Ukmergės rajono gyventojas Rimantas P. (25 m.), atsidūręs už grotų, nebenorėjo ilgiau laukti, kol teismas įvertins jo juodus darbelius. Kelių kaltinimų slegiamas vyras gyvenimą baigė savižudybe. Gresianti teismo bausmė, kaltinamojo statusas ne vienam yra baisiau už mirtį – net ir esant laisvėje.
Laukė dvi naujienos
Kauno apygardos teisme savo eilės laukia baudžiamoji byla, kurioje dėl riaušių Kybartų pataisos namuose (Vilkaviškio sav.) iki šiol buvo kaltinami du kaliniai – septynis kartus už įvairius nusikaltimus teistas Rimantas P. ir net vienuolika kartų teistas Ramūnas Petrulis (36 m.).
O Vilniaus apygardos teismui iš Ukmergės prokuratūros perduota nužudymo byla. Joje kaltinamasis – tas pats Rimantas P. Jis kaltinamas 2011-ųjų birželio pabaigoje Kurėnų kaime, kur gyveno, peiliu mirtinai subadęs savo kaimyną (22 m.).
Tą vakarą girtavę vaikinai susikivirčijo, nes jautėsi esą konkurentai dėl tos pačios merginos dėmesio. Iki tol už vagystes ir plėšimus teistas ir „zonoje“ jau gyvenęs Rimantas P. suprato, kad dėl nužudymo bus įkalintas ilgam laikui.
Dabar jau žinoma, kad abiejų teismo nuosprendžių Rimantas P. nebeišgirs – jis pasikorė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kameroje.
Anot Kybartų pataisos namų, kuriuose 2010-aisis gyveno Rimantas P., pareigūnų, šis nuteistasis neatrodė panašus į galintįjį palūžti. Atvirkščiai – jis buvo aktyvus, bendraujantis, darė įtaką likimo draugams. Štai 2010-ųjų rugpjūčio 7-osios vakarą Rimantas P. buvo riaušių pataisos įstaigoje iniciatorius. Jam rūpėjo atsiimti iš pareigūnų paketą su trimis gramais heroino, kurį tos dienos rytą kaliniams per tvorą buvo nesėkmingai permetę jų bičiuliai.
Rimantas P. ir jo bendras prieš pat vidurnaktį, ginkluoti strypais, vedė į suplanuotą užpuolimą prieš penkis budėjusius prižiūrėtojus apie 30 kaukėtų kalinių būrį. Vandalai pareigūnus apmėtė akmenimis, laužė duris, išdaužė langą, budinčioje dalyje brutaliai šeimininkavo apie 10 minučių, tačiau savo tikslo nespėjo pasiekti, nes greitai atvyko pareigūnų pastiprinimas.
Abiem įtartiems nusikaltimo organizatoriams grėsė įkalinimo bausmės. Rimantas P. turbūt jautė, kad „zonoje“ gali praleisti apie porą dešimtmečių – pačius gražiausius gyvenimo metus. Greičiausiai mintys apie tai vyrui buvo nebepakeliamos.
Statistika „nerėkia“
Savižudybės įkalinimo įstaigose nėra paplitęs reiškinys. Kalėjimų departamento duomenimis, pernai Lietuvoje, būdami už grotų, nusižudė 11 nuteistųjų: vienas – Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Vilniuje, po du – Kybartų ir Marijampolės pataisos namuose bei Lukiškių tardymo izoliatoriuje, o net keturi – Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.
Pastarasis faktas gali šiek tiek stebinti, nes šioje įkalinimo įstaigoje – palankiausios nuteistiesiems gyvenimo sąlygos, jie gali savaitgaliais išvykti namo, laisvė mažiau suvaržyta. Kita vertus, į pastarąją įstaigą dažnai patenka pirmą kartą laisvės netekę vyrai – ne tik dar nepripratę gyventi už grotų, bet ir nubausti už netyčinius nusikaltimus, net ir visuomenėje nelaikomi rimtais nusikaltėliais. Galbūt todėl jiems kalinio vardas ir įkalinimas – sunkiai pakeliamas likimo išbandymas.
Palyginimui reikia pridurti, kad pernai savižudybės (11) įkalintus asmenis retino gana gausiai – štai natūralia mirtimi (dėl ligų) mirė 19 įkalintų nuteistųjų, dar du tapo nelaimingo atsitikimo aukomis. Nužudymų „zonoje“ pernai nebuvo nė vieno.
O šiais metais, iki gegužės vidurio, savižudybių „zonoje“ būta dviejų (jau minėta Rimanto P. ir Lukiškėse kalėjusio 63 metų kalinio). Natūralia mirtimi mirė, negalutiniais duomenimis, keturi nuteistieji, vienas buvo nužudytas (Pravieniškių pataisos namuose).
Kalbinti kelių įkalinimo įstaigų vadovai patvirtino, kad savižudybės nėra šių įstaigų problema, žinant, kiek žmonių nusižudo gyvendami laisvėje (Lietuva – jau seniai tarp pirmaujančiųjų pagal šį rodiklį Europoje).
Anot ilgamečio Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojo Zenono Kuncos, ypač pastaraisiais metais savižudybių už grotų sumažėję – galbūt todėl, kad čia dirba daugiau psichologų ir į juos nevengia kreiptis vis daugiau nuteistųjų, nes, kaip ir laisvėje, sparčiai kinta požiūris į psichologo pagalbą (besikreipiantieji nebelaikomi ligoniais ar kvaileliais), masiškai organizuojamos įvairios ilgalaikės užimtumo programos ar trumpalaikiai projektai.
