„Kuriu, kai atskrenda mūza, kartais dieną, kartais naktį, o kartais iš reikalo, pagal užsakymą...“ Taip tikina 53 metus kultūrinei veiklai atidavusi luksnėniškė Genovaitė Švabienė. Su ja ir kalbamės apie kultūros klestėjimo metus, jos nuosmukį ir šiandieninį kėlimąsi po „demokratinės“ kultūrininkų pjūties.
– Trumpai prabėkime Jūsų gyvenimo keliu. Pakalbėkime apie tas stoteles, kuriose Jums tuomet magėjo ilgėliau pabūti, o dabar maga sugrįžti.
– Pakalbėkim.
– Esat karo ir pokario metų žmogus. Slavai turi net terminą – prieškariniai vaikai. Jūs taip pat dėl to meto įvykių tapote visiška našlaitė?
– Karas ir pokario metai yra baisiausia, kas buvo mano ir ne tik mano gyvenime. To išgyventi nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Karas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom ir paliko neišgydomas širdies žaizdas.
– Anksti į amžinojo poilsio vietą palydėjote ir vyrą Raimundą. Kodėl pasirinkote amžiną našlės dalią?
– Būdama 25-erių palaidojau pirmą vyrą Antaną Straigį, vėliau, dar neturėdama 40-ies, – Raimundą Švabą. Matyt, toks mano likimas, turbūt man skirta našlaitės ir našlės dalia.
– Jaunystėje ne pagal savo jėgas dirbote ūkio darbus. Negi jie neįgriso, kad atsiradus galimybei persikelti iš gimtųjų Lazdijų apylinkių pasirinkote ne miestą, o vėl kaimą, Luksnėnus? Turiu mintyje, kad vėl prie ūkio, nors labai linkote prie šokio, dainos.
– Esu kaimo vaikas. Pabuvus mieste mane traukia namo. Dainas ir muziką myliu labiau negu ūkio darbus, bet vien duona, kaip ir dainomis, sotus nebūsi.
– Mes, vyresnė karta, mename Jūsų šeimos kultūrinę veiklą Luksnėnų kultūros namuose. Toli skambėjo pagiriamieji žodžiai vyrų duetui ir tercetui, kurie tapo „Sidabrinių balsų“ respublikinio konkurso nugalėtojais. Visi Alytaus ir kaimyninių rajonų kultūros namai tik ir laukdavo Jūsų atvykstant su koncertine programa. O koks pačiai tai buvo laikas?
– Labai gražus. Pirmas klestėjimo laikotarpis buvo 1970-1976 metai. Tada Luksnėnų kapelos įrašai suskambėjo Lietuvos radijuje, o nusiųsti į tarptautinį Lježo festivalį laimėjo pirmą vietą. Mus rodė Lietuvos televizija. Luksnėnuose vyko, pasak jaunimo, „pasauliniai šokiai“, kuriuose grojo kaimo kapela. Dainavo moterų ansamblis, kuris 1971 metais „Sidabrinių balsų“ respublikiniame konkurse laimėjo ketvirtą vietą. Dar šoko mergaičių ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvai, negeroves viešino meninė agitbrigada. 1976 metais mirus vyrui, visa darbų našta užgulė mano pečius. Meno vadovai keitėsi kas metai. Ilgiausiai išdirbo tik luksnėniškės Lina Jankauskaitė-Adomaitienė ir Zita Zubraitė-Belickienė. Vienas, atseit baigęs konservatoriją, kai jam pasiūliau dirbti su mergaičių ir moterų ansambliais, paklausęs jų dainavimo, pasakė, kad joms dar reikia tik gamas dainuoti. Vėliau, po kiekvieno atlyginimo, dingdavo porai savaičių, gaudavau telegramas, kad mirė uošvė, paskui motina, vėliau tėvas. Kai jau visus „išlaidojo“, dingo ir pats. Vėliau, perėjęs į neakivaizdinį skyrių Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, sugrįžo sūnus Algis su žmona. Tuo metu kultūrinės įstaigos buvo skirstomos į zonas, ir mūsų kultūros namai tapo zoniniai, juose buvo įsteigti net keturi etatai. Dirbome visa