Praėjusiame „Akistatos“ numeryje rašėme, kad iš Lukiškių į Pravieniškes veržiasi ir du Tulpiniai – Algimantas Vertelka bei Audrius Andrušaitis – iki gyvos galvos nuteisti po du kartus. Teismas šį kartą juos paliko Lukiškėse, tačiau abu jie, kaip ir kiti kaliniai, turi viltį būti perkeltais į laisvesnį rėžimą.
Tiek A. Andrušaitis, tiek A. Vertelka yra vieni iš žiauriausių Lietuvos nusikaltėlių. A. Andrušaitis dalyvavo nužudant 24, o A.Vertelka – 14 žmonių. Už A. Andrušaitį daugiau yra nužudęs tik Virginijus Baltušis. Teismuose buvo įrodyta, jog jis dalyvavo nužudant 26 žmones.
Bendras biznis
Bene didžiausią rezonansą visuomenėje sukėlė naftininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo, vairuotojo ir asmens sargybinio Alfonso Galmino pagrobimas ir nužudymas. Dar ir dabar netikima, kad milijonierių G. Kiesų Tulpiniai nužudė tik dėl pinigų.
Tačiau teisiant Tulpinius teisme nebuvo nagrinėtos sąmokslo teorijų kūrėjų taip pamėgtos „Mažeikių naftos“ privatizavimo ar korupcijos šioje įmonėje versijos. Nei Generalinė prokuratūra, nei teismas neatskleidė jokių G. Kiesaus žmogžudystės užsakovų. Teisėsaugininkai nusprendė, kad būta paprasčiausio žiauraus apiplėšimo, kurį kaip tik ir sumanė vienas iš mūsų herojų Algimantas Vertelka-Pinčia. Šiame nusikaltime jo vaidmuo buvo bene svarbiausias.
A. Vertelka sukosi naftos biznyje, vadovavo Tulpinių įsteigtai įmonei, kuri tarpininkavo parduodant naftos produktus. Policija nuolat turėjo operatyvinių duomenų, kad A. Vertelka kontroliuoja naftos verslą Panevėžyje, o be jo žinios niekas negalėdavo atidaryti net mažiausios degalinės. A. Vertelka ne kartą buvo susitikęs su G. Kiesumi – ir kai tas dirbo „Mažeikių naftos“ generaliniu direktoriumi, ir vėliau. Šiaip patekti pas tokios įmonės generalinį direktorių be išankstinių susitarimų buvo ne taip lengva, o štai A. Vertelkai durys visuomet atsiverdavo.
Prieš ateinant A. Vertelkai, pats G. Kiesus pasakydavo sekretorei, kad pas jį turįs ateiti Algis. Paprastai A. Vertelka atvykdavo į darbo pabaigą, o ką jiedu kalbėdavosi už uždarų, durų niekas nežino. Tie A. Vertelkos apsilankymai „Mažeikių naftoje“ prasidėjo 1996-aisiais, kai ši įmonė pradėjo statyti degalines. Beje, prieš A. Vertelkos apsilankymus pas generalinį direktorių užeidavo apsaugos darbuotojas su lagaminėliu ir kažką tikrindavo. Kartą G. Kiesus buvo davęs apsaugos darbuotojams nurodymą nufilmuoti visus, kurie atvyks į svarbų susitikimą „Mažeikių naftos“ Vilniaus atstovybėje. Ypač atidžiai reikėję filmuoti automobilius su Panevėžio numeriais. Žodžiu, milijonierius ir banditas turėjo kažkokių slaptų reikalų ir, ko gero, tai vėliau jam kainavo gyvybę.
Naftininkų pagrobimas
Kai Tulpiniai jau papuolė teisėsaugininkams, vienos apklausos metu Virginijus Baltušis papasakojo, kad maždaug prieš metus iki Kiesų ir A. Galmino nužudymo A. Vertelka jam buvo pasiūlęs pagrobti G. Kiesų ir išreikalauti keletą milijonų. Tą kartą to pasiūlymo įgyvendinti nebandyta, tačiau kai A. Vertelka 2000-ųjų gegužę vėl pasiūlė pagrobti G. Kiesų, nuspręsta vis dėlto pasipinigauti. A. Vertelka buvo įsitikinęs, kad G. Kiesaus esą Vilniuje turimame konspiraciniame bute gali būti ne vienas milijonas grynaisiais.
