Prieš septynerius metus teko rengti didelio malonumo suteikusią knygą „Širdis – Lietuva. Ambasadorius Vytautas A. Dambrava diplomatinėje tarnyboje“. Rinkdamas medžiagą jo biografijai, turėjau unikalią progą perskaityti šūsnis amerikiečių diplomatų „tarnybiniam naudojimui“ skirtų dokumentų, liečiančių įvairiausius V. Dambravos profesinės raiškos aspektus.
Nuostabu buvo patirti, kaip maža bendro turi amerikietiškoji diplomatinės raiškos samprata su nepriklausomos Lietuvos URM praktikoje įsitvirtinusiu biurokratinės veiksenos stiliumi, nureikšminančiu asmenybę ir iškeliančiu aparato funkcionierių įtaką bei jėgą.
Jeigu Vytautas Dambrava būtų buvęs „tik“ Lietuvos diplomatas, vargu ar šiandien kalbėtume apie jį kaip apie išskirtinę asmenybę. Nebūtų pasireiškęs. Pamenate, kaip subtiliai jam buvo parodyta „jo vieta“, surengus prieš jį nešvarų spektaklį su neva dėl ambasadoriaus „kaltės“ Ispanijoje nesulaikytu nusikaltėliu.
„Kodėl jie taip elgiasi? Juk galėtų pasakyt tiesiai: reikia pozicijos. Tą pačią akimirką apleisčiau postą. Ne kartą esu sakęs: atstovavimas irgi turi ribas, pasižiūrėkite į mano pasą! Bet man kartojo: Vytautai, esi reikalingas! Dabar matyti, kiek iš tiesų buvau reikalingas“, – privačiai savo patyrimais dalijosi garbusis ambasadorius po to, kai prieš keletą metų užsienio reikalų ministras skyrė jam tarnybinę nuobaudą (tiesa, vėliau atšauktą) už „aplaidumą“.
Lietuviškoji „diplomatijos mokykla“ tokias asmenybes, kaip Vytautas Dambrava, kaip jau velioniai Adolfas Venskus, Stasys ir Kazys Lozoraičiai, įstengia, geriausiu atveju, tik toleruoti. Ką nors iš jų perimti, mokytis, siekti jų moralinių bei profesinių standartų – jokiu būdu.
Ne vienas iš jų galėjo būti efektyvūs patarėjai Lietuvos užsienio reikalų ministrams, ypač pirminiu URM struktūros ir tarnybos raiškos standartų kūrimo laikotarpiu. Tačiau pas mus neįprasta pripažinti, kad kas nors ko nors neišmano ar atliko kažką ne visai taip. Čia visi viską išmano ir viską moka!
Žinoma, vidurinės mokyklos mokytojų, partinių instruktorių, komjaunimo funkcionierių ar KGB rezervistų patirtis galbūt irgi galėjo būti tam tikru laipsniu pravarti, kadangi ambasadorių su Paryžiaus diplomatijos instituto diplomais, matyt, sulauksime dar negreit. Tačiau faktas, kad nelygstamą patirtį turintys ir išskirtinai profesiniais gebėjimais aukštą tarptautinę reputaciją pelnę diplomatai lieka gyvenimo paraštėje, o „raktines pozicijas“ čia užima skandalingai pagarsėję veikėjai, daug pasako apie mūsų valstybę ir jos užsienio politikos kokybę.
Kodėl čia prisiminiau V. Dambravą? Ogi todėl, kad Ispanijos karalystė visai neseniai apdovanoji jį aukščiausiu savo valstybės apdovanojimu – Ispanijos karaliaus Carlos Juano Pirmojo paskirtu valstybės ordinu Didžiuoju kryžiumi už civilinius nuopelnus.
1999-aisiais, baigdamas savo dešimtį metų trukusią atstovavimo Lietuvai misiją Venesueloje, V. Dambrava buvo įvertintas ir aukščiausiu pastarosios valstybės garbės žymeniu „El Libertador“ – išlaisvintojo Simono Bolivaro „Gran Cordon“ pirmos klasės ordinu.
Paklausite: o kaip Lietuva, ar ji yra įvertinusi savo ištikimąjį sūnų atitinkamu žymeniu, jei kitos valstybės nešykšti jam aukščiausiųjų insignijų? Atsakysime: aštuoniasdešimtmečio proga ambasadorius buvo prisimintas vienu iš ordinų, toli gražu neprilygstančiu apdovanojimams, kuriais jo nuopelnus yra įvertinusios kitos valstybės.
