Nevalyvas girtuoklis be jokios priežasties kirviu užkapojo sugėrovą, o teisme apkaltino policininkus.
„Kokias jūs čia nesąmones pezat?!“ – atvesdintas į Šiaulių apygardos teismą, jau per pirmąjį posėdį pareiškė žudikas 56 metų Sigitas Daudoravičius. Teisėjų kolegiją jis išvadino tokiais rinktiniais nešvankiais keiksmais, kurių padoriame mūsų laikraštyje nesiryžtame parašyti. Teisėjos nesupyko, nes ant kvailių nepykstama – S. Daudoravičiui dar sovietmečiu diagnozuota šizofrenija.
Kelmės rajono Pašiaušės kaimo gyventojas S. Daudoravičius dar būdamas jaunas, 1983 metais, kartą puolė savo brolį ir vos jo nenužudė. Jau tuomet kaimietį sulaikę pareigūnai suabejojo, ar jis normalus. Ištyrę suimtąjį psichiatrai diagnozavo šizofreniją ir pripažino nepakaltinamu. Teismo sprendimu 1983-iųjų pavasarį S. Daudoravičius buvo išvežtas į Kaliningrado srities Černiachovsko (Įsruties) miesto psichiatrijos ligoninę, ten uždarytas ir ilgai gydomas.
Gėrė nuo jaunumės
Paleistas S. Daudoravičius grįžo į tėvų namus ir ėmė be perstojo gerti. Ne kartą mušė, kankino tėvus, o jiems mirus apsistojo varganame jų name. Veikiai būstas virto landyne su atjungta elektra. Niekada niekur nedirbęs, visą gyvenimą iš socialinės pašalpos gyvenantis S. Daudoravičius jau seniai degradavęs. Kai sugriuvo tėvų namelio krosnis, užuot ją pasiremontavęs, S. Daudoravičius ugnį bandė kurti tiesiai ant aslos, tad pastatas kelis kartus degė. Kiaurame name, žinoma, šalta, tad girtuoklis nakvodavo kur pakliuvę – neretai įlįsdavo į kieno nors kiaulidę, karvidę ar daržinę.
Kartą kažkur nugriuvęs jis nušalo kojų pirštus. Du iš jų pajuodo, apmirė, supūliavo. S. Daudoravičius vėliau sugėrovams gyrėsi – girdi, į medikus nesikreipęs, o išgėręs dvigubą dozę degtinės ir pirštus pats nusirėžęs peiliu.
Reketuodavo senukus
Visas S. Daudoravičiaus užgyventas turtas buvo senas iškleręs dviratis. Girtuoklis juo per dienas važinėdavo po apylinkes ieškodamas išgerti. Negavęs įsirioglindavo pas kuriuos nors senyvus žmones ir neišeidavo, kol neišreikalaudavo poros litų. Senukai pinigų duodavo iš baimės, nes girtas ir pagiringas S. Daudoravičius – ūmus ir agresyvus, dažnai grasindavo peiliu. Už tai ne kartą nuo vyrų gavo į nosį (ši taip ir liko sulaužyta), bet vos prisilaks, žiūrėk, ir vėl piktas siautėja, visiems grasina.
Ne kitoks S. Daudoravičius buvo ir 2011 metų kovo 10-ąją. Nuo ryto maukė alų pas bendraamžį Evaldą Ulį, vieną gyvenantį prie parduotuvės. Sugėrovams kompaniją iš pradžių palaikę du broliai Petreikiai netrukus išėjo.
Supyko už paslaugumą
Neseniai pašalpą gavęs S. Daudoravičius dviratį nustūmė į kaimo parduotuvę, nusipirko maisto, o maišelius su pirkiniais pakabino ant dviračio. Tada kažkur nupėdino, o grįžęs dviračio neberado. Žmonės jam pasakė, kad pasaugoti dviratį, kol kas nepavogė produktų, į savo kiemą nustūmė E. Ulys.
Kas buvo toliau, niekas nematė. Kitą dieną E. Ulio lavonas rastas prie jo namuko kirviu žiauriai suknežinta galva.
Dėl to, kad tądien kaimiečiai matė S. Daudoravičių slampinėjantį išsikruvinusį, kovo 11-ąją jis buvo suimtas taip ir neišsiskalbęs drabužių, net gerai nenusiplovęs kraujo nuo rankų.
Melavo kirtęs gaidį
Įkliuvęs S. Daudoravičius neigė nužudęs savo sugėrovą, bet tai darė taip kvailai, jog niekam nekilo abejonių, kad žudikas – būtent jis. Klausiamas, kur susikruvino drabužius, melavo kirtęs gaidį, tik negalėjo paaiškinti nei kieno, nei kur. Išgirdęs, jog ekspertai nustatė, kad kraujas ant jo rankų ir drabužių – ne paukščio, o žmogaus, įtariamasis ėmė skiesti, atseit mirusio E. Ulio krauju jį tyčia ištepę... policininkai. Po to jis nenoriai pripažino bendravęs su E. Uliu, sudavęs jam dėl paimto dviračio, tik atseit nežudęs.
Teisme S. Daudoravičius įžeidinėjo teisėjus, pertraukinėjo visus proceso dalyvius, piktinosi, ko policininkai jam neatiduodą jo pašalpos ir neišleidžią nusipirkti cigarečių ir alaus.
Teisiamajam buvo skirtos net dvi psichiatrinės ekspertizės. Abu kartus gauti atsakymai, jog S. Daudoravičius tebeserga šizofrenija, tačiau liga yra remisijos stadijos, taigi tiriamasis suvokia savo kalbas ir veiksmus, todėl yra visiškai pakaltinamas.
Kalėti – basas
Teismo posėdžiuose buvo matyti, kad S. Daudoravičiui įkalintam bus sunku, nes šiaip jau kaliniai nemėgsta nevalyvumo, o šis kaimietis tingi praustis ir skalbtis drabužius. Į teismą jis būdavo atvesdinamas suplyšusiais batais, nes vos gautą pašalpą skubėdavo pragerti, niekada nesirūpindavo savo drabužiais, rengdavosi visokiais kitų išmestais skarmalais.
Įvertinęs surinktų įrodymų visumą teismas nusprendė, kad E. Ulį itin žiauriai nužudė S. Daudoravičius, todėl jis nusipelnė 13 metų pasėdėti pataisos namuose. „Tiek aš neišsėdėsiu, po metų mane dėsit į grabą!“ – pertraukęs teisėją užbliovė nuteistasis.
Vos Pašiaušę pasiekė žinia, kad S. Daudoravičius šiame kaime daug metų nesirodys, kai kurie kaimiečiai net pasiūlė tokia džiaugsminga proga iškelti puotą.
Sigitas STASAITIS
