Nors statistiniai skaičiai ir neturėtų gąsdinti, kadangi vidurkyje kartais slypi kone kraštutiniai skaičiai, vis dėl to girdint tokius rodiklius darosi ne itin malonu.
Štai 2014 metų sausio 1 dienos duomenimis, Lietuvoje gyventojų skaičius, lyginant su 2004 metais, sumažėjo 13,4 proc., o Šiauliai iš visų miestų gyventojų neteko daugiausia – net 17,4 proc.
Esame nykstanti šalis
Atvirkščiai nei Šiauliuose ar kituose Lietuvos mietuose, gyventojų skaičius užsienio miestuose auga. „Apskritai su gyventojų skaičiaus mažėjimo problema susiduria nedaug pasaulio šalių. Jeigu kalbame globaliai, tai šiandien pasaulis sprendžia, kaip mažinti gyventojų skaičių. Pavyzdžiui, 1950 metais gyventojų buvo maždaug 2,52 milijardo, o 2013 m. išaugo iki 7,12 milijardo“, - sako J. Šeputienė. Pasak jos, 2013 metais, lyginant su 2004 metais, iš daugiau nei 200 šalių yra tik 20, kurių miestuose gyventojų skaičius yra sumažėjęs.
Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo 11,6 proc, o mus lenkia tik nedidelė valstybė Šventoji Liucija ir Marianos Šiaurinės salos.
„Pagrindinė problema, kodėl gyventojų skaičius mažėja, be abejo, ne mirtingumas, o emigracija. 2014 metais, lyginant su 2004-aisiais, gyventojų skaičius mieste sumažėjo 17,4 proc. 2004-2013 m. iš Šiaulių išvažiavo 43,1 tūkst. gyventojų. Ir jeigu niekas nebūtų atvažiavęs, tai situacija būtų tragiška. Bet pas mus atvyko gyventi tik 23,9 tūkst. gyventojų. Tad vien dėl emigracijos mes praradome 19,3 tūkst. gyventojų“, - sako J. Šeputienė. Šis skaičius sudaro 90,2 proc. gyventojų skaičiaus pokyčio.
J. Šeputienė detalizuoja amžiaus grupių situaciją: jaunimo iki 15 metų Šiauliuose sumažėjo 29,4 proc., o pensinio amžiaus gyventojų išaugo 0,8 proc.
„Mūsų miestas daugiausiai iš visų lygintų miestų prarado darbingo amžiaus gyventojų. O juk vyksta grandininė reakcija: kartu emigrantai vežasi vaikus, tai reiškia mažėjantį vaikų skaičių, kartu ir mažėsiantį gimstamumą ateityje. Drauge mažėja darbo jėga, trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Tai nepalanku verslui – nėra iš ko rinktis specialistų“, - teigia J. Šeputienė, pridurdama, kad dėl to taip pat krenta prekių, paslaugų paklausa. Tuomet, pasak jos, atsiranda dar mažiau paskatų kurti naujas darbo vietas ir plėstis būtent Šiauliuose.
„Viskas ekonomikoje sukasi ratu, bet jos pagrindas yra žmonės – darbuotojai, darbdaviai, pirkėjai“, - sako ŠU Ekonomikos katedros lektorė.
Atlyginimas mažesnis nei Panevėžyje
„Iš visų miestų 2013 metais, taip pat apskaičiavus 2007-2013 metų vidurkį, mūsų mieste vidutinis darbo užmokestis yra mažiausias. Panevėžyje vidutinis atlyginimas, atskaičius mokesčius, yra 1606 litai, o Šiauliuose - 1509 litai. Lyginant su ikikriziniais metais (2008 metai) Šiauliuose atlyginimas dabar yra didesnis 0,6 proc., kai kituose miestuose jis padidėjo 4-5 proc.“, - sako J. Šeputienė.
Naujausiais 2012 m. duomenimis, nuo 2009 metų Šiaulių įmonių apyvarta augo 45,8 proc, Klaipėdoje - 44,5 proc., Kaune – 37 proc, Panevėžyje – 32 proc.
