Paslaugumas, supratingumas, nesavanaudiška pagalba šiandien mūsų kasdienybėje pasitaiko ne taip jau dažnai. Negana to, pasirodo, visa tai gali prišaukti rimtų bėdų ir įvelti į reikalus su teisėsauga...
Tik padėjo pastumti
Vilnietis Gediminas V., skubėdamas vėlyvą vakarą iš darbo, užsuko į parduotuvę. Pakeliui iš jos šalia daugiabučių namų pastebėjo du vaikinukus, bandančius iš vietos pastumti lyg ir sugedusią mašiną. Apynaujė „Audi“ nepasidavė ir judėjo labai nenoriai, tad Gediminas nutarė, kad vyrukams tikrai reikalinga pagalba, ir nieko nelaukęs pasisiūlė padėti.
Tokia geraširdiška iniciatyva buvo džiaugsmingai sutikta. Nušveitęs krepšį ant šaligatvio, pasiraitojęs rankovęs, Gediminas ėmė iš visų jėgų stumti automobilį nuokalnės link. Stabtelėjus atsipūsti, vienas iš vaikinų rietė istoriją – girdi, tai jo tėvo mašina, porą savaičių stovėjusi nenaudojama, nes šeima atostogavusi užsienyje, todėl, matyt, užšalusi.
Daugiau nesigilindamas į aplinkybes, Gediminas vėl įsiręžęs stūmė „audinę“, kol netoliese pasirodė policijos ekipažas... Kaip tik tuo metu gerasis Gediminas pajuto, jog stumti tapo gerokai sunkiau – širdingai už pagalbą dėkojęs „mašinos savininko sūnus“ su draugu paliko talkininką vieną ir nuskuodė kiemais, tikėdamiesi dingti vakaro tamsoje.
Nieko nesuprasdamas Gediminas apstulbo, kai iš policijos automobilio iššokęs patrulis puolė vytis bėglių, o jo kolega be didelių ceremonijų liepė jam pačiam dėti rankas ant mašinos ir plačiai išsižergti...
Pasirodo, tiedu vaikinai automobilį stūmė, nes... bandė jį pavogti. Kai nepasisekė jo užvesti, 24 ir 21 metų vagys nutarė jį pastūmėti tolėliau, įvairuoti į kurį nors iš kiemų, o po kurio laiko grįžti su kita mašina ir pavogtąją „audinę“ tiesiog nusitempti. Bet štai pensininkė Valerija, kepdama blynus, pro virtuvės langą pastebėjo, kaip įtartini asmenys sukinėjasi aplink išvykusio kaimyno automobilį ir paskambino policijai.
Pakeliui į areštinę Gediminui teko gerokai paprakaituoti, įtikinėjant policininkus, kad jis mašinvagių nepažįsta, o savo pagalbą pasiūlė iš geros širdies. Laimei, akyloji pensininkė matė, kaip Gediminas ėjo pro šalį, ir patikino policiją, kad jis greičiausiai tikrai tiesiog nesuprato, kas vyksta.
Ištrūkęs iš už grotų Gediminas lengviau atsikvėpė ir nuo šiol turbūt nebebus toks paslaugus...
Kad vaikėzas nesušaltų...
Pensininkas Vaclovas Z. kaip ir kas vakarą išvedė į lauką pasivaikščioti savo šunelį Amsį. Sukdamas jau antrą ratą pro kaimynystėje stovinčius daugiabučius, pamatė atskubantį paauglį. Tas atrodė sutrikęs. „Dėde, padėkit patekti namo – pamečiau raktus ir jau keletą valandų šąlu lauke“, – pasiskundė Vaclovui.
Nieko bloga neįtardamas, Vaclovas mielai sutiko pagelbėti į bėdą patekusiam vaikinukui. Šis pasisakė pensininkui, kad šiaip ne taip jam pavykę atkrapštyti pirmame namo aukšte esančio buto langą, bet nepasiekiantis įsiropšti vidun. Pririšęs prie krūmų šunį, pensininkas smulkutį paauglį pakėlė aukštyn, kad šis galėtų įlipti vidun.
Kai vaikinukas atsidūrė bute, Vaclovas, džiaugdamasis, kad išgelbėjo vargšelį nuo šalčio, jau ketino traukti savo keliais, bet anas paprašė dar vienos paslaugos. „Dėde, palaikykit kompiuterį ir muzikinį centrą“, – ir padavė jam pro langą. Vaclovas lyg ir nustebo, kodėl atsidūręs namuose paauglys per langą nori išnešti šiuos daiktus, bet įvykdė prašymą. Maža kas, negi sunku padėti...
Atsidūręs policijoje sutrikęs Vaclovas dievagojosi tik norėjęs padėti taip mandagiai pagalbos prašančiam paaugliui. Policininkai aiškino Vaclovui, kad jis tapo buto vagystės bendrininku, bet pensininkas vis kartojo nieko nevogęs – tik gelbėjęs vaiką. „Tas nepilnametis gerai žinomas policijai ir yra bandęs apvogti ne vieną butą. Na o ne savo noru nusikaltimo bendrininku tapusiu pensininku vagišius gudriai pasinaudojo. Nesusipratimą greitai pavyko išsiaiškinti, bet persigandusio Vaclovo buvo nuoširdžiai gaila“, – šypsojosi policininkai.
