Interviu naujienų portalui tv3.lt Kyjive gyvenanti D. Makarova papasakojo, kaip jautėsi vasario 24-ąją – dieną, kai įsiveržusi į Ukrainą Kremliaus pasiųsta kariuomenė pradėjo miestų bombardavimą. Ji taip pat atskleidžia, kad dalies į Lietuvą grįžusių tautiečių ir atvykusių ukrainiečių gyvenimai šalyje klostosi ne itin sklandžiai. Jie privalo laukti mėnesių mėnesius, kad jiems būtų suteiktas karo pabėgėlių statusas.
Kaip jaučiatės grįžusi į Lietuvą – ar ramiau viduje?
Grįžau laikinai, nes liepą vyko pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas Lietuvoje, kuriame dalyvavo mūsų delegacija. Kai vyko Seimas, atsipalaidavimo nebuvo, nes ryte išeidavome į posėdžius, o grįždavome vakare. Dabar esu Trakuose, lankau mamą ir brolį. Iš pradžių niekaip negalėjau susidėlioti taikos, ramybės jausmo. Viskas atrodė kaip kitoje realybėje – reikėjo priprasti prie to, kaip jaučiuosi.
Ukrainoje mes dabar iš tiesų žinome, ką reiškia palinkėjimas „ramios nakties“. Taikos metu tai nėra aktualu – žmonės jį priima netiesiogiai. Mes niekada nežinome, kada gaus sirenos. Tai gali atsitikti ir pirmą ar antrą valandą nakties, ir paryčiui – šeštą, septintą. Žmonės prie karo būsenos jau prisitaikė, bet ramybės pojūtis nakties metu vis dar įgauna kitokias aktualijas.
Kiek laiko jums prireikė priprasti prie ramybės jausmo, apie kurį kalbate?
Prie taikos ir ramybės truko priprasti apie tris-keturias dienas. Nepaisant to, į visus garsus – praskrendančius lėktuvus, malūnsparnius virš Trakų sureaguoju. Taikos metu to net nepastebėdavau – dabar garsų asociacija vyksta visiškai kitaip.
Kada paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje? Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko?
Lankiausi praėjusių metų birželį. Dabar į akis labiausiai krenta Ukrainos vėliavos, ypač Vilniuje. Trakuose taip pat kaba labai daug vėliavų – prie pilies, seniūnijos ir kitų pastatų. Lietuvoje Ukrainos palaikymas tikrai jaučiamas. Mes esame dėkingi už tai, ką lietuviai daro priimdami pabėgėlius, teikdami humanitarinę pagalbą, palaikydami Ukrainos įstojimą į Europos Sąjungą.
Lietuvių palaikymas labai jaučiamas ir Ukrainoje. Žmonės feisbuke dėkoja, atkreipia dėmesį į Lietuvos pagalbą Ukrainai. Ypatingai didelį atgarsį turėjo bayraktaro pirkimas. Juk iškart po lietuvių sujudėjo ir švedai, ir lenkai, ir patys ukrainiečiai. Lietuvių palaikymas yra užkrečiantis. Tokia nedidelė valstybė padaro itin daug.
Jūs bendraujate su į Lietuvą atvykusiais ukrainiečiais, čia grįžusiais lietuviais. Kaip jie jaučiasi pas mus?
Dalis lietuvių bendruomenės narių yra išvykusių į Lietuvą. Kas – Anykščių rajone, kas – Panevėžyje, kas – Vilniuje. Dalis su darbo ar asmeniniais reikalais išvažiavo dar prieš karą – pandemijos metu. Kai kuriems čia viskas sekasi labai gerai, o iš kai kurių girdime ir nusiskundimas Migracijos departamento darbų vilkinimu. Žmonėms reikalinga ir finansinė pagalba, tačiau vyksta didelis dokumentų biurokratinis vilkinimas. Daug tokių nusiskundimų girdėjau Kaune.
Vilkinimas dėl pabėgėlio statuso suteikimo?
