Laikraščio „Akistata“ bei portalo „Balsas.lt“ skaitytojų susidomėjimo sulaukusios H. Daktaro knygos „Išlikt žmogumi“ įdomiausios citatos bei autoriaus komentarai nėra Kauno Vilijampolės boso gyvenimą reklamuojantis serialas. Manytume, kad reikia daugiau tokių publikacijų ciklų – tegul visuomenė sužino apie banditų gyvenimą. Jame tikrai ne viskas yra sklandu ir gražu.
Įdomu tai, kad dideliu raštingumu nepasižymintis žymus vilijampolietis savo vienintelės knygos net nerašė. Kalbama, kad autobiografijos leidyba besirūpinusiam neįvardytam asmeniui Henytė pateikdavo į diktofono kasetes įrašytus pasakojimus. Tiesa, jis akylai stebėjęs knygos leidybos procesą nuo pat pradžių. Baigus knygą spausdinti, visus jos egzempliorius asmeniškai pasiėmė H. Daktaras ir išsivežė.
Buvę Vidaus reikalų ministerijos operatyviniai darbuotojai prisimena, kad tuoj po garsiojo Kauno „daktarų“ nusikaltimų teismo bene vienintelis Andrius Jankevičius, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Pšidzė, ėmėsi aktyviausiai rūpintis Henytės išlaisvinimu iš tolimojo Novosibirsko griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos.
„Jau buvau atkalėjęs 1/3 bausmės laiko, t. y. iš 8 man liko beveik penkeri metai. Atėjo tas laikas, kai reikėjo palenkti būrio viršininką į savo pusę, kad šis rekomenduotų valdžiai iškišti mane į laisvąsias statybas, – prisiminė H. Daktaras. – Kalbėdamas su viršininku, supratau, kad jis nieko prieš paimti į delną ir dės visas pastangas, kad mane išleistų į statybas (...) Iškart žygių ėmėsi mano artimieji iš laisvės. Neužilgo po mano pokalbio su viršininku Ramutė ir mama aplankė jį namuose. Atvežė jam ir jo broliui operui, kuris zonoje turėjo svarų žodį, daug įvairių dovanų. Dovanos ir šlamantys popierėliai su Lenino portretais jiems labai patiko“.
Nedirbo, bet ilsėjosi?
Netrukus Henytė pasiuntė malonės prašymą Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui. Kalbama, kad Pšidzė tenai irgi turėjo savų žmonių.
Kai malonės prašymas buvo atmestas, nuspręsta eiti kitu keliu – iš griežtojo režimo kolonijos Henytę buvo nutarta perkelti į Novosibirsko komendatūrą Nr. 4 (laisvąsias statybas).
„1988-ųjų vasaros gale atėjo teismo diena. Teisėjas pranešė, kad esu išleidžiamas į „laisvąsias liaudies ūkio statybas“, kuriose savo sąžiningu darbu atliksiu likusią bausmę (...). Novosibirske gėrė visi ir visur. Iš kolonijos į bendrabutį mane vežęs karininkas, žagsėdamas nuo degtinės, pasisakė esąs viršininko pavaduotojas (...). Apžiūrėjęs bendrabutį ir užpildęs anketas su savo duomenimis, sužinojau, kad jau rytoj turėsiu eiti į darbą. Dirbti privalėsiu plytų fabrike, kuriame daugelis darbininkų buvo rusai ir uzbekai“, – savo knygoje „Išlikt žmogumi“ dėstė H. Daktaras.
Tačiau yra žinių, kad jokio darbo žymus kaunietis tenai nedirbo, o gyveno prabangiame Novosibirko viešbutyje. Po kiek laiko čia neretai lankydavosi ir „daktarų“ lyderio žmona Ramutė.
„Po kurio laiko mane aplankė Ramutė, mažoji duktė Živilė ir motina. Visi kartu sustoję ir apsikabinę, negalėjome atsidžiaugti šiuo susitikimu. Užėję į bendrabutį susitvarkėme taip, kad gautume atskirą kambarį. Atėjus vakarui Živilė pavargo, Ramutė paguldė dukrą į lovą, o mes visą naktį praplepėjome.
Nors ryte reikėjo eiti į plytų fabriką, apie miegą negalėjo būti nė kalbos. Juk tiek laiko nemačiau savo šeimos. Aš stengdavausi nevėluoti į patikrinimą, vengiau nuobaudų, kurios pakenktų ateičiai. Puikiai suvokiau, kad jei neišsilaikysiu statybose, visos pastangos nueis perniek ir aš vėl būsiu uždarytas į zoną“, – savo memuaruose tvirtina Henytė.
Brangios atostogos Lietuvoje
Kaune netyla kalbos, kad tuo metu Henytė vis dažniau Kaune ėmė rodytis su Novosibirsko kolonijos karinės komendantūros viršininku Borisu Šechurdinu. Kartą darant kratą Pšidzės namuose, B. Šechurdino duomenys buvo surasti ir šio skandaligai išgarsėjusio Kauno mafijos veterano užrašų knygelėje.