Vytautas Dambrava arti 30 metų tarnavo JAV valstybės departamente, įskaitant diplomatinį darbą itin „karštuose“ pasaulio taškuose – karo metais Vietname (1965-1967), Bolivijoje siaučiant Che Gevarros sukilėliams-revoliucionieriams (1967-1969), terorizmo siaubiamoje Argentinoje (1971-1974), pilietinio karo liepsnose skendinčiame El Salvadore (1977-1980). Nuo 1986-ųjų iki 2004-ųjų ėjo pareigas Lietuvos diplomatinėje tarnyboje Venesueloje ir Ispanijoje. Paskelbė šimtus straipsnių, išleido pora dešimčių knygų ispanų ir lietuvių kalbomis. Teisininko, turinčio dar ir muzikinį išsilavinimą, biografija – įspūdinga.
Ispanijos ambasadoriaus Fidel Lopez Alvarez žodžiai, aukštojo apdovanojimo Vytautui Dambravai įteikimo proga, būdingai atskleidžia ne vien ambasadoriaus asmenybės mastą, bet ir savotišką Lietuvos valstybės dramą.
„Šiandien – labai ypatinga diena Tau ir Ispanijos karalystės ambasadai, kadangi priimtas teisingas sprendimas pripažinti didį Tavo darbą stiprinant dvišalius Ispanijos ir Lietuvos santykius Tavo buvimo Madride metu nuo 1999-ųjų iki 2004-ųjų metų“, – Vilniuje sakė pietų šalies pasiuntinys. – „Ispanija niekada nepripažino Lietuvos aneksijos, todėl mes visą laiką kalbėjome apie diplomatinių santykių atkūrimą, bet iki tol, kol neatvažiavai Tu, vieni kitų beveik nepažinojome, o mūsų santykiai buvo daugiau ar mažiau apmirę.“
Nuostabus liudijimas! Veik dešimtmetį (1990-1999) Lietuvos ir Ispanijos santykiai buvo „atkūrinėjami“, ten rezidavo Lietuvos pasiuntiniai, valstybė skyrė milijonines sumas rezidencijų išlaikymui ir personalo algų apmokėjimui, tačiau viskas perniek – viena kitos Ispanija ir Lietuva beveik nepažinojo!
„Turėjai atvažiuoti Tu“, – tęsė ambasadorius F. L. Alvarez, – „kad savo entuziazmu ir energija priverstum Lietuvą atsirasti Ispanijos darbotvarkėje. Tų metų Tavo darbą Ispanijoje ypatingai prisimena Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos, kadangi įtikinamai ir su užsidegimu mokėjai ginti strateginius Lietuvos interesus prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO.“
Septyniasdešimt devynerių V. Dambrava, 1999-aisiais pakeitęs Madride keturiasdešimtmetį „ekscelenciją“, „savo entuziazmu ir energija“ privertė Ispaniją atrasti Lietuvos valstybę ir jos aktualiuosius rūpesčius sugebėjo įrašyti į šios įtakingos šalies darbotvarkę.
„Tačiau ne gana to, kad dirbai profesionaliai“, – toliau pažymėjo Ispanijos pasiuntinys Lietuvai, – „visas užduotis sugebėjai atlikti su dideliu dosnumu, patrauklumu ir gera nuotaika – šios savybės būdingos tik tokiai, šitiek žmogiškosios patirties turinčiai „viešosios diplomatijos“ asmenybei, koks esi Tu. Vytai, tu tapai švyturiu jauniems Lietuvos diplomatams. Kad toks būtum dar daugelį metų!“
Ar iš tiesų visiems „jauniems Lietuvos diplomatams“ V. Dambrava tapo „švyturiu“ vis dėlto esama pagrindo abejoti. Ambasadoriui F. L. Alvarez kitaip kalbėti, be abejo, neleido diplomatinis etiketas. Tačiau jei būtų taip, kaip jis kalbėjo, mažų mažiausiai būtų pasirūpinta paieškoti V. Dambravai deramos pamainos. Bent jau – ispanų kalbą mokančio žmogaus, nekalbant jau apie kitas ambasadoriaus F. L. Alvarez paminėtas savybes, o juo labiau – priemones, kurių buvo griebtasi prieš V. Dambravą, jo misijos Madride pabaigoje. Išlaikyti aukštą Lietuvos reputaciją, kuri neatsiejama nuo Vytauto Dambravos vardo ispanų akyse – iššūkis kiekvienam, kuris pabandys pasimatuoti garbiojo diplomatijos maestro fraką.
Straipsnį pradėjau pastaba apie amerikietiškosios ir lietuviškosios diplomatinės raiškos sampratų skirtumus. Tai norėčiau pailiustruoti konkrečiais pavyzdžiais.