Kaip ir kiekvienam plėšimui, naftininko pagrobimui buvo kruopščiai ruoštasi. Vyko ne vienas Tulpinių pasitarimas, viskas buvo apgalvota iki smulkiausių detalių.
Tas planas buvo ne kartą surepetuotas. Tulpiniai iš anksto apžiūrėjo sodybą ir net vietą Vilniuje, kurioje turėjo palikti automobilį. Prieš lemtingą dieną buvo nupirktos išankstinio apmokėjimo mobiliojo ryšio kortelės, R. Čeponis atvežė Kalašnikovo automatą ir du pistoletus.
Jaunieji Tulpiniai visų smulkmenų nežinojo, tačiau V. Baltušis, A. Vertelka ir R. Čeponis iš anksto buvo suplanavę, kad vos tik gaus pinigus, nužudys ir G. Kiesų, ir jo vairuotoją. Tuo metu jie dar nežinojo, kad teks nužudyti ir G. Kiesaus sūnų. A. Vertelka turėjo informacijos, kad G. Kiesus liepos 6-ąją važiuos į Vilnių, bet nežinojo, kad jis važiuos pasitikti iš Londono sugrįžtančio sūnaus.
Liepos 6-ąją banditai numatė ne atsitiktinai. Mindaugo karūnavimo diena jiems tiko ir dėl to, kad po jos buvo kelios išeiginės. Taigi G. Kiesaus bus pradėta ieškoti tik po kelių dienų. Per jas Tulpiniai turėjo spėti pagrobti pinigus, panaikinti visus pėdsakus ir dingti.
Pagrobimas vyko panašiai kaip ir buvo suplanuota. Policininkų uniformomis vilkintys A. Vertelka, V. Baltušis ir D. Skačkauskas sustabdė Kiesaus visureigį, grąsindami ginklais jo keleivius persodino į savo automobilius ir atsivežė į Čiūrų kaime esančią sodybą. Ilgai nelaukus prasidėjo belaisvių tardymas.
Mistinis kambarys
A. Vertelka ėmėsi Gedemino Kiesaus. Jam ramybės nedavė mintis, kur yra tas kambarys, kuriame paslėpti milijonai. Tardomas ir kankinamas G. Kiesus sakė, kad pinigus laikąs tik banke ir mokėjimo kortelėse, o grynųjų pinigų beveik neturįs. A. Vertelka apieškojo G. Kiesų ir rado piniginę, kurioje buvo šiek tiek pinigų, dokumentai, mokėjimo kortelės, kažkokie užrašai. G. Kiesaus dirže dar surado 1000 JAV dolerių. Matydamas, kad A.Vertelkai nesiseka sužinoti kur tas mistinis kambarys jam į pagalbą atėjo ir V.Baltušis. Daužydami ir rėkdami jie reikalavo, kad G. Kiesus pasakytų, kur pinigai.
Kurį laiką G. Kiesų tardė tik V. Baltušis, o A. Vertelka nuėjo į kambarį pas jaunąjį Kiesų. Kankinant jam pavyko sužinoti kreditinių kortelių kodus. Tuo pačiu metu buvo tardomas ir A. Galminas. A. Andrušaitis bei A. Vertelka iš jo reikalavo to paties – pasakyti, kur esąs tas butas, kuriame G. Kiesus slepiąs pinigus. A. Galminas ir mušamas sakė, kad nieko apie tai nežinąs.
Iliuzija apie greitą pralobimą žlugo. A. Vertelkai, V. Baltušiui ir R. Čeponiui baigėsi kantrybė. G. Kiesus prašė jį paleisti ir žadėjo gauti milijoną, kad tik juos paliktų gyvus. Tačiau banditai būgštavo, kad išleistas jis kreipsis į policiją. Galų gale jie pagrasino, kad jei G. Kiesus nepasakysiąs, kur pinigai, jie nužudysią jo vairuotoją, o po to – ir sūnų.
