestų visuomenę apie skurstančiuosius, skiepytų moralines vertybes individams. Taip atsirastų tarpusavio suvokimas, pagalbos jausmas, net ir vaikai mokykloje galbūt pradėtų kitaip žiūrėti ir kitaip elgtis su savo klasės draugais iš prastai gyvenančių šeimų.
Kaip jau minėjau, yra ir tokių žmonių, kurie patys renkasi tokį gyvenimo būdą, tikėdamiesi pašalpų ir panašiai. O kuo šiai sociumo daliai galima padėti? Apkarpant pašalpas? Viskas ateina iš pirminės socializacijos, kai vaiko vertybės ir tikėjimas yra formuojamas šeimoje. Jeigu jis matė vargstančius tėvus, nesistengiančius pakeisti esamos padėties, yra didelė tikimybė, kad užaugęs elgsis taip pat. Tai natūralu. Tiesiog reikia laiku ir tinkamai formuoti vaiko siekius, tikslus, vertybes ir galbūt užaugęs jis bus maksimalistas.“ Erika, 24 metai.
„Manau, yra dvi grupės skurstančiųjų. Tie, kurie skursta savo noru ir laukia, kol kažkas juos parems, ir tie, kurie skursta dėl valstybės kaltės. Tie, kurie skursta savo noru, nesistengia ieškoti geresnio ar papildomo darbo, o tik laukia, kol gaus pašalpą ar kol kažkas suteiks paramą. Aišku, ne visi tokie, kai kurie turi didelę šeimą, serga, nedaug uždirba, tačiau jie stengiasi ir nedejuoja, kaip jiems blogai. Dėl skurstančių kalta mūsų valstybė ir visuomenė. Tai lemia didelė korupcija šalyje, maži atlyginimai, dideli mokesčiai, produktų kainos. Taip pat paminėčiau didelį nusikalstamumą ir nepasitikėjimą vienų kitais.“ Laura, 21 metai.
„Skurstančiuosius galėtume skirstyti į dvi grupes. Vieni savo noru vargsta ir daugiau nieko nenori, o kitiems taikyčiau kitą modelį – tokie žmonės neturi geresnio darbo, nes trūksta išsilavinimo ir/ar kompetencijos ar panašiai. Kaip jiems padėti? Reikėtų registruotis į darbo biržą, ieškoti būdų, kaip kelti kvalifikaciją, jeigu yra galimybė – dalyvauti mokymuose dėl darbo. Žinoma, tai aukštesnis lygmuo, kada tu esi darbingo amžiaus asmuo. Manau, tokiems yra daugiau galimybių. Bet jei esi nedarbingo amžiaus ar ligonis, invalidas, tuomet kebliau. Čia tikriausiai reikėtų ieškoti pagalbos savivaldybėje, seniūnijoje. Pirmiausia siūlyčiau registruotis dėl pašalpos, nuolaidų gavimo ar panašiai. Skurstantiems, visiškiems vargšams, kiek teko girdėti, yra valgyklos, kuriame suteikiamas nemokamas maitinimas, nemokamos lovos žiemos metu.“ Artūras, 30 metų.
„Vargingi žmonės dažnai neturi ko valgyti dėl to, kad neturi darbo, taigi būtų galima kurti daugiau paprasto mažai kvalifikacijos reikalaujančio darbo vietų. Tokiu atveju bent jau šeimos vyras galėtų turėti nuolatines pajamas, kurios padėtų pagerinti buitį. Taip pat tokioms šeimoms galima įsteigti viešas valgyklas, kuriose maistas būtų nemokamas arba už labai mažą kainą, valgyklos turėtų būti skirtos tik šeimoms su vaikais, ne benamiams ir ne valkatoms. Pagalba tokiems žmonėms gali būti teikiama per televiziją („Bėdų turgaus“ pavyzdys). Tokie žmonės dar galėtų papasakoti savo istorijas laikraščiams, žurnalams, pasakyti, kokių daiktų konkrečiai jiems reikia. Galima kreiptis ir į bažnyčias, dalis parapijiečių suaukotų pinigų galėtų būti skiriama vargingoms šeimoms paremti.
Kita vertus, skurstantys žmonės dažnai ir patys nemažai prisideda prie savo problemų, nenorėdami ir tingėdami dirbti, nekontroliuodami savo vaisingumo ir taip padidindami šeimą, kurios nesugeba išlaikyti. Reikėtų rengti nemokamas savišvietos paskaitas, kuriose būtų ugdoma tokių žmonių asmenybė, kad jiems būtų lengviau priimti šiuolaikinės visuomenės reikalavimus.“ Monika, 27 metai.
Nebūkime abejingi – padėkime!
Tarptautinę kovos su skurdu dieną norėčiau paraginti visus Lietuvos žmones aktyviau prisidėti prie labdaros akcijų ir padėti alkstantiems ne tik šiandien. Galbūt kartais geriau nenusipirkti „Snickers“ šokoladuko ar kito skanėsto, bet pamaitinti vaiką, kuris alkanas jau visa savaitė. Jaunimą raginčiau telktis į savanoriškas organizacijas, prisidėti prie geranoriškos veiklos, gelbstinčios alkanus ir nepasiturinčius žmones. Siekdami sustabdyti skurdą Lietuvoje, turime nutraukti jo ciklą ir užkirsti kelią jo perdavimui iš kartos į kartą.
Kristina GECEVIČIŪTĖ