šeima: aš - direktorė, marti Vitalija - meno vadovė, Algis ir alytiškė Sigita Berniutė - metodininkai. Tada prasidėjo antras klestėjimo laikotarpis: skynėme laurus įvairiuose konkursuose, su jaunimo šokių kolektyvu dalyvavome respublikinėje dainų šventėje. Tai tęsėsi iki Atgimimo. Atgimus tautai ir demokratijai, prasidėjo kultūros žlugdymo laikotarpis: buvo mažinami etatai, atjungtas šildymas, tas galutinai išbaidė žmones iš kultūros namų. „Demokratiškai“ nusiteikę karštų galvų jaunuoliai laužė, daužė, niokojo viską, kas pakliuvo po ranka. Tai tęsėsi iki 1992 metų. 1991 metais, pavargusi nuo tokio chaoso, išėjau į užtarnautą poilsį. Išėjo iš darbo ir sūnus Algis. Kažkoks kaunietis kultūros namų fojė įrengė ir atidarė kavinę. Kartą užėjusi į mylimus kultūros namus pasibaisėjau: langai išdaužyti, durys be spynų, buvusiame metodiniame kabinete stalas, ant kurio - išgertuvių likučiai, mano kabinete ant pianino - keptuvė, lėkštės, puodai, šaukštai. Ten gyveno kavinės darbuotoja. Reikėjo kažką daryti. Prašoma tuometinio Kultūros skyriaus vedėjo Adolfo Juzumo, sugrįžau į darbą su tikslu, kad nebūtų pradėtas griauti pastatas, kaip atsitiko Mergalaukyje, Kalesninkuose ir kitur. Teko viską pradėti iš pradžių. Bet tai būtų dar ilgesnis pasakojimas.
– Jeigu gerai pamenu, visas ano meto negeroves išjuokianti Jūsų meninė agitbrigada irgi tapo laureate?
– Ilgus metus turėjome net dvi agitbrigadas: vaikų ir suaugusiųjų. Pastaroji vis būdavo rajone geriausia. Prizines vietas užimdavome ir Kauno zonoje, o respublikiniuose konkursuose buvome tai antri, tai treti. Tik 1996 metais jau su humoro grupe „Navatni dzūkeliai“ įkopėme į aukštumas, tapome laureatais. Tada vaidino Rima ir Leonidas Moisejenkai, sūnus Algis, amžiną atilsį scenos meistras Vytautas Puzas, na, ir aš. Beje, šįmet, po 17-os metų pertraukos, atnaujinome „Navatnų dzūkelių“ veiklą.
– Kultūros prisotintoje šeimos aplinkoje užauginote sūnų Algį ir dukrą Ritą. Ar jie nenuklydo nuo kultūrininko kelio?
– Ne. Algis ilgus metus tūba groja „Geležinio vilko“ kariniame orkestre, įvairiuose ansambliuose, dar pagroja švenčių metu ir kaimo bendruomenės ansambliuose. Rita Kaune vadovauja „Yamaha“ mokyklai, kur vaikus nuo dviejų mėnesių moko pažinti meno ir muzikos pasaulį.
– Ką Jums, likimo dosniai apdovanotai idėjomis ir gebėjimais, dainas, muziką, scenarijus aktyviai kuriančiai moteriai, davė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla?
– Visos mokyklos ir kursai, kur tik teko mokytis, man davė labai daug, nes mokiausi ne dėl diplomo, o dėl to, kad man reikėjo žinių dirbant kultūrinį darbą, juk pradėjau dirbti turėdama keturių klasių „diplomą“.
– Žmonės paprastai taip vertina dainininkus: jei gieda bažnyčios chore, vadinasi, yra gabus ir talentingas. Išvinguriuoti bažnytines melodijas ne visiems pakanka gebėjimų. Kokia Jūsų nuomonė?
– Taip. Yra sunkių liturginių kūrinių, kuriuos ne visi gali įveikti. Ir giesmių yra sunkokų man nepatinkančiomis melodijomis. Jeigu jos netradicinės, aš jas perdarau, tiksliau, sukuriu gražesnę melodiją. Sukūriau ir giesmių. Jos nesunkios, mano moterys jas mielai gieda, o žmonės mielai klauso.
– Tūkstančius kartų teko lipti į sceną. Sceninis jaudulys jau turbūt seniai išgaravęs?