Stigo bendravimo
Anot policijos pareigūnų, tyrusių savižudybes „zonoje“, nereikėtų tvirtinti, kad daugelio kalinių savižudybių priežastis buvo vienintelė – vien tai, kad nuteistasis praradęs laisvę. Štai savižudybėmis negarsėjančiuose Panevėžio pataisos namuose bene paskutinis toks faktas užfiksuotas 2008-ųjų vasarą. Tada nusižudė pusmetį už vagystę čia kalėjusi 22 metų mergina. Po gero pusmečio ji jau būtų buvusi laisvėje. Tačiau kalinė, pareigūnų teigimu, turėjo psichologinių problemų – anksčiau bandė žalotis, vartojo narkotikus, todėl nuolat buvo stebima psichologų, psichiatrų, įstaigos pareigūnų. Vis dėlto mergina neišsaugota – ji rūkomajame užsinėrė kilpą.
Manoma, kad paskutinis lašas kalinės išgyvenimų taurėje galėjo būti kitos kalinės atsisakymas su ja draugauti. Panevėžio pataisos namuose gimusi ši kalinė, kai tuo metu čia kalėjo jos nėščia mama, augo vaikų namuose, turėjo daug brolių ir seserų, tačiau su jais beveik nebendravo, neturėjo ir artimų draugių. Atstumta mergina galbūt galiausiai įvertino, kad ji gyvenime niekam nebereikalinga, gimusi tarsi atsitiktinai, per klaidą.
Tuo metu Panevėžio pataisos namuose tai buvo trečia savižudybė per 18 pastarųjų metų.
Šioje „zonoje“ panašus atvejis buvo ir prieš keliolika metų. Tuomet iš gyvenimo savo noru pasitraukė jauna Kalvarijos (Marijampolės sav.) gyventoja. Tai ji padarė po konflikto su artima likimo drauge.
Rimčiausia problema, dėl kurios nuteistieji nusprendžia atsisveikinti su gyvenimu, yra jų ryšio su artimaisiais praradimas. Taip teigė kalbinti pataisos namų pareigūnai.
Tik faktai:
Teismo nuosprendžio už dviejų mažamečių dukrelių tvirkinimą nelaukė Rokiškio gyventojas (35 m.) – jis šių metų gegužės pradžioje rastas pasikoręs savo bute, kai tą rytą buvo laukiamas Panevėžio apygardos teisme, kur, jau išnagrinėjus bylą, turėjo tarti paskutinį žodį; nuo šio vyro, jam tapus įtariamuoju, buvo nusisukę draugai, giminės ir sugyventinė.
Balandį Marijampolėje nusižudė (persirėžė sau gerklę) žinomas automobilių remonto meistras (47 m.), anksčiau neteistas daugiavaikis mažamečių tėvas, kuriam netrukus grėsė teismo bausmė už smurtą šeimoje – per porą mėnesių buvo du kartus sumušęs savo žmoną.
Pernai Varėnos rajone, Merkio upėje, buvo aptikta paskendusi garsi šio krašto akušerė-ginekologė (67 m.), ieškota apie pusmetį. Savo noru gyvenimą užbaigusi medikė, iki tol 30 metų labai vertinta ir gerbta, neištvėrė įtampos dėl įtarimų, neva ji kalta dėl nesėkmingo moters gimdymo prieš septynerius metus, kuri dėl to augina neįgalų vaiką (tik į policiją kreipėsi kažkodėl labai pavėluotai). Apie savo išgyvenimus gydytoja prieš mirtį buvo parašiusi laiške seseriai.
KOMENTARAS
Paulius SKRUIBIS, vilnietis psichologas:
Nors po savižudybės daugelis linkę ieškoti priežasties, dėl kurios taip įvyko, tačiau vienos priežasties, dėl kurios žudomasi, dažniausiai nėra. Paprastai yra daug žmogų slegiančių priežasčių –jų sudėtingas ir kartais lemiantis derinys. Žmogus jaučiasi blogai – tampa dvasinio skausmo įkaitas. Jam sunku – kaip griūvančiai namo sienai, iš kurios vidurio vis išardoma po plytą. Tada žmogus turi vieną tikslą – kaip „išjungti“ tą skausmą? Vieni griebiasi vaistų, kiti – alkoholio, treti – ir to, ir to. Jeigu dvasinis skausmas „neišjungiamas“, žmogus ryžtasi nebegyventi.
Tokiam žmogui, jeigu yra kam su juo bendrauti, galima padėti – užtenka būti šalia, išklausyti, nuoširdžiai elgtis. Tada dvasinis skausmas sumažėja – juo tarsi nusikratoma, pasidalijama. Dažniausiai tas laiko tarpas, kai žmogus linksta į savižudybę, galvoja apie tai, nėra labai ilgas, todėl labai svarbu, kad tuo momentu žmogus nebūtų vienas – tada jį galima išgelbėti. Darbo patirtis rodo, kad didžioji dauguma nuo savižudybės atkalbėtų, išgelbėtų žmonių po to labai džiaugiasi. Vadinasi, mirti jie norėjo tik tam tikrą momentą.
Irena ZUBRICKIENĖ
