Kaip bebūtų gaila, bet visas valdžios "elitas"ateina iš bendros visumos ir "paklodę traukia link savęs"...

Viskas iš šeimos,jokie mokytojai ar kitokie vaikui nepadės.Paziurekite,kaip atrodo dar vaikiškos mergyte- nagai,ragai,net su makijazais,kokios vertybės puoselėjamos,kas jų laukia? Ieškoti turtingo vyro....jos manykime knygos neperskaiciusios.taigi ateitis daugumos...labai liūdna,užsieniuose valys tualetus ir prižiūrės senukus.ka daryti,mokslas nuvertintas nuo neprikl.pradzios.

Išgyventi Lietuvoje visai nebeįmanoma, vaikai savo šeimose taip pat mato tėvų nerimą ir kupras slegiančias sąskaitas. Ne vienoje šeimoje taupoma tiek, kad ir vaikai nukenčia. Ką jau kalbėti apie psichologų pagalbą, pabandyk užsirašyti poliklinikoje pas vaikų psichologą - lauksi eilėje mėnesį, jei ne du. Situacija siaubinga. Valstybė teikia pagalbą visiems užsieniečiams (džiugu dėl to), bet jau seniai laikas pasirūpinti ir savais, ypač vaikais.

Kol kiekvienas galvos apie save ir savo šeimą, tai situacija valstybėje tikrai nesikeis. Aš padedu tam, kas padeda ar padės man. Toks požiūris yra pragmatiškas. Prikurtos valstibinės truktūros tikrai nesirūpiną žmonių gerove, čia darbuotojai siekia sau naudos ir nenori atlikti jiems pavestų pareigų. Juk mokykloje niekam nerūpi vaiko gerovė, visi nori kuo daugiau uždirbti. Niekas iš pedagogų nesidomi mokinių savijautą, jų santykiais su savo tėvais, su bendraklasiais. Tad vaikai ištikti krizės ir palikti vieni spresti savo problemas pasirenką tokį kelią. Pažvelkime giliau ir pamatysime, kad šio ar kitų vaikų likimą nulėmė krizės šeimoje ir mokykloje. Jei mokinys atsidure situacijoje, kai jaučiasi niekam nereikalingas, kai visi atrodo nuo jo nusisuko, kai turi ir kitų problemų ir nemato kur gauti pagalbą kur tada jam kreiptis atrodo, kad iš ties yra vieną išeitis. Mokyklos socialiniai pedagogai, psichologai daliai mokinių yra neprieinami, nes jų jie net nemato ir nežino kuo jie užsiimą. O šie vaidiną super užsiėmusius ir nenori nieko matyti, nes tvarkosi savo asmenines problemas, kas mokosi, kas turi kitą darbą, kas turi kitą užsiėmimą. Tad lyg ir dirbą, tačiau panorėjus jų dažnai mokykloje nerasi. Čia kalčiausi yra mokyklų vadovai, kad nesusitvarko su savo darbuotojai, ko pasiekoje kenčia vaikai. Mokytojai gali tik bausti, o ne pertraukos metu prieiti pakalbinti, pabendrauti su mokiniais. Mokytojas turi būti mokinių draugas, o ne priešas. Tik taip pasieksime mokinių pasitikėjimą ir gal būt jie galės tokiam mokytojui atsiskleisti. teko man asmeniškai susidurti su neviena tokia situacija, tačiau pagalba tikrai yra sudėtinga ir reikalaujanti mokytojo psichologinių žinių. Bet gi mūsų mokytojai to neturi ir nenori jų įgyti. Mokytojai save laiko daug aukščiau ir žvelgią į viską iš viršaus, kas tikrai yra atgyvenusio socialistinio industrinio mokymo modelio pasekmė. Tokio mokymo modelio neasikratysime dar daugelį metų, kol neateis nauja mokytojų kartą. Tad dar tokių nelaimų bus šimatai. O ir mokytojai patys dažnai mokyklose patirią mobingą iš savo kolegų ir mokyklos vadovybės. Tad čia yra didžiulė problema ir jos niekas nenori nei girdėti, nei spresti. O visos kitos tarnybos yra per daug toli no mokinio ir jam atrodo, kad yra nepasiekiamos. Daugelis tokių mokinių yra nepaprastai uždari, sunkiai bendraujantys ir tikrai nesugeba pasinaudoti siūlomomis pagalbomis. Tad mokykla pirmoji ir reali instituciją kuri gali padėti mokiniui susidūrus su problemomis. Tačiau jei mokytojas nėra kompetetingas tokiais klausimais, tai gali pridaryti daugiau žalos nei naudos. Manau reikia pradėti nuo mokytojų švietimo, o tik paskui reikalauti iš jų pagalbos. Jei atliktume dažniau mokinių apklausas apie mokyklos mikroklimatą, tai pamatytume kiek mokytojų neturėtų dirbti jais. O mokyklų direktoriai rinkltųsi specialistą, o ne jam pačiam naudingą asmenį. Ne vienas direktorius yra pareiškęs, kokia man asmeninė nauda ir koks tavo atsidėkojimas, kad aš tave priėmiau, daviau tau darbą ir tu gauni atlyginimą. Tad supraskime kol bus toks požiūris nebus nieko gero mokyklose. Gaila mokinių, kurie yra palikti likimo valiai, tačiau mokytojas neturi kovoti su mobingu, neturi jaustis nepatogiai dirbdamas savo darbą ir bijodamas valdžios. Juk jei mokytojas kenčia, kentės ir mokiniai. Direktorius su savo pavaldiniais turi žinoti savo ribas ir jų neperžengti. Blogiausiai tai, kai direktorius atėjas į mokyklą pareiškią, aš susimokėjau už darbo vietą, tai norėčiau, kad ir jūs man sugražintumėte mano investicijas su procentais. Tad vykstą mokyklos turto grobstymai per viešuosius pirkimus, mokiniai kenčia perpildytose klasėse, pridarbinama fiktyvių darbuotojų, kurie iš tiesų nedirba ir yra visa eilė kitų blogybių.

Tai tęsiasi žmoniški santykiai, kontaktai vertybės keičiamos gyvenimu feisbuke,akcijomis,lozungais o niekaas iš prikurtų institucijų su visomis žiobienėmis sąžinigai nedirba,Vaikai apgaudinėjami,kad gyvenimas vien malonumai ,Auginami pupuliukai,kurie įsivaizduoja,kad gyvena komunizme.

Visų pasitraukusių ...tai reiškia psichologinė moralinė valstybės būsena katastrofiška. Jei jūs galvojat kad valstybė čia ne prie ko , tai skaudžiai klystat. Neugdomi žmonės kaip padėti patiem , kaip išeiti iš sudėtingų situacijų , o kabinetų , struktūrų prikurta eibė , tik niekas neveikia. Kaip ir pati valstybė - tik šu do gabalas su vaivorykštėm.