„Jeigu imsime vienam gyventojui tenkančių ūkio subjektų skaičių, tai galima įžvelgti, kad pas mus prastesnė situacija: 2004-2014 metų vidurkis rodo, kad 1000 gyventojui tenka 31 ūkio subjektas, o Panevėžyje – 32. Šiauliuose nauji ūkio subjektai vis dėl to kuriasi sparčiau. 2014 metais, lyginant su 2004-aisiais, veikiančių ūkio subjektų skaičius Šiauliuose išaugo 18 proc., o Panevėžyje - 4,5 proc. Tačiau Vilniuje augimas siekia beveik 70 proc.“, - sako J. Šeputienė.
ŠU Ekonomikos katedros lektorė pateikia iš pirmo žvilgsnio labai džiugų skaičių, tačiau tuoj pat įspėja, kad taip gali būti ir dėl liūdnų aplinkybių.
„2013 metais registruotas nedarbas tiek Vilniuje, tiek Šiauliuose siekė 8,1 proc. Panevėžyje jis siekia 11,1 proc, Kaune – 9,6 proc, o Lietuvos vidurkis – 10,9 proc. Bet palyginti nedidelį registruotą nedarbą gali lemti ir emigruojantys bedarbiai, nes vidinės ir tarptautinės emigracijos srautai (skaičiuojant išvykusiųjų skaičių, tenkantį 1000-čiui gyventojų) Šiaulių mieste yra didžiausi. 2004-2013 metais 1000-čiui gyventojų vidutiniškai per metus tenka 37 išvykusieji, antrojoje vietoje Klaipėda – 34,6, o Vilniuje rodiklis siekia 20,1. Tačiau galima pasidžiaugti, kad emigracijos srautai nuo 2010 metų palaipsniui ėmė mažėti: 2010 metais išvyko 6597, o 2013 metais – 3740 gyventojų“, - sako J. Šeputienė.
Be rizikos nebus gerų rodiklių
Kaip teigia ŠU ekonomikos katedros lektorė, statistiniuose duomenyse vidurkis nebūtinai atspindi tikrą situaciją ir pateikia pavyzdį.
„Štai gali būti, kad pas mus yra didesnė atlyginimo sklaida dėl to, kad mes turime kur kas mažiau labai aukštas pareigas užimančių, aukštus atlyginimus gaunančių žmonių, o Panevėžys turi aukštesnę dalį tokių pareigų, tad vidurkis ir auga. Tačiau priežastis gali būti ir šešėlinė ekonomika, kai realus atlyginimas išmokamas vokelyje, o statistika užfiksuoja tik minimalų atlyginimą“, - teigia J. Šeputienė.
Paklausta, kaip būtų galima bent šiek tiek pakeisti skaičius į gerąją pusę, J. Šeputienė nesiūlo grandiozinio verslo plano, o paprasčiausiai siūlo atkreipti dėmesį į mūsų mentalitetą, charakterį. „Jeigu tiksliai žinotumėme, ką padaryti, tai ir padarytume. Mano manymu, tiek Lietuvos valdžia ir Lietuvos gyventojai turi tokį barjerą – mes nelinkę kur nors rizikuoti. Dėl skalūnų dujų – išsigandome aplinkosauginių problemų, vedamės eurą – bijome prarasti identitetą, dėl žemės pardavimo užsieniečiams bijome, kad neliks mūsų žemės“, - aiškina J. Šeputienė, pridurdama, kad pinigai niekada neateis be jokios rizikos.
Nors, pasak jos, su Europos Sąjungos išmokomis Lietuva kone sėdi komforto zonoje, mes vis tiek rodome nepasitenkinimą.
„Gauname tuos pinigus, bet vis tiek esame nepatenkinti, turime priekaištų Europos Sąjungai. Mes esame labai atsargūs. Štai pavyzdys Šiauliuose su styginiu transportu – neva tai taps grėsme nacionaliniam saugumui. Bet juk ir su automobiliu važiuoti pavojinga – gali padaryti ar pakliūti į avariją, taip ir gali stovėti vietoje visą gyvenimą“, - sako J. Šeputienė.