V. Baltušis su A. Andrušaičiu į kambarį, kuriame gulėjo surištas G. Kiesus, atvilko surištomis kojomis ir antrankiais surakintomis rankomis A. Galminą. Numetė jį viduryje kambario. „Jei nesakai, kur laikai pinigus, tavo vairuotojui tuoj bus galas“, – metė paskutinį kozirį banditai. G. Kiesus prašė nežudyti A. Galmino, žadėjo atvežti pinigų, tačiau viskas veltui. V. Baltušis išvėrė iš kelnių A. Galmino diržą ir apvyniojo jam kaklą. Vieną diržo galą paėmė V. Baltušis, kitą – A. Andrušaitis ir pradėjo Tulpiniams jau įprastą egzekuciją. Traukdami už diržo ar virvės galų jie buvo pasmaugę ne vieną žmogų.
G. Kiesus nematė, kaip smaugiamas jo vairuotojas, kadangi jam ant galvos buvo užmautas maišas, bet netrukus iš gargaliavimo suprato, kad A. Galminas jau nebegyvas.
Nukirstų galvų paslaptis
Kadangi nei G. Kiesus, nei jo sūnus daugiau nieko nepasakė banditai nusprendė važiuoti į Rygą paimti iš bankomatų pinigų, o tėvą ir sūnų – nužudyti. A. Vertelka dar pasiūlė nukirsti galvas ir užkasti atskirai nuo kūnų, kad būtų sunkiau atpažinti.
Į Rygą išvažiavo A. Andrušaitis ir jaunimas, o V. Baltušis su A. Vertelka ir D. Skačkausku išvažiavo į mišką kasti duobės. Jau rytą sodyboje likę banditai į „Audi 100“ bagažinę įmetė A. Galmino lavoną. Į tą patį automobilį ant užpakalinės sėdynės buvo pasodintas G. Kiesus, o šalia jo atsisėdo V. Baltušis. Prie vairo – A. Vertelka, o į kitą automobilį – V. Kiesus. Miške V. Baltušis pastatęs prie duobės krašto nušovė G. Kiesų, o po to nukirto aukai galvą. Nukirsta galva nukrito į duobę, tad D. Skačkauskas taip pat įšoko ten ir įdėjo galvą į maišelį. Nurengtas lavonas buvo įmestas į duobę. Ten pat, nukirtus galvą, atsidurė ir A. Galmino kūnas.
Tada R. Čeponis atsivedė V. Kiesų ir iš pistoleto šovė jam į galvą. Toliau buvo pakartota ta pati procedūra.
Maišą su trimis galvomis R. Čeponis su A. Vertelka nusinešė į mišką ir, iškasę duobę, jas užkasė. Tuo pat metu V. Baltušis su kitais užkasė duobę su trijų pagrobtųjų lavonais. Vykstant ikiteisminiam tyrimui V. Baltušis parodė kur užkasti nužudytieji. Vėliau kūnai be galvų buvo iškasti ir amžino poilsio atgulė kapuose, o štai kur užkasė galvas, A. Vertelka nesako. Šią kraupią paslaptį žino tik jis, nes kartu su juo gilyn į miškelį galvas nunešęs R. Čeponis jau nebegyvas. Jį nušovė „Aro“ pareigūnai vienos operacijos metu.
Apie pietus iš Rygos sugrįžo A. Andrušaitis su draugeliais ir visi susėdę pasidalijo pinigus. Vietoje planuotų milijonų V. Baltušiui, R. Čeponiui, A. Vertelkai, A. Andrušaičiui, D. Skačkauskui, G. Liubartui, E. Bučiui, A. Lebedevui ir R. Narbutui viso labo teko vos po 9000 litų. Tie pinigai laimės neatnešė nė vienam.
Dar keturios mirtys
Naftininkų nužudymas tapo Tulpinių pabaigos pradžia. Pareigūnai jau ėjo žudikų pėdsakais. Apie tai sužinojo ir spauda. Pasipylė straipsniai, kuriuose teigta, kad G. Kiesų, jo sūnų ir vairuotoją pagrobė Tulpiniai. Rašyta, kad policija įtaria G. Liubartą, E. Bučį, R. Čeponį ir A. Andrušaitį...