– Išgaravęs. Jaudinuosi tik tada, kai žinau, kad salėje yra muzikalių vadovų, prieš kuriuos norisi gražiau pasirodyti.
– Šiandien esate TAU studentė ir dėstytoja, nes ir čia subūrėte ansamblį „Samanėlė“. Jūs aktyvi kaimo bendruomenės narė, vedate renginius, grojate, rašote laidas Peršėkininkų kaimo televizijai, radijui „FM99“. Vadinasi, kaimo žmogui didžiausią malonumą – daržus iš savo darbų sąrašo išstūmėte?
– Diplomą gavau jau praėjusiais metais, dabar tik padedu organizuoti koncertus, renginius, išmokau keletą dainų. Man malonu padėti žmonėms, kurie, sulaukę garbaus amžiaus, nori dainuoti. Kartą manęs paklausė, kiek gaunu už darbą ir kas man moka. Atsakiau, kad „Sodra“. Iš tikrųjų dabar žmonės veltui nieko nedaro, tai kartais net stebisi tuo.
– Kaip radosi „Alasėlis“? Kaip atsiranda ansamblių pavadinimai?
– Prieš ketvirtį amžiaus šimtametė mano tėvo pusseserė padainavo man iš savo močiutės išmoktą gal 200, o gal 300 metų dainą. Joje buvo tokie posmai: „Gegula raiboj, gegula dzvankioj, žyčiok raibų plūksnelį. Žyčiok plūksnelį, lakų sparnelį ir dzvankų alasėlį.“ Iššifravau, kad „dzvankus alasėlis“ reiškia „skardus balselis“. Taip tas vardas ir prigijo mūsų ansambliui.
– Džiugu, kad neišdavėte savo tarmės. Kaip jaučiatės galėdama padainuoti, pakalbėti ir parašyti dzūkiškai?
– Esu cikra dzūkė nuog Lazdzijų. Gimiau ir augau tokioj šeimynoj, kur visi šnekėjo dzūkiškai. Dzyrbau savam krašti, kur irgi visi tep šnekėjo. Kai jau mokinaus, tai stengiaus šnekėc literatūriškai, nor nelabai ir pavykdavo. Būdavo, cik pasakau „užliptau“, „ateitau“, ir visi pradeda juokcis, ba supranta, kad aš dzūkė. O tadu taigi buvo baisi sarmata rodzyc savo tarmį. Jau devinci metai vedu „FM99“ radijo laidų „Dzūkų seklytėlė“. Cia pabuvojo šimtai dzūkų. O kiek prišnekėta dzūkiškai, tai jaucio skūron nesurašysi. O kiek dar vaidzinimų, humoreskų prirašiau dzūkiškai. Pjesė „Paskucinis šansas“ 2005 metais net Lietuvos radijo nugalėtoja patapo. O nūnai, Tarmių metais, tai, kap jaunimas sako, aš „an bangos“. Tep ir norisi, kad ciej Tarmių metai būtų tankiau.
– Tik pasidžiaugti belieka. Kiek menu, neįkyriai, bet nuosekliai vis mokote žmones mylėti Lietuvą, gimtinę, motinas... Kodėl Jums tai svarbu?
– Motina ir gimtinė - tik viena. Manau, kad žmonės tai supranta tik jų netekę. Todėl nemaža dainų esu parašiusi šia tema ir jas visomis progomis dainuoju.
– Ar tenka šventėse pabūti tik viešnia? Turbūt Jus išvydę žmonės visada laukia ir dainos?
– Taip. Bet man pačiai būti viešnia sunkiausia. - Ar turite mėgstamiausią dainą?
– Ne. Tų dainų, savų ir svetimų, mes mokam labai daug, o jos gimsta vis gražesnės. Manau, kad pati gražiausia ir mėgstamiausia dar neparašyta.
– Daugiaženkliais skaičiais pasirodymų ir milijardinėmis šypsenomis įvertinamas Jūsų darbas. Tik valdžios dėmesio Jums, kaip kuriančiai ir garsinančiai Dzūkiją labai trūksta. Svarius įvertinimus vis nusineša kiti.
