Visą gyvenimą sąžiningai dirbę, dar neseniai gavę neblogus atlyginimus ir kūrę gražesnio gyvenimo planus gyventojai dabar eina į savivaldybes su ištiesta ranka, stovi eilėje prie dalinamų kruopų.
Daugelis jų valstybės pirmą kartą prašo padėti išgyventi bent šią akimirką – vienkartinių pašalpų. Bedarbiams dabar ir šimtas litų – dideli pinigai, tačiau ir savivaldybėms taip pat.
Panevėžio miesto savivaldybė vienkartinei paramai šiais metais skyrė beveik tris kartus mažesnę sumą – 70 tūkst. litų. Pernai ši suma siekė 200 tūkst. litų.
Panevėžio rajono savivaldybė lėšas vienkartinei paramai, palyginti su praėjusiais metais, sumažino 30 tūkst. litų – nuo 100 iki 70 tūkst. Lt. Taigi šiemet pinigų kur kas mažiau, o prašančiųjų – gerokai daugiau.
Sunkmečio pripaustos savivaldybės sugriežtino atrankos kriterijus. Tad dalis bėdžių nebeturi teisės ir į vienkartinę pašalpą. Iš daugybės nelaimėlių atrenkami ir paremiami tik patys didžiausieji.
Socialiniai darbuotojai, išlydėdami pro duris tuos, kuriems buvo priversti atsakyti, kartais nesulaiko ašarų. Pasak jų, pastaruoju metu vis daugiau prašančiųjų pagelbėti jiems sunkiu gyvenimo momentu nesulaukia paramos.
Panevėžio rajono ir miesto socialiniai darbuotojai viliasi, kad metų pabaigoje iš kitų socialinėms reikmėms skirtų lėšų liks šiek tiek pinigų ir juos bus galima panaudoti vienkartinėms išmokoms. Kad žmonės, bent turėdami šiokią tokią geresnio gyvenimo viltį, kitų metų sulauktų.
Per metus – nelaimių virtinė
Penkiasdešimt vienerių metų Tatjana Pauliukonienė iš Panevėžio rajono niekada negalvojo, kad gyvenimas ją privers prašyti vienkartinės pašalpos ir dalyvauti savotiškame nelaimingiausių istorijų konkurse.
Per pastaruosius metus moterį užgriuvo viena nelaimė po kitos: vyras neteko darbo, jos, pardavėjos, atlyginimas sumažėjo iki minimumo, prislėgė paskola bankui, dukrai teko nutraukti studijas Vilniuje ir registruotis Darbo biržoje, ten pat atsidūrė ir jos sūnus.
Vasaros pabaigoje laukė dar vienas smūgis. Iš gyvenimo netikėtai pasitraukė T.Pauliukonienės vyras. Moters darbdaviai prakalbo apie ketinimus uždaryti parduotuvę ir atleisti ją iš darbo.
„Kai kam dar blogiau nei tau“, – epilepsija serganti T.Pauliukonienė nenustebtų, jei iš rajono Savivaldybės išgirstų tokį atsakymą.
„Žinau, kad prašančiųjų – tūkstančiai“, – atsiduso ji.
Padėjo vyrui ieškoti darbo
T.Pauliukonienė su vyru prieš trejus metus pasiėmė paskolą namui pirkti. Jie abu dirbo ir neblogai uždirbo. Dukra jau buvo bebaigianti mokyklą, sūnus sulaukęs pilnametystės.
Šeima įsigijo nedidelį neįrengtą namą netoli miesto esančioje sodų bendrijoje. Įvedė vandentiekį, šiek tiek aptvarkė vidų, o kitus darbus atidėjo ateičiai. Pauliukoniai norėjo padėti atsistoti ant kojų vaikams.
Šaltkalviu dirbęs T.Pauliukonienės vyras prieš metus tapo bedarbiu. Tada mažai kas tikėjosi, kad netrukus krizė parodys savo aštrius nagus. Pauliukonių šeimoje nerimas pasisėjo, kai šeimos galva bergždžiai kelis mėnesius bandė įsidarbinti. Darbo birža po pusės metų nustojo mokėti pašalpą.