Šie rašiniai buvo tikra meškos paslauga. Sekliai zujo po Panevėžį, tūnojo pasalose, bet šaukštai jau buvo po pietų – Tulpiniai dingo.
Kad išsiaiškintų, kaip žurnalistai sužinojo įtariamųjų pavardes, Vidaus reikalų ministerija net atliko tyrimą, tačiau nebuvo rasta „duomenų, kurie rodytų, kad tyrimo paslaptis žurnalistams praneša su byla susiję policijos pareigūnai“. Bent taip rašyta šios ministerijos išplatintame pareiškime. Na, o po jo jau oficialiai buvo paskelbta keturių Tulpinių paieška.
Įdomiausia tai, jog slapstydamasis A. Andrušaitis buvo toks įžūlus, kad net nusiuntė prezidentui Valdui Adamkui laišką. Jame rašė: „Jokio nusikaltimo aš nedariau, dingusių žmonių nepažinojau ir nemačiau, jokiai gaujai nepriklausau. Viskas, kas buvo pateikta apie mane žiniasklaidoje, yra netiesa ir teisėsaugos pareigūnų pateikta tikrovės neatitinkanti informacija“.
Praėjus maždaug mėnesiui po Kiesų ir A. Galmino nužudymo, R. Čeponis V. Baltušiui užsiminė, jog nepasitiki kartu su juo besislapstančiais E. Bučiu bei G. Liubartu ir mano, kad juos, girdi, reikėtų pakišti po velėna. Kaip tarė taip padarė. V. Baltušis nušovė E. Bučį, o A. Andrušaitis – G. Liubartą, R. Narbutą ir A. Lebedevą.
Persikraustė į Vilnių
Čia aprašytos žmogžudystės buvo vienos iš paskutiniųjų. Iki tol Tulpiniai jau buvo nužudę ne vieną konkurentą, ne vieną verslininką. Buvo kėsintasi ir į juos. Dar 1994-aisias, kai Panevėžyje buvo pasikėsinta į kelis Tulpinius, A. Vertelka persikraustė į Vilnių ir apsigyveno kartu su „Misis Lietuva 92“ Vilija Stankiuviene. Bendrą gyvenimą jai ir šiandien primena sūnus Titas, kuris lanko tėvą kalėjime.
Išvažiuodamas iš Panevėžio A. Vertelka paliko ten kitą savo gyvenimo moterį – Vilmą, o dar viena jo jaunystės dienų mylimoji Irina buvo nužudyta 1999-aisiais. Jos lavonas perpjauta gerkle buvo rastas Panevėžyje, tunelyje prie Laisvės aikštės. Beje, šios moters pravardė buvo Skylė.
Jau po G. ir V. Kiesų dingimo A. Vertelka buvo sulaikytas Nidoje. Jis, žinoma, neigė dalyvavęs tame pagrobime. Tada teisėsaugininkams pasisekė, kad jie A. Vertelkos kišenėje rado 0,645 gramo heroino – tai buvo proga jį sulaikyti.
A. Vertelka-Pinčia dėl tų narkotikų laikymo buvo nuteistas vienerius metus kalėti, bet Aukščiausiasis Teismas jį išteisino. Dėl neteisėto suėmimo išteisintas A. Vertelka bandė Lietuvą apskųsti Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre, tačiau pateikti visų dokumentų nesuspėjo, nes buvo suimtas.
Bijojo V. Baltušio
A. Vertelka buvo užaugęs Tulpių kvartale. Visi Tulpiniai jam buvo pažįstami nuo jaunų dienų. Ir ne tik Tulpiniai. Jis buvo labai gerai pažįstamas ir su nušautu policijos inspektoriumi S. Piskunovu, su kuriuo irgi augo drauge ir su kitais panevėžiečiais pareigūnais, o taip pat su verslininkais.