Įtartinas tranzuotojas
Važiuodamas darbo reikalais iš Vilniaus į pajūrį, vadybininkas Mantas G. nutarė į kompaniją pasiimti susigūžusį tranzuotoją. Įsėdęs vidun vyras padėkojo už pagalbą, įsitaisęs ant užpakalinės sėdynės apsikabino didžiulį krepšį ir ėmė snausti. Prieš tai dar tarstelėjo, kad senokai miegojęs – vis keliaujantis su reikalais. Paklaustas, kokie gi reikalai neleidžia jam pailsėti, tranzuotojas Mantui pasakė esąs tiekėju.
Mantas vėlavo į susitikimą su vadovu, tad paspaudė greičio pedalą. Iki Klaipėdos likus pusšimčiui kilometrų, Mantas pastebėjo policijos ekipažą su įjungtais švyturėliais ir suprato, jog gerokai viršijo leistiną gretį. Sustojus šalikelėje, nubudo ir tranzuotojas. Jis nervingai dirsčiojo per užpakalinį langą ir prašė su policininkais „nesicackinti“. „Sumokėk jiems kiek reikia, ir minam“, – glausdamas prie savęs didelį krepšį, nerimastingai šnabždėjo tranzuotojas.
Priėjusį pareigūną sudomino ne tiek vairuotojo dokumentai, kiek įtartinas, savo veidą visaip paslėpti besistengiantis keleivis. Pastarasis, išlaipintas iš mašinos, metė krepšį ir puolė bėgti. Toli nenubėgo – greitai su antrankiais atsidūrė policijos automobilyje ir buvo nuvežtas į policijos komisariatą.
Tame pačiame komisariate atsidūrė ir greitį viršijęs Mantas, nes... tranzuotojo krepšyje policininkai aptiko nemažai vogtų daiktų.
Patikrinus visas aplinkybes paaiškėjo, jog Mantas vagišių grupuotei nepriklauso ir niekada iki tol nėra susidūręs su policija.
Savo kailiu patyręs, ką reiškia „kiaulystės dėsnis“, į tranzuotojų pusę Mantas dabar bijo net pažiūrėti.
Pensininkė Marytė – sutenerė?
Viename Kauno daugiabutyje gyvenanti pensininkė Marija S. prie skurdžios pensijos prisidurdavo nuomodama tėvų jai paliktą dviejų kambarių butą. Kol tame pačiame name esantį butą nuomojosi jauna porelė, Marija jokių rūpesčių neturėjo – jiedu laiku mokėjo nuomą, netriukšmaudavo, gyveno tvarkingai. Tačiau po poros metų porelė nusprendė emigruoti. Tada į Marijos butą atsikraustė dvi merginos, prisistačiusios studentėmis.
Marija negalėjo atsistebėti, kada gi studentės turi laiko mokytis, kai nuomojamo buto durys neužsiverdavo nuo svečių gausos. Dažniausiai svečiuodavosi gerokai vyresni vyrai – merginos juos pristatydavo kaip savo dėdes, pusbrolius ar mokslo draugus.
Praėjus dar pusmečiui, kaimynai ėmė skųstis Marijai, kad jos bute greičiausiai vyksta orgijos – laiptinėje neretai rūko pusnuogiai vyrai, groja garsi muzika, vartojamas alkoholis. Marija dažnai nueidavo pažiūrėti, kas bute darosi, bet, kaip sutarta, visada prieš ateidama perspėdavo telefonu. Dažniausiai bute rasdavo tris ar keturias merginas ir porą vyrų. Pensininkė nutarė gyventojas sudrausminti, bet jos reikalavimų niekas nepaisė – lankytojų nemažėjo. Merginos vis prašė Marijos jų dar neiškraustyti ir būti atlaidesnei jauniems ir pasilinksminti norintiems „studentams“. Tad Marija, nenorėdama, kad vargšės nuomininkės atsidurtų gatvėje, toliau nuolaidžiavo.
Kai vėlų vakarą į Marijos duris pasibeldė policija ir paaiškino, jog jos bute įrengtas tikrų tikriausias viešnamis, pensininkė vos negavo širdies smūgio. Tikino apie tai tikrai nežinojusi, nors įtarimų gal ir buvo kilę. „Man jos atrodė geros mergaitės. Gal tik per ryškiai dažėsi ir per daug atvirai rengėsi, bet tai juk nenusikaltimas“, – teisinosi sutrikusi Marija.
Na o nuomininkės, jog neišduotų savo sutenerių, visą bėdą dėl prostitucijos organizavimo suvertė Marijai. Tada jau kaimynai mūru stojo už padorią, du vaikus užauginusią ir kiekvieną sekmadienį bažnyčią lankančią pensininkę Mariją. Tyrimo metu policininkai įsitikino, jog pensininkė merginoms tikrai neieškojo klientų ir nevertė parsidavinėti – tiesiog patikėjo „studentėmis“, o jiedvi butą pavertė viešnamiu.