„Gyvenau ramiai, bet nepamiršdavau, kad kartais reikia aplankyti ir Borisą Nikolajevičių, spec. komendantūros viršininką. Atvažiuodavau pas jį į namus ir, žinoma, ne tuščiomis rankomis. Tokiomis dienomis Borisas, prasigėręs inteligentas, pamatęs mane, greitai atgydavo. Kaip įmanydamas gyrė mane ir žadėjo man padėti, bet tuo pačiu metu jo akys būdavo įsmeigtos į mano atsineštą krepšį (...)“, – prisiminė H. Daktaras. – Būdavo atvejų, kai Borisas paskambindavo į bendrabutį ir pasakydavo, kad per vakarinį patikrinimą manęs nebus.
To užtekdavo, kad mane atžymėtų kaip dalyvaujantį patikrinime. Pamatęs, kad tai įmanoma padaryti, pagalvojau, o kodėl man su šiuo Borisu nenuvažiuoti į Lietuvą? Juo labiau kad Borisui artėjo atostogų metas. Pradėjau pasakoti jam apie Lietuvos kurortus, apie miškų ir upių grožį. Netrukus Borisas ištarė magiškus žodžius: „Oi, kaip norėčiau nors kartą su šeima pailsėti ir atostogas praleisti Lietuvoje!”
Henytė teigia, kad jau kitą dieną jie buvę pakeliui į Lietuvą. B. Šechurdino žmonai ir dukrai net nesisapnavo tokia išvyka, nes niekada gyvenime jos nebuvo išvykusios į „mažąjį užsienį“ – Lietuvą.
„Mentas“ yra „mentas“
„Kai pagaliau atvykome į Lietuvą, buvo pats vidurdienis. Buvo šilta ir malonu. Jaučiausi puikiai ir negalėjau patikėti, kad aš jau ne Novosibirsko miesto šiukšlyne, o gimtajame Kaune. Šios atostogos iščiulpė beveik visas mano santaupas. Bet tam pusgalviui stengiausi įtikti, nes per jį buvo galima padaryti taip, kad anksčiau laiko mane išleistų iš statybų ir ramia širdimi galėčiau gyventi Kaune su šeima“, – H. Daktaras knygoje „Išlikt žmogumi“ pažymi savo įsimintiną ekskursiją po Lietuvą su kalėjimo komendantu.
Savaitę svečiai iš Novosibirsko viešėjo ne tik Kaune, bet ir grožėjosi Palangos, Nidos gamtovaizdžiais. Pasibaigus atostogoms, Henytė su B. Šechurdino šeima privalėjo sugrįžti į Novosibirską.
Tik sugrįžus kaunietį pasitiko nelaukta staigmena. „Pasisveikinęs su savo šefu, spec. komendantūros tarnas, pamatęs mane, iš nuostabos išsižiojo ir žagsėdamas tarė: „Iš kur tu čia atsiradai, Henrik? Valdžia nusprendė, kad tu pabėgai, ir paskelbė paiešką!” Nemažiau nustebęs, pažiūrėjau į Borisą, bet šis, lyg niekur nieko, išsprogdinęs savo pagiriotas akis, sulojo: „Kaipgi tu, Henrikai, galėjai taip lengvabūdiškai pasielgti? Kaip tave suprasti? Juk sakei, kad viską susitvarkei dėl savo išvykimo!” Tai pasakęs, Borisas su savo šutve sėdo į automobilį ir nuvažiavo, o aš stovėjau suakmenėjęs, negalėdamas pajudėti iš vietos“, – prisiminė H. Daktaras.
Nesunkiai iš senyvo amžiaus gydytojos gavęs jo „ligą“ patvirtinusią pažymą, Henytė sėkmingai išsisuko ir nebuvo sugrąžintas atgal į „zoną“. „Borisas kaip tikras šunsnukis, padėkojo, kad neįkišau jo į šią istoriją. Visaip gyrė ir vis žadėjo padėti bet kuo ir bet kada. Borisas buvo įsitikinęs, kad viskas baigėsi ir mes toliau draugausime. Aš ir toliau jam vaidinau, kad esu geras jo draugas, bet širdyje niekada jam neatleidau už šią išdavystę. Neveltui sakoma: „Mentas yra mentas!” – įsitikinęs Henytė.
Pritrenkė iširusios gaujos nariai
Praėjus kuriam laikui H. Daktaras buvęs išleistas atostogų praleisti Lietuvoje. Būtent tada atėjo kauniečio atostogų metas, o kartu ir priešlaikinio atleidimo nuo bausmės terminas. Sugrįžęs į Lietuvą Henytė nustebo pamatęs, kaip netikėtai pakito jo bendražygių gyvenimai.
„Kai kurie tęsė mokslus, buvo vedę ir paskendę šeimų reikaluose. Daug kas surimtėjo ir, pamiršę audringą jaunystę, gyveno monotonišką gyvenimą“, – rašė H. Daktaras.
Sugrįžęs į Novosibirską atsižymėti, Henytė sužinojo, kad B. Šechurdinas pervestas dirbti į kitą komendantūrą. Tačiau netrukus sukirtęs rankomis su jį išdavusio karininko pavaduotoju, Henytė taip susitvarkė, jog netrukus išgirdo ilgai lauktą žinią – baigėsi „sroko“ kalėjime laikas.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE SKAITYKITE
Pirmieji įspūdžiai nepriklausomoje Lietuvoje
Pakitęs Kauno banditų žemėlapis
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)