A. Vertelka dažnai būdavo pavadinamas Tulpinių vadeiva, nors tikrasis jų vadas buvo V. Baltušis. Pinčia lyg ir buvo geriausias V. Baltušio draugas, tačiau jo bijojo. Pastarajam nepatiko, kad A. Vertelka persikraustė į Vilnių. Ne kartą Tulpinių susirinkimuose V. Baltušis yra sakęs, kad „ir vėl nėra Algio“, kad šis „Vilniuje sėdi ir draugus užmiršta“. Būdavo, kad V. Baltušis paskambindavo – tada A. Vertelka, metęs visus reikalus, tuoj pat atvažiuodavo į Panevėžį.
Nužudė trenerį
A.Vertelka irgi buvo negailestingas. 2000-ųjų birželį Kupiškio rajono Drulėnų kaime buvo surastas tuščias Juliaus ir Danutės Džiuvių automobilis. Vėliau paaiškėjo, kad juos nužudė Tulpiniai. Su verslininku ir jo žmona Tulpiniai susidorojo dėl to, kad 12 000 litų skolos jie negrąžino pačiam V. Baltušiui. Tulpinių vadeivos akimis, tai buvo baisiausia nuodėmė, verta tik mirties bausmės. Juos abu jis pats matant kitiems Tulpiniams ir nušovė.
J. Džiuvė sovietmečiu buvo garsus žmogus motociklų sporto pasaulyje. Jis vadovavo „Linų pluošto“ sporto klubui bei Vaikų ir jaunių sporto mokyklai. Kaip tik tame klube sportavo ne vienas būsimasis Tulpinis, pats J. Džiuvė buvo A. Vertelkos treneris. Tačiau banditas nei sentimentų, nei gailesčio nejautė.
Skundas po skundo
Beje, nors V.Baltušis ir buvo pripažintas gaujos vadu, ir savo bendrams buvo sakęs, kad nepakėlus tardymų ir negalint ištylėti, reikėtų nusižudyti, tačiau jis vienu metu buvo suskydęs ir prokurorams papasakojo apie visas žudynes, parodė kur, ką ir kaip žudė.
O štai ir A.Vertelka, ir A. Andrušaitis visą laiką neigė, kad dalyvavo žudynėse, sakė, kad jų byla sufabrikuota. A. Vertelka nuolat rašė skundus – skundė prokurorus, teismams skundėsi, kad esąs nepagrįstai sulaikytas.
„Esu sveikas, savo sveikatai ar gyvybei nežadu kelti jokių pavojų. Nuo teisėsaugos pareigūnų nežadu nei slapstytis, nei bėgti“, – ironiškai šypsodamasis viename iš teismų kalbėjo A. Vertelka. Jis tikino dar kelios savaitės iki suėmimo žinojęs, ką pasakė pareigūnams talkinantis D. Skačkauskas, tačiau nebėgęs ir nesislėpęs, nes esąs absoliučiai nekaltas.
Ta pačia veido išraiška A. Vertelka išklausė ir ne vieno teismo nuosprendžio, kuriais jam buvo paskirtos pačios griežčiausios bausmės. Ir net prašydamas palengvinti jam bausmės atlikimo sąlygas ir iš Lukiškių perkelti į Pravieniškes A. Vertelką teismui vėl aiškino, kad esą yra persekiojamas – iš pradžių buvo nepagrįstai sulaikytas ir nuteistas, o po to jį esą nepagrįstai baudžia kalėjimo administracija.
„Sąlygos Lukiškėse nėra geros, aš negaliu pripažinti tų nusikaltimų, nes nėra pateikta nė vieno įrodymo, o prie kiekvieno nuosprendžio parašyta, kad mano kaltė nenustatyta – ir apskritai nepavyko nieko nustatyti, – sakė A. Vertelka. – Todėl aš jau dešimt metų esu Lukiškėse. Mane sulaikydami pakišo narkotikus, ką aš dar dešimt metų turėsiu laukti, kol prisipažins, kas mane pakišo. Nors aš žinau, kas pakišo“.
A. Vertelka aiškino, kad niekada neprisiims kaltės už tai, ko nepadarė „Dėl padarytų nusikaltimų aš negaliu padaryti išvadų – negi prisiimsiu tai, ko nesu padaręs“, – aiškino nuteistasis.
Kitame numeryje: A. Andrušaitis - tikra žudymo mašina
P. KURMELIS