Visą gyvenimą dirbęs vyras blaškėsi namuose ir išgyveno neturįs pajamų. T.Pauliukonienė su vaikais skaitė darbo skelbimus spaudoje ir internete.
„Užrašinėjom telefono numerius ir duodavom vyrui, kad skambintų potencialiems darbdaviams.
Jis skambindavo, bet jam niekaip nesisekė rasti darbo. Mačiau, kad vyras labai kankinasi. Juk nebuvo girtuoklis ar tinginys“, – „Sekundei“ pasakojo T.Pauliukonienė.
Moteris tikina sutuoktiniui nepriekaištavusi, kad negali prisidėti prie šeimos biudžeto. Jos teigimu, vyras išgyveno, kad šeima skursta.
Apie savižudybę neužsiminė
Kurį laiką sutuoktiniai dar sudurdavo galą su galu. Kaip pasakojo T.Pauliukonienė, pirmiausia jie sumokėdavo paskolą bankui – per mėnesį 600 litų – ir privalomą gyvybės draudimo įmoką – 120 litų, atsiskaitydavo už elektrą, vandenį.
Visiškai striuka su pinigais pasidarė, kai šiemet T.Pauliukonienės atlyginimas sumažėjo iki minimumo.
Vilniuje pedagogiką studijuojanti jos 21 metų dukra po pirmo kurso buvo priversta mesti studijas ir grįžti į Panevėžį. Mergina užsiregistravo Darbo biržoje ir iki šiol ieško bet kokio darbo.
Bedarbis T.Pauliukonienės sūnus nei seseriai, nei tėvams niekuo negalėjo padėti.
Paskutinę vasaros dieną Pauliukonių vaikų namuose nebuvo. T.Pauliukonienė išgėrė vaistų nuo epilepsijos ir migdomųjų, be kurių dėl nuolatinės įtampos nebepajėgdavo užmigti, ir nuėjo prigulti. Vyras žmonos lyg tarp kitko pasiteiravo, ar ji tikrai išgėrusi vaistų, ir pats nuėjo miegoti.
Kitą rytą T.Pauliukonienė savo sutuoktinį rado kilpoje. Moteris sakė neįtarusi, kad jos vaikų tėvas galvoja apie savižudybę. Pastaruoju metu jis buvo labai prislėgtas, tačiau niekada neužsiminė ketinąs prieš save pakelti ranką.
Našlė įsitikinusi, kad jos vyras nepakėlė bedarbio dalios, tačiau nepateisina jo.
„Nepagalvojo apie mus. Pats pabėgo nuo bėdų, o mus paliko vargti“, – kalbėjo ji.
T.Pauliukonienė prisipažino, kad ir ją ne kartą buvo apėmusios mintys pasitraukti iš gyvenimo, tačiau sulaikė suvokimas, kad savo vaikams, artimiesiems suteiks labai daug skausmo.
Moteris lankosi pas gydytoją, vartoja vaistus nuo depresijos.
Bijo prarasti darbą
Viena su dviem bedarbiais vaikais likusi gyventi bankui įkeistame name T.Pauliukonienė jau būtų atsidūrusi banko skolininkų sąraše, jei ne draugai.
Jų dėka praėjusį mėnesį moteris dar įstengė padengti paskolą. Kaip bus ši mėnesį – nežinia. Ji bankui skolinga 76 tūkstančius litų.
Moteris svarsto, kad galbūt už tiek surastų namui pirkėją, bet tada su vaikais turėtų išeiti į gatvę.
„Gal tu geriau važiuok į Rusiją, mes tau negalim niekuo padėti“, – po vyro laidotuvių našlei draugiškai patarė jo giminaičiai.
Trisdešimt penkerius metus Lietuvoje gyvenanti T.Pauliukonienė nė nesvarstė tokios galimybės. Pasak moters, ten jos, lietuvės ir ruso dukters, niekas nelaukia. Juo labiau jos vaikų.
Inga SMALSKIENĖ