Taip. Bėga rugpjūtis, o dar balandį atvykę žmonės negauna pabėgėlio ar lietuvių kilmės grįžimo statuso. Į Užimtumo tarnybą kai kurie bus priimti tik spalį ar lapkričio gale. Suprantate, žmonėms reikia finansiškai išsilaikyti. Taip, jie gali gauti humanitarinę pagalbą kažkokiais produktais, bet jie juk yra riboti. Ne tik miltai reikalingi žmonėms. Susiduriama biurokratizmo veikimu, kai žmogui reikia greitai, o viskas perkeliama į ateitį.
Nežinau, kaip stipriai Užimtumo tarnyba užsikrovusi darbais. Labai juokingai skamba, kai susitikimai skiriami po mėnesio-dviejų. Nežinau, kodėl taip.
Ką grįžę lietuviai ir ukrainiečiai kalba – bandys įsitvirtinti Lietuvoje ar viliasi kuo greičiau sugrįšiantys į Ukrainą?
Kas sugrįžo prieš karą į Lietuvą, pasiryžo čia gyventi. Karo metu daug lengviau žmonėms, kurie anksčiau buvo dirbę ir mokesčius mokėję Lietuvai, pavyzdžiui, ambasados darbuotojai. Jiems paprasčiau, nes su atsiskaitymais yra paprasčiau – Mokesčių inspekcija ir Užimtumo tarnyba viską greičiau sureguliuoja. O žmonėms, kurie nuolatos gyveno Ukrainoje ir ten mokėjo mokesčius, čia sunkiau. Tad pas juos noro nedaug.
Ar pačioje Ukrainoje daug susikūrusių gyvenimą ir nusprendusių likti lietuvių?
Taip, daug yra pasilikusių lietuvių. Jų yra Lvive, Vinycioje, Charkive, kuris yra periodiškai bombarduojamas, Zaporižioje, okupuotame Chersone, Dniepre, Kyjive ir kitose šalies vietose. Negaliu pasakyti, kad daug išvažiavo. Kiek tenka kalbėti, dauguma net nesiruošia išvažiuoti.
Taip pat nebuvo minčių grįžti į Lietuvą nei man, nei Kyjive gyvenantiems vaikams. Mes tikime savo kariais ir tuo, ką jie padarė. Jie kovoja didvyrišką kovą.
Kokį Kyjivą palikote išvažiavusi į Lietuvą? Ar sunkiu metu žmonės dar atranda jėgų džiaugtis gyvenimu?
Per pastaruosius mėnesius dalis žmonių sugrįžo į Kyjivą, bet sumažėjimas vis tiek jaučiamas – mažiau žmonių gatvėse, metro. Palyginimui – prieš karą Kyjive gyveno 5 milijonai žmonių, o dabar ryšio operatoriai, siunčiantys žinutes apie oro pavojų, skaičiuoja iki 2 milijonų. Pavasarį išvažiavę grįžta, bet vis tik antplūdžio, kuris buvo iki karo, nėra.
Gegužės mėnesį pradėjo veikti teatrai. Spektakliai juose vyksta nuo 17 val.. Anksčiau pradėti veikti negali, kadangi nuo 10 val. iki 17 val. įvesta komendanto valanda. Jeigu pasiseka be oro pavojaus signalų, spektakliai vyksta visu pajėgumu. Jeigu skelbiamas oro pavojus – spektakliai nutraukiami, o žmonės slepiasi rūsiuose ir laukia. Tai pat veikia kai kurios kavinės, parkuose matoma vis daugiau žmonių.
Tu negali sėdėti ir pastatyti gyvenimo pauzei. Gyvenimas tęsiasi. Net karo metu žmonės prisitaiko prie aplinkybių. Visose ekstremaliose situacijose psichologai rekomenduoja tęsti savo įprastą gyvenimą – daryti viską, kas įprasta taikos metu.
Kokia keitėsi būtiniausių prekių kainos parduotuvėse? Ar jų netrūksta?
Kainos yra pakilusios ženkliai. Bet produktų buvo visuomet – net ir metu, kai Kyjivas buvo apsuptas iš trijų pusių. Visą laiką buvome su vandeniu ir elektra, dujomis, ryšiu, kuris tokiu metu mums labai reikalingas. Kyjive nebuvo problemų. Su maistu gali būti problemų ten, kur vyksta aktyvesni karo veiksmai – ten privežti produktų gali būti sunku.