Baigusį misiją Argentinoje, JAV informacijos agentūros Lotynų Amerikos žemyno vadovas Victor B. Olason, taip įvertino Vytauto A. Dambravos profesinę raišką: „Ponas Dambrava turi daug įgudusio vadovo savybių. Jis ryžtingas, iniciatyvus, politiškai apdairus ir tuo puikiai naudojasi savo darbe. Nepriekaištingai planuoja ir organizuoja veiklą. Išraiškingas, tiesiog profesionalus rašytojas. Jo laiškai ir ataskaitos parašyti aiškiai, įdomiai, informatyviai ir sklandžiai. Diskusijose jis – išraiškingas kalbėtojas, laisvai kalba keliomis kalbomis, įskaitant ispanų. Veiksmingai gina savo nuomonę. Išreikšta inteligencija. Nuosekliai pateikia argumentus, visada įsigilinęs į reikalo esmę. Aiškiai žino, ką daro.
Pristatymuose ir diskusijose gali būti žavus kalbėtojas, o rimtais klausimais – santūrus, verslininką primenąs derybininkas. Bet abiem atvejais – vienodai efektyvus. Tai daro įspūdį. Jo sugebėjimas veiksmingai užmegzti ryšius ir juos vystyti – vienas ryškiausių pono Dambravos profesionalumo bruožų. Jis labai įžvalgiai vertina žmones, sugeba nedelsiant įgauti pasitikėjimo ir bendrauti su skirtingų kultūrų ir skirtingos patirties žmonėmis. Su kiaurai smelkiančiu politiniu instinktu ir išmintinga politine nuovoka jis puikiai atstovauja Jungtinėms Amerikos Valstijoms užsienyje. Sąžiningas, teisingas ir jautrus kitiems.“
O štai – lietuviškoji patirtis. 2000 m. gegužę V. Dambravai lankantis Vilniuje, jau pabaigus savo 10 metų misiją Venesueloje ir stojus tarnybon Madride, Užsienio reikalų ministerijoje prie jo priėjo aukštas pareigūnas: „Pone ambasadoriau, Jums išvykus į Madridą, dabar tvarkome Amerikos šalių archyvą. Pakėlėme Jūsų medžiagą. Viešpatie, kiek padaryta! Kiek padaryta...“
Su vien V. Dambravai būdingu žaismingumu, ambasadorius pakėlė antakius: „O jūs tik dabar pastebėjote?“
Nenuostabu, kad žmogus, kuriam daugelis užsienio politikos vairuotojų savo akiračiu ir patirtimi vis dar tebėra „iki kelių“, žvelgdamas į šį svarbų valstybės gyvenimo barą iš ambasadoriaus-emerito aukštumos, pasisako jau be diplomatams būdingo santūrumo: „mūsų diplomatija yra tragedija“.
Šios „tragedijos“ paslaptį tam tikru laipsniu atskleidžia Lietuvos muzikų sąjungos išleistas unikalus leidinys, iškalbingai pavadintas „Skambančia knyga“.
Pirmą kartą pavartota forma, jungianti muziką su žodžiu, skirta ir skaityti – Vytauto Antano Dambravos esė "Septyni žodžiai", ir klausyti – kompaktinė plokštelė Josepho Haydno "Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus", atliekami Valstybinio Vilniaus kvarteto.
1785 m. Josephas Haydnas gavo iš Ispanijos laišką, kuriame Kadiso katedros kardinolas prašė parašyti muziką Didžiojo penktadienio bažnytinei liturgijai. Kūrinyje turėjo būti septynios dalys, atliekamos pakaitomis su priešmirtinius Kristaus priesakus aiškinančio ir skelbiančio vyskupo pamokslu. Pirmą kartą Kadiso katedroje atliktas 1876 m., kūrinys nepaprastai greitai išpopuliarėjo ir šiandien prieš Velykas skamba visame pasaulyje.
Ambasadorius Vytautas Dambrava esė "Septyni žodžiai" sukūrė Venesuelos radijo programai, vėliau kūrinys buvo išleistas atskira knygele, susilaukusia net trijų leidimų ispanų kalba, vėliau – net penkių leidimų lietuviškai. "Septyni žodžiai" – tai meditacinio pobūdžio apmąstymai apie septynis Kristaus žodžius baigiant žemiškąją misiją. Dr. V. A. Dambravos apmąstymų teologija – ne mokslinė. Ji – iš tyros, tikinčios širdies, dėl to gyva, paliečianti klausytojų ir skaitytojų sielas.
Esė fragmentus kompaktinėje plokštelėje skaito pats autorius. Verta pasiklausyti. Tai padeda suprasti ne vien Lietuvos diplomatijos dramą.