– 2001 metais, kai prasidėjo kultūros namų ir etatų naikinimo vajus, remdamasi teiginiu „Tauta be kultūros – tauta be ateities“, žinodama, kiek žmogui duoda dalyvavimas saviveikloje ir kad saviveiklininkų gausa ir meninis lygis priklauso nuo vadovų, parašiau keletą straipsnių į „Alytaus naujienas“ šia tema. Tie straipsniai taip užrūstino tuometinį ir dabartinį Alytaus rajono merą Algirdą Vrubliauską, kad jis ir šiandien man to atleisti negali. Kiek kartų apdovanojimams ar vardų teikimui mane siūlė Luksnėnų kaimo bendruomenė ir Alytaus seniūnija, tiek kartų tie pasiūlymai buvo atmesti. Tai truputį vaikiška ir net juokinga. Daugelis tarybos narių tai žino, tačiau negi balsuosi „už“, kai meras balsuoja „prieš“? Tik noriu pasakyti, kad tų apdovanojimų, padėkos ir garbės raštų turiu labai daug. Turiu ir Lietuvos nusipelniusios kultūros ir švietimo darbuotojos vardą, esu „Lietuvos kaimo spindulys“, apdovanota „Meno saviveiklos“ ir „Kultūros žymūno“ ženkleliais. Visa tai man labai brangu, bet brangiausias tas vardas, kurį užsitarnavau žmonėms atidavusi 53-ejus savo gyvenimo metus. Šito niekas iš manęs neatims, nesumenkins, nors gal ir norėtų, nes mano sukurtos dainos skamba ne tik Lietuvos kaimuose, renginiuose, koncertuose ir šventėse, bet ir užsienio šalyse. Jaučiu didžiulę pagarbą tų žmonių, kurie tai žino. Tą liudija laiškai, atsiliepimai. Papasakosiu keletą įdomesnių. Laukiu stotelėje autobuso, sustoja taksi. Pasimetu ir sakau: „Atsiprašau, bet aš nepasiruošusi važiuoti su taksi.“ O vairuotojas: „Sėskit, sėskit. Tokius žmones kaip jūs aš vežu nemokamai.“ Kitą kartą toje pačioje stotelėje nestabdomas vėl sustoja lengvasis automobilis. Važiuoja šeima. Išlipdama pasiūlau keletą litų. „Ką jūs, - nustemba moteris, - mums didžiausia garbė, kad pavėžėjome Švabienę.“ Ir dar. Sykį sustoja prabangus automobilis. Vairuoja graži, nepažįstama ponia. „Ačiū, kad sustojote“, - sakau įlipusi. - „Renku balus, - sako ponia, - o už jus, kad pavėžinsiu, Dievulis man duos daug.“ Todėl manau, kad aš dirbu didelį ir labai reikalingą darbą ir žmonės tai supranta. Kaip sakė Zita Kelmickaitė, man jau du kirvukai, o aš esu gerbiama, kviečiama, laukiama, vadinasi, žmonių vertinama ir dar reikalinga ne tik Luksnėnams. Tai suteikia man jėgų, jaunatviškos energijos ir norą dirbti. O neįvertiname vienas kito tik mes su meru Algirdu Vrubliausku, bet čia jau mūsų problemos.
– Trumpai pasidalykite kūrybine patirtimi: kuriate be jokio išankstinio pasiruošimo ar šis procesas turi savo ritualą?
– Kuriu, kai atskrenda mūza, kartais dieną, kartais naktį, o kartais iš reikalo, pagal užsakymą.
– Kam išleistumėte išloštą milijoną?
– Milijono niekada neišlošiu, nes neperku loterijos bilietų, todėl ir nesuku sau galvos, kur jį išleisčiau.
– Dėl ko šiandien labiausiai nerimaujate?
– Gyvenimas yra gražus, tik reikia mokėti juo džiaugtis ir jį nugyventi. Gaila, kai žmogus suserga nepagydoma liga, bet kai pažiūriu į tuos, kurie savanoriškai nuodija alkoholiu, narkotikais savo ir savo artimųjų gyvenimą, kai motinos nužudo savo vaikus, kai vyrauja pinigų kultas, melas, artimųjų išdavystė, kai jau nieko švento nebelieka, nerimauti yra dėl ko.
Kalbėjosi
Aldona KUDZIENĖ