Kasdien pasaulį apskrieja žinios apie protu nesuvokiamus okupantų veiksmus Ukrainoje. Kas jus pačią sukrėtė labiausiai?
Iškart po mėnesio, kai iš Bučos pasišalino okupantai, važiavome ten tvarkyti teritorijos. Būdama ten suvokiau, kad yra viena tuos vaizdus matyti televizijos ekrane, o visai kita – gyvai. Buvo baisu. Tuo metu pravažiavome ir sugriautą tiltą, apskriejusį visą pasaulį, po kuriuo masė žmonių stovėjo apšaudymo metu. Po juo matyti iš malkų ir rastų sudėti tilteliai pereiti upelį – toks vaizdas net be žmonių atrodo šiurpiai.
Antrą savaitę Bučoje mes lankėme apšaudytos cerkvės teritoriją. Tuo metu iš miesto jau buvo išvežti kūnai ekshumuoti. Neįsivaizduoju, ką gali žmonės turėti savo galvose, kad šitaip elgiasi ir žudo kitus.
Kai kurie žmonės Lietuvoje ir užsienyje tarsi susigyveno su karu, priprato prie naujienų, mažiau domisi. Kaip jiems priminti, kad reikia nepamiršti ir kalbėti, dalintis informacija apie įvykius, kurie vyksta?
Lietuviai, lenkai Ukrainai padeda visomis įmanomomis priemonėmis, nes jie puikiai žino, ką reiškia būti SSRS – po uždara siena, kai negalima niekur išvykti. Žinoma, taikiame gyvenime žmonėms gali nusibosti žinios apie karą. Bet juk už tą laisvę, kuria jūs naudojatės, žūsta žmonės. Reikia turėti galvoje, kad Putinas nesustos, jei Ukraina kris.
Jeigu žmonės nori netekti laisvės, tegul pagalvoja... Greičiausiai tokie atsipeikėja, kai pas juos pasibeldžia karas ir ima bombos sproginėti ant galvos. Bet tuo metu laikas jau būna praleistas. Nereikia pamiršti, kad ukrainiečiai kovoja už mūsų ir jūsų laisvę savo krauju, gyvybėmis.
Ką jūs pati jautėte vasario 24-ąją, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje?
Karas pas mus prasidėjo kur kas anksčiau – prieš 8 metus. Tikrai nebuvo nuostabos, kad karo veiksmai prasidėjo, nes Rusijos kariuomenė pusę metų buvo sutelkta Baltarusijos teritorijoje. Buvo tik laiko klausimas, kada tai įvyks. Svarstėme, kad Rusija mus pulti gali dar prieš naujus metus, o jiems praėjus – kad po naujų metų. Olimpinės varžybos taip pat buvo vienas iš variantų. Taip ir įvyko – olimpiada baigėsi vasario 22 d., o 24 d. prasidėjo karas.
Tačiau vienas dalykas žinoti, kad gali prasidėti karas, o visai kita, kai tave pakelia 5 val. ryto. Tuo metu buvo visa Ukrainos teritorija bombarduojama raketomis – nuo rytų iki vakarų, nuo šiaurės iki pietų – visi mes buvome pažadinti.
Kas dėjosi jūsų galvoje, kai išgirdote pirmuosius raketų sprogimus?
Klausėmės, ką girdime – ar sprogimas šalia mūsų, ar toli. Jeigu toli – kiek atsipalaiduodavome, o jeigu arčiau, įsiklausydavome ir galvodavome, ką toliau daryti.
Nors priešraketinė gynyba pas mus veikia, periodiškai girdimas raketų ūžesys. Reikia žemai nusilenkti kariams, nes tik keletas papuldavo iš tos amsės, kurios buvo leidžiamos į Kyjivo pusę.
Ačiū už pokalbį.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad kiekvienas padėti ukrainiečiams jų kovoje su Rusija gali prisidėdami finansine parama:
Bankiniu pavedimu:
Banko sąskaita: LT17 7300 0101 4089 4869
Bankas: Swedbank
Gavėjas: VšĮ Mėlyna ir geltona
Mokėjimo paskirtis: PARAMA
PAYPAL
PAYSERA
Paysera sąskaita: EVP5310001450732
